– Cameronai, kaip galėtum apibūdinti savo vaikystę ir gimtąjį miestą Brisbeną?
– Brisbenas yra subtropiniame regione, esantis 15 minučių nuo paplūdimio, vaikystėje čia praleidome nemažai laiko. Mano šeima visada buvo įsitraukusi į krepšinį, tėvai treniravo mane ir iš 7 vaikų mūsų šeimoje šiuo sportu užsiėmė visi. Tai buvo šeima, pilna krepšinio, ir meilė šiam sportui iki manęs atėjo natūraliai. Tėvai manęs niekada nespaudė, tiesiog esu laimingas, kad pradėjau žaisti krepšinį būdamas labai jaunas.
– Ar tavo tėvai turėjo didelę įtaką tau pradedant žaisti?
– Be abejo. Jie abu treneriai. Tėvai mane išmokė žaidimo pagrindų, aiškino, kaip žaisti. Vyresnysis brolis irgi buvo pasinėręs į krepšinį. Pamenu, kaip jis mokėsi žaisti ir tai mane dar labiau įtraukė.
– Ar jaunystėje turėjai kokių kitų veiklų be krepšinio?
– Su šeima žaisdavome daug įvairių žaidimų, susijusių su sportu – bėgiodavome, gaudydavome vieni kitus. Žinoma, futbolas ir plaukimas Australijoje irgi buvo populiarūs, nes gyvenant prie vandenyno tu turi mokėti plaukti ir iki 13 metų nemažai plaukiodavau.
– Galbūt turėjai krepšinio idealų?
– Kai buvau labai jaunas, tai turbūt buvo Michaelas Jordanas, bet paaugęs pamėgau Timą Duncaną, jo žaidimo stilių bei visą tarptautinį San Antonio „Spurs“ kolektyvą.
– Įstojęs į universitetą žinojai, kad bandysi žaisti jo krepšinio komandoje?
– Taip, įstojau į Naujosios Meksikos universitetą su krepšinio stipendija. Tad planas toks ir buvo. Išsilavinimą ir galimybė pradėti profesionalią krepšininko karjerą. Džiaugiuosi, jog tai išsipildė.
– Kiekvienais metais universitete tavo žaidimas tik gerėjo, tad kokie pagrindiniai veiksniai prisidėjo prie šio tobulėjimo?
– Nuolatinis savo žaidimo tobulinimas, fiziškumo stiprinimas. Tai buvo nuolatinis darbas nuo pirmų iki paskutinių metų, man pasisekė, jog gavau stipendiją. Nes, pavyzdžiui, Australijoje patekti į universitetą gana sudėtinga. Sunku tapti pastebėtam, bet man pavyko tai padaryti. Pradžioje daug žaisti negaudavau, bet paskutiniais metais smarkiai patobulėjau.
– Kokia atmosfera buvo universiteto komandoje?
– Nuostabi. Sirgaliai labai mėgo krepšinį, nes mieste nebuvo jokios profesionalios sporto komandos, tik koledžo komandos. Buvo šaunu ten žaisti. Pamenu, kai žaidžiau Australijoje, sirgalių būdavo vienas ar du tūkstančiai. O universitete rungtynes stebėdavo 15 ar 16 tūkstančių sirgalių.
– Kada supratai, kad turi šansą patekti į NBA?
– Tikriausiai tik paskutiniais metais universitete, kai pakalbėjome su treneriu. Iki tol nekalbėjau su agentais ir koncentravausi tik į kuo geresnį žaidimą. Po sezono turėjau pokalbį su treneriu apie agentus, savo galimybes atrankoje ir komandų treniruotėse parodyti, jog galiu žaisti tokiame lygyje. Tai buvo mėnesis ar du prieš NBA naujokų biržą. Kuomet supratau, jog turiu tokią galimybę.
– Kaip jauteisi, kai sužinojai, jog tave pasirinko „Chicago Bulls“?
– Tai buvo geras jausmas. Supratau, kad jie manimi domisi. Visgi žinojau, jog dauguma žmonių čia patenka, bet nepradeda žaisti. Todėl pasirašęs sutartį vasaros lygos stengiausi įrodyti, jog galiu žaisti ir turiu ką įrodyti.
– Dvejus metus iš eilės rengei krepšinio stovyklą vaikams, ko svarbiausio norėjai išmokyti vaikus?
– Tai buvo galimybė man grįžti į koledžo laikus. Kai tu priklausai NBA komandai, žmonės lygiuojasi į tave. Buvo šaunu į stovyklą pasikviesti ir buvusius komandos draugus. O mokyti vaikus man yra labai smagu. Baigęs karjerą norėčiau tai daryti. Vaikams, kaip ir man, stovykla taip pat labai patiko. Jie norėjo kažko išmokti, lygiavosi į mane ir aš tuo džiaugiuosi.
– Kokiu treneriu save įsivaizduoji?
– Norėčiau daugiau dirbti su jaunimu. Nemanau, kad būčiau toks geras profesionalų treneris, kaip jaunimo. Mano aistra yra vaikus mokyti žaidimo, kad jie augtų kaip žaidėjai.
– Kaip apibūdintum Australijos krepšinio stilių?
