Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 08 27

Atviras Željko Obradovičius – apie kritikus, grįžimą į „Partizan“ ir svajones

Tituluočiausias visų laikų Europos treneris Željko Obradovičius po 30 metų sugrįžo ten, kur pradėjo savo, kaip stratego, karjerą. Belgrado „Partizan“ klubui šlovę sugrąžinti trokštantis 61-erių serbas tinklalapio „gazzetta.gr“ žurnalistui Gianniui Stavroulakiui papasakojo apie metus praleistus be krepšinio, norą grįžti namo, artėjantį sezoną laukiančius iššūkius bei greitai bėgantį gyvenimą.

Željko Obradovičiaus sugrįžimas į Belgrado „Partizan“ yra bene skambiausias šio tarpsezonio įvykis Europos krepšinyje. Trenerio pasiekimai kalba patys už save: 61-erių stratego trofėjų kolekcijoje yra 42 titulai, iš kurių 9 – Eurolygos taurės.

Metus laiko be krepšinio po etapo Stambulo „Fenerbahče“ praleidęs specialistas vėl jaučia alkį krepšiniui bei nori sugrąžinti šlovę „Partizan“ klubui, kuriame jis pradėjo trenerio karjerą 1991-aisiais.

Tuomet vos 31-erių Ž.Obradovičius jau debiutiniame sezone sugebėjo susišluoti visus tris trofėjus, įskaitant ir Eurolygos karūną, o po antrojo sezono, kuris Belgrado klubui atnešė didžiulius finansinius sunkumus, jis patraukė į užsienį.

Karjeros ratas apsisuko per 30 metų. Legendinis Serbijos treneris grįžo į „Partizan“, kurį sieks išvesti į stipriausią Senojo žemyno turnyrą Eurolygą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Željko Obradovičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Željko Obradovičius

– Kaip praėjo 30 metų po pirmojo Eurolygos čempionų titulo su Belgrado „Partizan“? Kaip 30 sekundžių ar 30 gyvenimų?, – Željko Obradovičiaus paklausė „gazzetta.gr“ žurnalistas Giannis Stavroulakis.

– Čia viskas prasidėjo ir aš visada būsiu dėkingas už suteiktą šansą. Belgrade aš tapau treneriu ir gavau galimybę dirbti kitose šalyse, suprasti jų kultūrą bei sukurti pažintis visam gyvenimui. Badalona, Madridas, Trevizas... Trylika metų Atėnų „Panathinaikos“ ir septyneri metai praleisti Stambulo „Fenerbahče“. Tai nuostabi ir ypatinga kelionė, o 30 metų yra tikrai ilgas laiko tarpas.

– Ar likimas yra mūsų rankose, ar viskas būna paruošta?

– Nežinau. Daugybė žmonių tiki likimu, lemtimi ar įvardinkite tai, kaip norite. Aš tikiu, jog gyvenime ateina momentai, kai reikia priimti svarbius sprendimus. Reikia apsispręsti dėl ateities, dėl gyvenimo bei ką tu nori jame veikti. O kai priimi sprendimą, turi būti pasiruošęs. Mano atveju, aš jau esu apsisprendęs. Viskas priklauso nuo emocijos. Kai priimu sprendimą, nebegalvoju apie kitus variantus, kaip viskas galėjo susiklostyti, jei būčiau nuėjęs kitu keliu. Priimi sprendimą ir gyveni su juo. Stengiesi realizuoti savąją idėją. Svarbiausia jaustis gerai ir būti laimingu. Tikiu, kad laimė yra svarbiausias dalykas gyvenime. Žinoma, kartu su sveikata.

Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius
Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius

– Kiek per 30 metų pasikeitė Željko Obradovičius?

