D.Adomaitis nesibaimina, kad teks susidurti su didžiausiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis. Žaidėjais, kurių charakteriai nepliušiniai ir kurių ego dažnai ypač dideli. Treneris jau dabar žino, kuriuos krepšininkus bus sunkiausia suvaldyti. Jis pasiruošęs užsitarnauti kiekvieno pagarbą ir komandai įskiepyti didžiausias savo vertybes – sąžiningumą, tiesą ir nuoširdų darbą.
„Labai nemėgstu melo. Kolektyve tai peilis – aš visada pabrėžiu žaidėjams, kad negaliu pakęsti melo. Teisybė visada pirmoje vietoje. O rinktinė – išskirtinė vieta. Visi nori joje žaisti. Ir yra tam daug skirtingų motyvacijų. Vienam didžiausia motyvacija – atstovauti savo šaliai ir girdėti himną, kitam pasirodyti krepšinio rinkoje su Lietuvos rinktinės marškinėliais ir taip pasikelti savo vertę. Kitam galbūt pabūti su senais matytais draugais, gerai praleisti vasarą, gauti gerų emocijų ir laimėti. Mano užduotis surasti tą mygtuką, kurį galėčiau paspausti. Kartais tenka ir ambicijas užgauti, bet svarbiausia atrasti savybes, kurios yra pačios geriausios“, – pasakojo naujuoju Lietuvos krepšinio rinktinės strategu paskirtas specialistas.
Jis net neabejoja, kad jeigu kiekvienas – tiek Lietuvos rinktinės treneris, tiek žaidėjai, maksimaliai sąžiningai atliks savo darbą – jį pastebės visa tauta. Ir yra tikras, kad tada rezultatas bus geras.
Išskirtiniame interviu LNK televizijai D.Adomaitis atskleidė, kokiu ritmu verda dabartinis jo gyvenimas. Laisvą laiką jam tenka atimti iš šeimos ir sėsti prie rinktinės darbų. O su kiekviena diena jų vis daugėja.
Jei reikės, kreipsiuosi (į J.Kazlauską) pagalbos ar patarimo.
– Jūs pats pripažinote, kad krepšininko karjeroje jus nuolat lydėjo sėkmė. Ar jaučiate tą sėkmę trenerio darbe?
– Negali pasikliauti tik sėkme, bet sporte kas tu bebūtum – ar krepšininkas, ar treneris, tos sėkmės reikia. Aš manau, kad ji visada yra šalia manęs, tik ją reikia prisijaukinti.
– Ar treniruodamas Klaipėdos „Neptūną“ ir tapęs rinktinės treneriu jaučiate didesnį spaudimą?
– Nepasakyčiau, kad jaučiu spaudimą tik dėl to, kad esu rinktinės treneris. Tiesiog daugiau darbų, kurie susiję su rinktine. Daugiau bendravimo su rinktinės kandidatais ir daug organizacinių darbų, kuriuos reikia atlikti. Ir dėl to, kad esu treneris, mano bendravimas su kolegomis, krepšininkais tikrai nepasikeitė. Didesnio autoriteto nėra. Nemanau, kad tai turi būti priežastis pačiam keistis. Jeigu pradėsi vaidinti kažką, jeigu tavo pareigos pakeis elgseną, tai bus negerai. Man tai nepriimtina. Gyvenimas visada duoda išbandymus. Tu juos išlaikai arba ne.
– Laikas iki vasaros tirpsta. Ar pats imate jausti, kad netrukus jūsų pečius užguls sunkiausias karjeros iššūkis?
– Kai lieka kelios valandos laisvo laiko, tada jas skiriu planavimui ir rinktinės darbams. Taktika, žaidimo stilius – apie tai jau dabar galvoju. Ir tas laikas su rinktinės pasiruošimo darbais tirpdo mano laisvą laiką. Ir dėl to labiausiai kenčia šeima. Nes tą laisvą laiką, kurį galėtum skirti šeimai, ir vėl skiri darbui.
– Kokios jums emocijos kyla pagalvojant apie darbą rinktinėje?