– Jis fiziškas. Galbūt mes nesame labiausiai techniška ar atletiška šalis pasaulyje, bet bandoma tai kompensuoti fiziškumu, žaidžiame kietą krepšinį. Stengiamės pabrėžti šį faktorių ir bandome išnaudoti savo stipriąsias puses. Ginamės fiziškai, o puolime žaidžiame komandiškai, kiekvienas aukojamės dėl komandos, dalinamės kamuoliu. Patty Milsas yra pagrindinis mūsų komandos lyderis.
– Koks jausmas buvo pirmą kartą atstovauti Australijos rinktinei?
– Sporte atstovauti savo šaliai turbūt yra vienas nuostabiausių jausmų. Tai buvo puiki patirtis ir šauniausia buvo tai, jog kiekvienas atvyko su dideliu noru laimėti ir padaryti viską, kas įmanoma.
– Esi patyręs traumą rinktinėje. Ar manai, kad traumos yra blogiausia krepšinio dalis?
– Manau, taip. Paskutinius keletą metų turėjau traumų, bet prieš tai man pasisekė, kad jų neturėjau. Mylint tai, ką darai, yra sunku to nedaryti iš viso. Vieną dieną tu bandai kuo daugiau treniruotis, o kitą įstringi ir turi būti lovoje 6 savaites. Tu tampi atskirtas nuo komandos, turi atlikti reabilitaciją. Tai tikrai sunkiausias dalykas sportininkams.
– Kodėl visgi nusprendei žaisti Europoje?
– Žiūriu į tai kaip naują iššūkį ir noriu augti kaip žaidėjas. Manau, tai puiki galimybė: atvykti čia, žaisti vienoje geriausiųjų lygų, kitokiu žaidimo stiliumi, kitoje komandoje. Mėgaujuosi tuo.
– Esi minėjęs, kad Europos taurės varžybų lygis yra aukštas. O kaip vertini Lietuvos krepšinio lygą?
– Ji yra puiki. Tai yra dar vienas naujas iššūkis, nes čia žaidžia stiprios komandos, žaidžiant sunku susikurti progų laisvam metimui. Komandos išanalizuoja tavo stipriąsias ir silpnąsias puses. Išmokstu daug žaisdamas čia.
– Po treniruočių lieki papildomai padirbėti. Ar nuo mažens visada dirbdavai papildomai?
– Taip. Tai vienas iš tų dalykų, kuris padėjo pagerinti man žaidimą. Traumos nuo treniruočių mane sustabdydavo, bet džiaugiuosi ir myliu šį darbą, kuriuo ir toliau galiu mėgautis.
– Visą karjerą žaidei 41 numeriu. Tik Australijos rinktinėje buvai 10. Kodėl būtent šie numeriai?
– Iš tikrųjų nėra jokios priežasties. 41 numeris atsitiktinai atiteko man koledže, o rinktinėje aš buvau naujokas ir 10 nebuvo užimtas. Kažkokios konkrečios priežasties nėra.
– Ar mėgsti gyvenimą Vilniuje?
– Myliu Vilnių. Tai puiki vieta gyventi. Vilnius nustebino mane, nes prieš atvykstant apie šį miestą daug nežinojau. Jau būdamas čia pasidomėjau kultūra, istorija. Maistas, žmonės čia nuostabūs, žodžiu šauni vieta čia gyventi. Žinoma, oras dar pasikeis, tad man tai bus nauja patirtis.
– O kaip sekasi bendrauti su komandos draugais?
– Labai gerai. Visi puikiai bendrauja, visada nori laimėti ir nori geriausio komandai, tai yra geras dalykas. Rūbinėje taip pat gali su visais pašnekėti. Net ir tuos kelis pralaimėjimus mes priėmėme kaip komanda.
– Kuris komandos draugas linksmiausias?
– Tikriausiai Eima (Eimantas Bendžius – aut. past.), nes jis mėgsta pajuokauti. Su juo visada gali pakalbėti.
– Ar gali apibūdinti sirgalių palaikymą sostinėje?
– Jis tiesiog nuostabus. Iš aplinkos, kur fanai yra ramūs ir tiesiog stebi rungtynes, patekau į vietą, kur sirgaliai sukelia daug triukšmo, laikosi išvien su komanda ir užveda žaidėjus. Tai yra puiku. Palaikymas kol kas tikrai nuostabus ir tai vienas šauniausių dalykų žaidžiant čia. Juk fanai yra labai svarbi žaidimo dalis, jiems rūpi komanda ir tai padeda komandai tobulėti.
– Kiek sunku žaisti išvykų rungtynėse?
– Aš mėgstu išvykos rungtynes. Tai priklauso nuo aplinkos, nes išvykos rungtynės yra vis naujas iššūkis, o sporte, tai labai svarbu. Nėra gerai, jeigu nepavyksta laimėti svetur, tačiau šaunu laimėti tokias rungtynes.
– Tavo noras sau ir komandai šį sezoną?
– Asmeniškai pats labai noriu prisidėti prie šios komandos sėkmės. O ekipai – daug sėkmės, titulų. Mūsų laukia ilgas sezonas, tad turime tobulėti kaip komanda. Tai yra puiki vieta tą padaryti. Mano asmeninis tikslas yra padėti ekipai laimėti titulus.