– Man 61-eri. Logiška, jog su laiku žmogus keičiasi. Patirtis, kurią įgauni, padeda tau geriau suprasti kai kurias situacijas, tarkime, darbą su skirtingais charakteriais, skirtingais žaidėjais, skirtingais klubais ar skirtingomis kultūromis. Patirtis tam padeda labai. Tikiu, kad trenerio darbe svarbiausia iškart suprasti, ko yra siekiama. Turi savo filosofiją, bet turi suprasti, kur tu dirbi, su kuo dirbi bei daliniesi idėjomis. Aš visada būsiu visada dėkingas žmonėms, kurie man padėjo šiame darbe.

– O ties kuriomis savybėmis Ž.Obradovičius išliko toks pat?

– Motyvacija liko vienoda. Aš ir toliau tikiu, jog be motyvacijos gyvenime nieko nepasieksi. Turi būti motyvuotas, turi tam dalykui skirti laiko, bet svarbiausia – turi mylėti savo darbą. Todėl tikiu, kad ties tuo nepasikeičiau. Vis dar jaučiu tą pačią aistrą krepšiniui, kokią pajaučiau per pirmąją treniruotę prieš 30 metų, kai treniravau „Partizan“ vaikus.

Žaidėjai yra tie, kurie tave kasdien motyvuoja. Jauti pilnatvę, kai žaidėjai kasdien tobulėja, iš treniruotės į treniruotę. Tai verčia tave jaustis nuostabiai.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.

– Kokia buvo jūsų didžiausia baimė, kai anksti tapote vyriausiuoju treneriu?

– Baimė nėra tinkamas žodis. Tuo momentu tokio jausmo nejaučiau. Kas man rūpėjo, jog turiu atsakyti į kiekvieną auklėtinio iškeltą klausimą, kurį jis galėjo sugalvoti. Praėjus 30 metų, šie dalykai man yra lengvi. Bet tuomet norėjau turėjau atsakyti į kiekvieną klausimą. Jei negaliu atsakyti, sunku iš žaidėjų tikėtis pagarbos. Stengiausi pasiruošti kiekvienam momentui.

Žinoma, profesoriaus Nikoličiaus pagalba tuomet buvo didžiulė. Mes kartu dirbome dvejus metus. Pirmajame sezone laimėjome viską, bet nusprendžiau likti Belgrade, nors turėjau pasiūlymų išvykti. Neturiu abejonių, kad tai buvo teisingas sprendimas. Nes turėjau ir toliau dirbti kartu su Aca Nikoličiumi. Tai vienas geriausių ėjimų mano gyvenime!

Aš toliau augau. Tikiu, kad kiekviena diena tobulėjimui yra svarbi. Aš tobulėju ir dabar, nors man jau 61-eri. Bendrauju su kolegomis, žmonėmis, kurie myli krepšinį, žmonėmis, kurie klube dirba daugybę metų. Kiekviena informacija, kurią gaunu, yra naudinga.

– Kokia buvo didžiausia svajonė, kai tapote treneriu?

– Jei neturi svajonių, nebūsi sėkmingas. Svajonės yra dalis gyvenimo. Tai kuras, kuris stumia tave į priekį. Tiesa ta, jog aš niekada nesvajojau apie tai, ką galiausiai pasiekiau, ar kad būsiu pozicijoje, kurioje esu dabar. Mano svajonė buvo būti laimingu kiekvieną dieną, eiti į treniruotes ir žiūrėti, kiek daug galime pasiekti.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius 2017 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius 2017 m.

– Dušanas Ivkovičius jums sakė, jog ėjimas į „Partizan“ yra labai rizikingas. Kodėl nepaklausėte savo geriausio bičiulio patarimo?

– Visi žino mano ryšį su Duda. Tai žmogus, kuriuo aš labai žaviuosi. Mus sieja artimas ryšys ir aš jo visada išklausau. Mes diskutavome apie tai. Bet sprendimą priimu aš. Bandžiau jam paaiškinti apie motyvaciją ir sprendimą grįžti į Belgradą.