– Pirmiausia tai didžiulė atsakomybė. Tą pats suprantu. Ir patys žaidėjai, kurie yra žaidę, tą jausmą yra turėję. Atsakomybė prieš save, savo šalį. Juk atstovauji Lietuvai. Vis tiek reikia savo darbą padaryti kuo geriau, o svarbiausia – sąžiningai. Jeigu kiekvienas įdėsime sąžiningo maksimalaus darbo, tada galėsime jaustis prieš save ramūs. Tai nebus nieko nauja emocine prasme, bet atsakomybė aukščiausio lygio. Faktas, kad aš tą suprantu, o už nugaros bus ir trys milijonai trenerių bei sirgalių. Jeigu darbo nepadarysiu gerai, tos emocijos ir nebus geros. Jeigu kiekvienas – tiek Lietuvos rinktinės treneris, tiek žaidėjai, maksimaliai sąžiningai atliks savo darbą – jį pastebės visą tauta. Ir esu tikras, kad tada rezultatas bus geras. Žinoma, klaidų niekas neišvengia. Sporte vienas pralaimėjimas gali nubraukti ilgą darbą. Visi žinome, kad čempionatuose daugybė faktorių lemia pergales.
– Ar tai, kad pats, kaip žaidėjas, dalyvavote svarbiausiuose čempionatuose su Lietuvos rinktine, suteiks daugiau patirties, pasitikėjimo šiame darbe?
– Žinoma. Žinau, kokia atmosfera manęs laukia. Tai yra mano asmeniška patirtis. Jau žinau, ko tikėtis, ko laukti.
– Darosi vis įdomiau, kas taps jūsų asistentais. Mes, žiniasklaidos atstovai, turėdami įvairių šaltinių jau girdime kelias pavardes – Benas Matkevičius, Algirdas Brazys, Sigitas Kavaliauskas.
– Palaukime oficialios informacijos. Iki galo dar nėra viskas suformuota. Dar vyksta pokalbiai ir norisi ne po vieną pavardę paskelbti, o visus kartu. Mano žodis bus paskutinis. Jeigu privalai prisiimti atsakomybę, tai tavo nuomonė turi būti svarbiausia. Aš atsakysiu už tuos žmones. Turiu jais pasitikėti. Noriu dirbti su žmonėmis, kurie manęs nepaves. Tikėti, kad jie savo darbą tikrai padarys iki galo. Tas supratimas paties krepšinio, vertybių turi būti toks pats. Ir tokių žmonių šalia yra daug. Gal todėl man ir sekasi, kad šalia atsiduria žmonės, su kuriais sutampa požiūriai į darbą, kartais net į gyvenimą.
– Latviai jau paskelbė draugiškų rungtynių grafiką, taip atskleisdami ir
Aš dar nė vieno žaidėjo nei spaudžiau, nei uždaviau tą klausimą, ar atvažiuosi į rinktinę.
kai kuriuos mūsų varžovus.
– Planuose tikrai yra tai, ką paskelbė latviai. Bet derybos dar vyksta – ir dėl konkrečių datų, ir konkrečių turnyrų. Nenoriu dabar suklaidinti paskelbdamas kažkokią informaciją iš anksto. Kaip ir trenerių štabo, taip ir pasirengimo planuose norisi viską užbaigti iki galo. Šitų sprendimų pabaiga jau arti, tad viską išgirsite jau labai greitai.
– Vyksta derybos su pajėgesniais varžovais nei Latvija ar Rumunija?
– Žinoma taip. Atsižvelgiant į varžovus grupėje, norime sužaisti su kitokio, skirtingo stiliaus komandomis. Norime žaisti ir namuose, ir su stipresniais varžovais.
– Rinktinėje perimate Jono Kazlausko vairą. Ar šis faktas, kad keičiate geriausiu Lietuvos treneriu vadinamą žmogų, jums taip pat yra iššūkis?
– Jonas Kazlauskas vienareikšmiškai yra geriausias visų laikų Lietuvos treneris. Mums visiems, ypač jaunesnės kartos treneriams, tai yra garbė. Pirmiausia, kad žaidėme pas jį. Dirbti rinktinėje ir pakeisti Joną yra dar didesnė garbė ir dar didesnė atsakomybė. Tai milžiniškas autoritetas ir man, ir visai visuomenei. Bus sunku (šypsosi). Jei reikės, kreipsiuosi pagalbos ar patarimo. Jis iki šiol gyvena krepšiniu. Ir jo žinios yra labai vertingos.
