Ačiū Jonui Valančiūnui, už tuos sugertus varžovų smūgius per smakrą, šonkaulius ir tuos galingus mostus baudos aikštelėje.
Jonui Mačiuliui – už 34 taškų bombą į Gruzijos krepšį ir naują vėjo gūsį nacionalinės komandos žaidimui.
Mantui Kalniečiui – už tą aikštėje paliktą prakaitą ir žingsnius į priekį sukandus dantis.
Pauliui Jankūnui – už nematomą darbą ir tuos blykstelėjimus, kada jų reikėjo labiausiai.
Mindaugui Kuzminskui – už tą sportinį pyktį ir sprigtą skeptikams už per minkštą charakterį.
Renaldui Seibučiui – už tą pozityvumo įnešimą ir žalios sirgalių jūros bangų kėlimą tribūnose.
Artūrui Milakniui – už kantrybę ir tą iššautą toliašaudę patranką tada, kai sprendėsi rinktinės likimas.
Antanui Kavaliauskui – už brandumą ir pagalbą rinktinės lyderiams.
Domantui Saboniui – už nuolankumą, pastangas ir žingeidumą.
Robertui Javtokui – už kapitono savybes bei indėlį, nepamatuojamą taškais ar atkovotais kamuoliais.
Lukui Lekavičiui – už drąsų debiutą ir ryžtą nenuleisti rankų.
Deividui Gailiui – už teigiamą impulsą rungtynėse su latviais.
Jonui Kazlauskui – už kantrybę, šaltakraujiškumą, tikėjimą ir sumanius sprendimus.
Trenerių štabui – už visas tas bemieges naktis ir aikštėje paliktus nervus.
Personalui – už tai, kad padarė viską, jog krepšininkams beliktų tik padaryti savo darbą aikštėje.
Ačiū!
