Alexas Madsenas įkalė tritaškį į „Ryto“ krepšį ir šeštąją minutę Rygos VEF šeimininkavo Vilniuje 19:2.
Svečiai iš kaimyninės Latvijos taip skraidė po tuščią „Jeep“ areną, kad atrodė, jog „Rytas“ žaidžia ne su Rygos, o NBA komanda. NBA epizodų rinkinio verti dėjimai į krepšį per galvas, „alley-oopai“, vienas po kito taiklūs metimai ir pasiutęs latvių tempas anksti parklupdė vilniečius ant kelių.
Donaldo Kairio smilkinyje turėjo blykstelėti košmaras, kurį jis su „Rytu“ išgyveno prieš 48 valandas „Žalgirio“ arenoje. Tik šį kartą Vilniaus klubas nebepasidavė.
Rungtynėms registruotas, bet dėl raumens traumos žaisti negalėjęs Andrew Goudelockas neužsičiaupė ant „Ryto“ suolelio, vis primindamas bendražygiams, kad jie dar turi neišnaudotų komandinių pražangų stabdyti priešininkus.
Jis išlaukė paskutinio „Ryto“ žaidėjo prieš išeidamas į rūbinę per ilgąją pertrauką, kol trims savo gynėjams patarimus dalijo Donaldas Kairys, ir ovacijomis palydėjo kiekvieną karjeros mačą žaidusio Augusto Marčiulionio (15 tšk., 7 perd.) epizodą: „Pirmyn, Augi!“
Traumuotas Arnas Butkevičius suolo gale kapitoniškai ragino komandą, o iš lėktuvo salono tiesiai ant „Jeep“ arenos parketo žengęs ir net 29 minutes išlakstęs Maurice'as Ndouras (9 tšk., 5 kam.) komandos draugams parodė, kad šioje kovoje negali būti jokių pasiteisinimų.
Nuo pirmos antrojo kėlinio sekundės „Rytas“ taip užspaudė VEF, kad latviai lyg prasta futbolo komanda sunkiai gebėjo peržengti aikštės vidurį.
Per keletą minučių į čiurnas VEF žaidėjams įsikandęs „Rytas“ prirakino juos prie žemės ir greitai sudegino visą latvių turėtą pranašumą, antrajame ketvirtyje smogdami net 33:14.
„Manau, tai buvo geriausias mūsų kėlinys šį sezoną“, – neslėpė A.Marčiulionis.
„Jie žaidė su tokia didele energija, kad mes negalėjome išsimesti kamuolio iš užribio. Jų suolas buvo toks triukšmingas, kad mūsų žaidėjai nesuprato, kas vyksta. Bet sveiki atvykę – toks tas krepšinis. „Rytas“ turi daug problemų, bet mes žinojome, kad tai komanda su charakteriu“, – po rungtynių 15min sakė VEF treneris Janis Gailitis.
Trečiojo kėlinio pabaigoje sostinės ekipa pabėgo į priekį net 11 taškų skirtumu (61:50). Bet sukandę dantis Kyle'o Allmano vedami (17 tšk., 9 perd.) VEF krepšininkai ketvirtajame kėlinyje sugebėjo ištrūkti į priekį.
Jaunasis Augustas Marčiulionis plačiais yriais nardė „Ryto“ baudos aikštelėje rinkdamas taškus ir skirstydamas rezultatyvius perdavimus. Bet mačo pabaigoje jam ir „Ryto“ komandai pritrūko šiek tiek sėkmės ir tikslumo.
„Ei, chebra, taškų skirtumas svarbus!“ – suolo gale žaidėjams priminė Arnas Butkevičius.
„Rytas“ FIBA Čempionų lygoje patyrė antrąjį pralaimėjimą 81:85 per trejas rungtynes. Tačiau išgyvenimo kova keliasi į Rygą.
Po dviejų savaičių, gruodžio 23-ąją, vilniečiai Latvijoje galės atžaisti šį trapų keturių taškų skirtumą. Vilniaus klubas prieš Kalėdas bus gerokai stipresnis: su koronavirusą persirgusiu pagrindiniu įžaidėju Ryanu Boatrightu, piršto traumą išsigydysiančiu Arnu Butkevičiumi ir turbūt naujoku „Ryto“ priekinėje linijoje.
Dėl jo D.Kairys iškart po pralaimėjimo VEF išėjo kalbėtis su „Ryto“ vadovais.
„Manau, rungtynių pradžioje mums trūko drąsos žaisti gerai. Per toli pasileidome ir nesmagu, kad taip nutiko antrą mačą iš eilės. Tai įvyko dėl žaidimo praktikos trūkumo, žaidimo ritmo, sudėties... Bet po kelių minučių, manau, supykome ant savęs ir parodėme gyvybę, energiją. Sukilome į šturmą, – spaudos konferencijoje kalbėjo D.Kairys. – Pradėjome kontroliuoti žaidimą. Mūsų gynyba komplikavo VEF puolimą, radome taškų po krepšiu, kur žinojome, kad esame stipresni. Atrodė, viską kontroliavome.