– Jonas Kazlauskas žiemą vykdavo į Jungtines Valstijas aplankyti NBA rungtyniaujančių žaidėjų. Jūs to padaryti tikriausiai negalėsite. Gal šį darbą atliks federacijos atstovai?
– Aš tokios galimybės neturėsiu. Bet iš štabo vienas žmogus važiuos. Tuo metu aš pats kalbuosi su NBA krepšininkais. Palaikau tą ryšį. Absoliučiai su visais keturiais, rungtyniaujančiais anapus Atlanto. Tikrai žinau, kad Donato Motiejūno noras sugrįžti į rinktinę yra didžiulis. Man, kaip treneriui, tai svarbiausia. Suprantame jo situaciją, kuri yra išskirtinė. Reikės sulaukti vasaros ir tikėtis, kad viskas pasibaigs kuo anksčiau, kad gal net nesibaigus sezonui išsispręs visi reikalai su Donato sutartimi.
– Ar nebijote, kad tokie žaidėjai kaip Mačiulis, Jankūnas ar Valančiūnas gali neatvykti į rinktinę?
– Aš dar nė vieno žaidėjo nei spaudžiau, nei uždaviau tą klausimą, ar atvažiuosi į rinktinę. Nė vienas žaidėjas nepasakė, kad neatvažiuos. Dabar vyksta pokalbiai apie tai, kaip jiems sekasi. Po rungtynių susirašome. Vienus matau dažniau, kitus rečiau. Dar per anksti gauti atsakymą, ar tikrai tu atvažiuosi ar ne. Pats tvarkaraštis yra idealiu laiku. Pasiruošimas prasidės liepos antroje pusėje. Visi čempionatai bus pasibaigę prieš mėnesį. Visi žaidėjai žino, kad geresnio pasiruošimo sezonui nei su rinktine niekur negausi. O šią vasarą viskas idealu. Kad kažkam trūks poilsio, tikrai netaps faktoriumi neatvažiuoti į rinktinę. Kaip visada, svarbiausias dalykas –žaidėjų sveikata. Dalis žaidėjų, ypač vyresnių, turi savo bėdų. Bet, deja, profesionaliame sporte tas yra. Tos problemos paaštrėja, vėl nuslopsta.
Labai nemėgstu melo. Kolektyve tai peilis – aš visada pabrėžiu žaidėjams, kad negaliu pakęsti melo.
– Bet dabar rinktinės krepšininkų bėdos, yra ir jūsų bėdos.
– Tikrai taip. Mano gyvenime yra du dalykai – krepšinis ir šeima. Aš neturiu hobių. Nesu priverstas, bet reikia domėtis ir viską žinoti. Jei reikės, bet kada esu pasiruošęs padėti žaidėjams.
– Kiekvieno krepšininko motyvacija būna skirtinga. Kokias jūs žaidėjų vertybes, motyvacinius aspektus krepšinyje labiausiai vertinate?
– Pirmiausia – sąžiningumas. Atsidavimas ir noras savo darbą padaryti maksimaliai gerai. Labai nemėgstu melo. Kolektyve tai peilis – aš visada pabrėžiu žaidėjams, kad negaliu pakęsti melo. Teisybė visada pirmoje vietoje. O rinktinė – išskirtinė vieta. Visi nori joje žaisti. Ir yra tam daug skirtingų motyvacijų. Vienam didžiausia motyvacija – atstovauti savo šaliai ir girdėti himną. Kitam – pasirodyti krepšinio rinkoje su Lietuvos rinktinės marškinėliais ir taip pasikelti savo vertę. Kitam galbūt pabūti su senais matytais draugais, gerai praleisti vasarą, gauti gerų emocijų ir laimėti. Mano užduotis surasti tą mygtuką, kurį galėčiau paspausti. Kartais tenka ir ambicijas užgauti, bet svarbiausia atrasti savybes, kurios yra pačios geriausios.