Žmonės nenustoja klausinėti.. Kai kurie sako, jog dėl šio sprendimo aš gailėsiuosi. Bet ar aš turiu ką prarasti? Pasakykite man, ką aš galiu pralaimėti? Žinau tik vieną, jog darysiu viską, kad mums pasisektų. Atiduosiu visą save ir to prašysiu iš žaidėjų. Jei to neužtenka, sakykite man. Aš susitaikysiu su savimi, jei žinosiu, kad padariau viską. Gyvenime turi ir gerų, ir blogų momentų. Kol kas profesiniame gyvenime išgyvenau daugybę puikių momentų. Bet būna ir kliūčių. Tai dalis gyvenimo. Kas vyksta šiandien, rytoj jau bus praeitis. Turi žiūrėti į priekį. Toks yra mano mąstymas.

– Visi kalba, jog „Partizan“ privalės laimėti kiekvieną mačą, titulus Adrijos lygoje ir Europos taurėje, bei kitą sezoną žaisti Eurolygoje.

– Kas taip kalba?

– Sirgaliai.

– Gerai, jie yra teisūs. Jie turi teisę galvoti, ką nori. Niekam nenurodinėsiu, ką ir kaip jie turi galvoti. Visada sakau, kad yra žmonių, kurie myli mane, žavisi manimi arba manęs tiesiog nemėgsta. Nenoriu sakyti, jog jie manęs nekenčia, tiesiog nemėgsta. Tai yra normalu.

Esu laimingas būdamas su artimais žmonėmis, šeima, draugais ir žmonės, kurie mane myli. Žinau, kad svarbiausia, ką galvoja „Partizan“ žmonės. Žinau, kad jie manimi tiki. Todėl viskas yra gerai. Kažkas turi kažką pasakyti, bet man tai nerūpi. Kažkas bandys spausti Obradovičių elgtis taip ar anaip. Ar tai papildomas stresas? Adrijos lyga šįmet bus labai stipri. Žais tokios stiprios komandos, kaip „Budučnost“, „Crvena zvezda“, „Olimpija“ ir „Mornar“. Gerbiame visas komandas. Europos taurė irgi bus stipri.

Žmonės kalba apie biudžetą. Man nepatinka tokios kalbos. Turime būti kantrūs, daryti viską, kas mūsų galioje, o sezono pabaigoje žiūrėsime. Kas spręs, ar sezonas buvo geras? Yra prezidentas, yra sirgaliai ir yra žmonės, kurie aptars trenerio darbą, geras ar blogas jis buvo. Tai nėra pirmas kartas. Taip buvo kiekviename klube, kuriame aš dirbau. Lūkesčiai iškart būdavo dideli, visi kalbėdavo apie titulus ir rezultatus.

– Treneri, paminėjote žmones, kurie jūsų nemėgsta ir biudžeto klausimą. Ar jūsų sugrįžimas į „Partizan“ yra žinutė, jog Željko Obradovičius dirba ne tik su didelio biudžeto klubais?

– Duosiu jums pavyzdį. Pirmajame mano sezone „Partizan“ iškovojome visus tris titulus. Triumfavome lygoje, Jugoslavijos taurėje ir Eurolygoje. Kažkuriuo metu atsirado pinigų, jog būtų sumokėtos premijos. Sakiau klubui, kad pirmieji pinigus turi gauti žaidėjai ir mano bendražygiai, o kai turėsite daugiau pinigų, sumokėsite ir man. Atėjo antrasis sezonas, finansinė situacija klube buvo tragiška. Aš dirbau už dyką! Nieko negavau per visą sezoną! Ir taip niekada ir nesulaukiau tos savosios premijos. Tokia buvo situacija antrajame mano sezone „Partizan“. O dabar turiu atsakinėti tiems, kurie sako, jog dirbu tik dėl pinigų ar kad man rūpi tik biudžetai ir kontraktai? Ar turiu jiems kažką atsakyti?

Antrąjį sezoną išvykau į Badaloną. Jei palygintumėte klubo biudžetą su varžovų, suprasite, kokia yra teisybė. Tuomet išvykau į Trevizą. Madrido „Real“, „Panathinaikos“ ir „Fenerbahče“... Visada bus taip, kad žmonės arba yra tavo pusėje, arba tave dėl kažko kaltina. Aš žinau tiesą, o dar svarbiau, žinau, kaip aš jaučiuosi.