Bet trečio kėlinio pabaigoje ir ketvirto pradžioje problemos prasidėjo. Allmanas mums buvo per greitas, negalėjome jo sulaikyti. Leidome jam pelnyti 10 taškų ir užbaigėme trečią kėlinį su trimis komandinėmis. Leidome jiems sugrįžti.
Aš nesu nusivylęs, kaip mes žaidėme prie visų esamų aplinkybių. Tai labai sunkus pralaimėjimas, kuris palieka mus su 1 pergale. Bet laukiame žaidėjų sugrįžtant.“
– 14 atkovotų kamuolių puolime ir sugrįžimas į žaidimą prie tokio deficito. Iš to emocinio fono, kaip per 48 valandas prikėlėte komandą tokiam kovingam pasirodymui?
– Nieko nekeitėme. Sportavome be laisvų dienų. Ėjome susiteipavę kojas, dirbome pilnu kontaktu pasiskolinę žaidėjus iš „Perlo“. Labai jiems ačiū: jie leido mums tęsti procesą ir treniruotis penkiese prieš penkis. Niekas nesiskundė, niekas nieko neverkšleno. Ėjome kautis.
– Kiek komandą įkvepia toks komandos draugo pavyzdys, kai jis iš oro uosto atvažiuoja į areną žaisti rungtynių?
– Aš jam padėkojau po rungtynių. Jis pasielgė didvyriškai. Prasirgęs ta liga, neaišku, kiek turėjo galimybių sportuoti, tiesiai iš lėktuvo su policijos palyda... Didžiausia pagarba. Jis turi širdį. Prieš rungtynes jis labai aiškiai pasakė, kad norės žaisti.
– Andrew Goudelockas dėl traumos žaisti negalėjo, bet buvo labai girdimas suolo gale.
– Manau, jis norės tapti geru treneriu (šypsosi.). Jautėsi jo pagalba, girdėjosi. Jo palaikymas buvo reikalingas. Jis supranta krepšinį ir turi, ką pasakyti.
– Kada „Rytas“ ketina vėl dirbti pilna sudėtimi: su traumuotu Arnu Butkevičiumi, iš koronaviruso gniaužtų negrįžtančiu Ryanu Boatrightu ir naujoku?
– Dėl traumų, dar negaliu pasakyti. Norime kuo greičiau, bet bus taip, kaip bus. Pagreitinti Arno piršto gijimo negalime, bet tikimės, kad gruodžio gale galėsime jį panaudoti.
Tas pats su Boatrightu. Reikia, kad jis įsilietų į treniruotes kuo greičiau.
O dėl naujoko eisiu kalbėtis į viršų po šito interviu.
– Kokio stiliaus aukštaūgio reikia „Rytui“?
– Čia yra geras klausimas. Mes dažnai prie jo sustojame. Vis dėlto labiau krypstame į penktos pozicijos žaidėją, kuris galėtų keisti Echodą. Norėtume Ndourą matyti ketvirtoje pozicijoje. Jis ten mums labai daug duoda.
– Ką tokio Ndouras duoda daugiau ketvirtoje pozicijoje, nei žaisdamas penktoje?
– Mums labai neblogai atrodo gynyba, kai aikštėje yra Ndouras ir Echodas. Jei pridėtume Butkevičių, būtų labai stipru.
– Kokia buvo koronavirusą persirgusio Luko Ulecko savijauta?
– Na, ir jūs pastebėjote. Pastebėjau ir aš. Dėl to buvo tik tiek minučių (11 min.). Po ligos sugrįžęs jis neparodo to veido, kokio mums reikėtų.
– O kokį veidą iki susirgdamas per treniruotes spėjo parodyti naujokas Ryanas Boatrightas?
– Jis spėjo sudalyvauti tik 2-3 treniruotėse. Matėsi, kad jis buvo ne formoje, todėl labai norėjome išnaudoti FIBA langus, jį išlakstyti, pašlifuoti derinius. Deja, viskas išėjo ne taip. Turėsime daug dirbti.
– Kol „Rytas“ vertėsi praradęs Demetriusą Jacksoną, kaip savo šansą išnaudojo Augustas Marčiulionis?
– Jis tikrai nusipelnė pagyrų. Ir ne tik šiame mače.
Šiandien jis buvo geriausias mūsų gynėjas, bet ir treniruotėse mane labai žavi jo drąsa, aštrumas. Jis tikrai padaro klaidų, daug ką ne taip nuskaito. Bet su klubu esame priėmę sprendimą, kad norime matyti jį aikštėje, matyti jį žaidžiantį. Jeigu kartais ir klystantį, bet tikime juo.
– Kaip tą pasitikėjimą išnaudoja ir Gytis Radzevičius?
– Šiandien kažkas pavyko – sužaidė neblogai. Daugiau klaidų jis daro gynyboje, bet užtruks dar daug nemažai sunkaus darbo, kol jis pradės žaisti, kaip gali.
– Kokių rezervų be prailgėsiančio suolo „Rytas“ turės atsakomajam mačui Rygoje?
– Daug neprianalizuosiu. Turėsime pilnesnę sudėtį ir tikrai žinome, kad galime laimėti didesniu nei keturių taškų skirtumu. Būtinai tą turėsime padaryti.