Po 30 metų šiame darbe ir visko, ką aš pasiekiau, galvoju, kad turiu teisę priimti sprendimus savo gyvenime bei kur aš ketinu dirbti. Per pristatymą sakiau, jog priežastys, kodėl grįžau į „Partizan“, slypi giliai manyje. Aš myliu šią komandą. Viskas prasidėjo nuo jos.

– Kas dabartiniame jūsų gyvenimo etape motyvuoja jūsų asmenybę?

– Tikiu, kad kiekviename gyvenimo etape turi pasikalbėti su savimi apie tai, ko tu iš tikrųjų nori. Padariau metų pertrauką ir supratau, jog toliau noriu dirbti. Ir dėl to aš esu labai laimingas. Vis kartoju, jog motyvacija yra svarbiausias dalykas. Ar esi motyvuotas? Tuomet dirbsi virš savo galimybių, jog pasiektum tikslą. Jei ne, tau skirta daryti kitką. Tai priežastis, kodėl prieš pusantrų metų nusprendžiau palikti Stambulą. Nesijaučiau gerai ir pasirinkau kitus gyvenimo prioritetus. Buo ir asmeninių problemų, apie kurias kalbėti nenoriu. Nusprendžiau išeiti, o dabar jaučiuosi visiškai kitaip.

Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius ir Dimitris Itoudis
Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius ir Dimitris Itoudis

– Kaip praleidote metus, kai palikote „Fenerbahče“?

– Gerai. Kaip ir metus, kai stabtelėjau po „Panathinaikos“. Bandžiau padaryti dalykus, kurių negalėjau išpildyti būdamas su komanda. Praleidau daugiau laiko su šeima ir draugais. Aplankiau žmones, kurių aplankyti iki tol dėl kai kurių priežasčių negalėjau. Vienintelė problema buvo koronavirusas ir judėjimas. Bet aš nesiskundžiu. Negalima skųstis, kai aplinkybės yra tokios. Kad ir kur bebūtum pasaulyje, turi bandyti viską, kad būtum laimingas.

– Iš kurios klaidos per šiuos 30 metų išmokote daugiausiai?

– Protingi žmonės visada pasimokys iš klaidų. Žmonėms, kurie visada yra pasiruošę mane kritikuoti, noriu pasakyti, jog aš esu didžiausias savo paties kritikas. Po kiekvienos treniruotės ar rungtynių aš bandau suprasti, kas buvo blogai ir ką būtų galima pagerinti. Visada taip darau. Net tada, kai visi yra patenkinti savo pasirodymu. Visada ieškau būdų, kaip kitą kartą galėtume sužaisti dar geriau.

Žinoma, kad per šiuos 30 metų teko išgyventi siaubingai sunkias situacijas. Padariau klaidų, bet iš jų mokiausi, tobulėjau ir radau atsakymus. Atrandi jėgų ir tęsi darbą. Jei turi stiprybės, atsistosi ir judėsi į priekį. Ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime.

– Kaip krepšinis evoliucionavo per pastaruosius metus?

– Akivaizdu, jog krepšinis prie 24 sekundžių atakos limito yra kitoks. Akivaizdu ir tai, jog prie didėjančio rungtynių skaičiaus Eurolyga eina NBA keliu. Geras dalykas tas, kad taisyklės tarp šių lygų skiriasi, ypatingai dėl 3 sekundžių taisyklės. Europoje nėra taip dažnai naudojamas vienas prieš vieną žaidimas, ką daro daugelis NBA trenerių. Europoje taip žaisti būtų sudėtinga.

Net didžiosios NBA žvaigždės pripažįsta, jog FIBA turnyruose rinkti taškus yra sudėtingiau. Sutinku su tuo 100 proc. Mes Europoje tikime, jog kiekvienas mačas yra svarbus. Tai gali pasikeisti, bet kad ir kaip bebūtų, geras krepšinis yra žaidžiamas Europoje. Žinau, kad dauguma trenerių ir žaidėjų stebi europietišką krepšinį. Šiuo metu NBA yra trys labai svarbūs žaidėjai – Nikola Jokičius, Giannis Antetokounmpo ir Luka Dončičius. Tai reiškia, jog Europoje atliekame puikų darbą. Bet jie nėra vieninteliai trys. Galvoju, kad krepšinis Europoje šiuo metu yra geroje situacijoje.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Željko Obradovičius

– Apie ką dabar svajojate labiausiai?

– Visi „Partizan“ klube supranta, kad dabar vyksta kai kas labai svarbaus. Atmosfera yra labai pozityvi. Adrijos lyga bus stipriausia per pastaruosius metus. Daugybė gerų komandų. Svajoju, jog „Partizan“ sirgaliai vėl būtų tribūnose. Tai reikštų, jog atsikratėme koronaviruso. Tai pirmasis mano noras. Jei tai pavyks, kitus tikslus pasiekti bus lengviau. Turime tikslų. Nežinau, ar yra prasmės juos kartoti, nes sakiau tai per mano pristatymą. Noriu sugrąžinti „Partizan“ į poziciją, kurioje klubas nusipelnė būti. Norime žaisti Eurolygoje. Tokia yra mano vizija. Turėti gerą sezoną, smarkiai dirbti, jausti žmonių palaikymą ir gerbti kiekvieną varžovą.

– Dėl ko jums yra tekę pasiaukoti labiausiai? Ne tik darbe, bet ir gyvenime?

– Gyvenime neįmanoma turėti visko, ko tu nori. Aukojiesi kiekvieną dieną. Jei tau kažkas patinka, tuomet aukoji kažką kitą. Visada sakau, jog 2012-aisiais ir 2020-aisiais stabdžiau karjerą, jog daugiau laiko praleisčiau su šeima. Tai svarbiausias dalykas. Dar būti su draugais. Gyvenimas nestovi vietoje, laikas bėga. Nesvarbu, prabėgs jis greitai ar lėtai, bet jis vis tiek prabėgs.

– Kokį patarimą duotumėte jaunam Željko Obradovičiui? Ką rašytumėte, jei galėtumėte nusiųsti laišką sau jaunystėje?

– Tai filosofiškas klausimas. Pirmiausia, tai aš nesu toks pat, koks buvau prieš 30-40 metų. Mes kiekvieną dieną keičiamės, kasdien stengiamės tapti geresniais žmonėmis. Tai svarbiausias dalykas. Galbūt dalykas, kurį norėčiau pakeisti, tai nereaguoti taip stipriai į kai kurias situacijas. Nereaguoti taip staigiai. Būti ramesniam. Tokiose situacijose padeda patirtis. Dabar esu ramesnis. Galbūt toks būtų patarimas jaunesniam Željko.

– Kada paskutinį kartą jautėtės nepaaiškinamai laimingas?

– Dieną, kai gimė mano anūkė. Dukra atsiuntė nuotrauką su savo vyru ir mano anūke Militsa, klausdama, kur tu esi, seneli? Tokio jausmo dar nebuvau patyręs niekada! Nuostabus džiaugsmas. Man buvo sunku kontroliuoti emocijas.

– Kada paskutinį kartą verkėte?

– Būtent tą kartą.

– Žvelgdamas į priekį, ką norėtumėte pamatyti per artimiausius 20 metų?

– Norėčiau turėti energiją, kurią turiu dabar. Norėčiau pamatyti visus draugus sveikus ir gyvenančius gerą gyvenimą. Pastaruoju metu netekau kelių draugų. Netekau kai kurių labai svarbių mano gyvenime žmonių. Tačiau gyvenimas toks yra.

VIDEO: PIKENROLAS: D.Adomaitis ir J.Mačiulis – atvirai apie „Žalgirio“ sudėtį, D-Mo situaciją ir pasiutpolkę Eurolygoje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos