Lenkai taip solidžiai pradėjo rungtynes, kad beveik sausakimšai užpildytoje „Švyturio“ arenoje kuo aiškiausiai aidėjo dviejų į Klaipėdą atvykusių ir lengvai įkaušusių Lenkijos sirgalių skanduotės.
Jiems, įsitaisiusiems beveik aukščiausiose vietose ir išsikabinusiems mažą lenkų vėliavėlę, džiaugsmą teikė startas 17:11.
Lietuvių žaidimas nedžiugino kaip šaltis, kažkodėl skrodęs „Švyturio“ areną kiaurai lyg žvarbus šiaurys ploną vasarinę striukę rudenį.
Tačiau tada Lietuvos rinktinė, visai kaip didžiulis vėjas Klaipėdoje šį savaitgalį, nupūtė svečius nuo uostamiesčio paviršiaus.
Ar nors vieną kamuolį lenkai atkovojo ant žemės?
Klaipėdietis Arnas Butkevičius išplėšė kamuolį iš 140 kg svorio lenkų milžino Przemeko Karnowskio letenų – čia jo teritorija.
Surėmęs pečius su kitais pajūryje gimusiais nacionalinės komandos nariais – Deividu Gailiumi, Mindaugu Girdžiūnu ir Eimantu Bendžiumi, puolėjas ir kiti Lietuvos krepšininkai pasileido į spurtą 14:0 – pabėgo į priekį dviženkliu skirtumu 27:17.
Ant atsarginių suolo nuo šalčio apledėjusiais pirštais lenkai vėliau nebesugebėjo ištirpdyti skirtumo iki vienženklio.
Taiklūs tritaškiai, galingi dėjimai ir vieningas kaip kumštis žaidimas nepaliko vilčių apie puikią galimybę palaužti Lietuvą svajojusiems lenkams.
„Bravo!“ – pašokęs nuo suoliuko lietuvių gynybą už perimtą kamuolį gyrė Benas Matkevičius. Pats netikėdamas savo akimis, jis žvelgdamas į Mindaugą Brazį stebėjosi krepšininkų dominavimu abiejose aikštės pusėse.
Rezervine rinktine pramintas Lietuvos krepšininkų dvyliktukas, nepaisant Eurolygos ir NBA žaidėjų nuostolių, demonstravo mūsų krepšinio lobyną.
„Pirmiausia, norėčiau labai padėkoti sirgaliams, kuriems daugiau nei du tūkstančiai kilometrų yra ne kliūtis. Ir Kosove girdėjome jų skanduotes. Ir Klaipėdoje ta atmosfera fantastinė. Kaip visada, – spaudos konferenciją pradėjo Dainius Adomaitis. – Ačiū už dopingą. Jie davė labai reikiamą energijos pliūpsnį.
Be pirmojo kėlinio, kai visai nekontroliavome rungtynių tempo su 7 klaidomis, po to 30 minučių gynyboje sužaidėme labai gerai. Man, kaip treneriui, svarbiausia, ką kalbėjome su žaidėjais prieš mačą. Jei tavęs nevertina – išeini į aikštę ir įrodai, kad jie neteisūs.
Tai liečia ir priešininkus, kurie atvažiavę nori laimėti. Tai liečia ir visokius komentatorius. Žaidėjai yra labai ambicingi ir man tas labai patiko. Manau, tai labai gerai matėsi per rungtynes.
Ar nors vieną kamuolį lenkai atkovojo ant žemės? Tai buvo Butkevičius ant žemės, Kairys ant žemės, ir visi kiti po vieną kartą.
Man, kaip treneriui, tai yra svarbiausia. Visi atvažiavo motyvuoti, ambicingi ir tikrai labai gerai dirbo. Laiko buvo nedaug, bet jie savo darbą atliko labai gerai.“
– Sakote, motyvavote komandą prieš rungtynes primindamas jai visuomenės reakcijas?
– Ne, paprasčiausiai...
Visi sutinkate, kad tai geriausi žaidėjai, kurie galėjo atvykti į rinktinę. Man buvo be galo svarbu, kad tai krepšininkai, kurie degė noru žaisti. Man nereikėjo nė vieno įkalbinėti žaisti. Visi po pirmo skambučio pasakė, kad bus, ačiū, treneri. Manau, tai buvo svarbiausias dalykas.
Matėte, kaip degė visų akys. Kai kurie užsivilkę tuos marškinėlius pirmą kartą. Bet jie žaidžia kaip atlošę gal dešimtis rungtynių.
– Kiek svarbi šioje rinktinėje buvo kapitono Kšištofo Lavrinovičiaus figūra?
– Toks paprastas pavyzdys. Būnant Kosove, turėjome komandos susirinkimą. Nuėjome išgerti kavos, o Brolis dar padarė komandai atskirą susirinkimą. Tai yra TAI.
Tai nėra įvertinama nei taškais, nei atkovotais kamuoliais, nei kuo. Noras jo didžiulis. Manau, niekam nereikia pasakoti, koks Brolis atsidavęs.
Matėte, kaip į greitą puolimą nubėgo. Įsivaizduokite, koks noras...
– Savaitę praleidote su kitokia Lietuvos rinktine. Ar kas nors iš žaidėjų jus nustebino?
– Manau, kiekvienas žaidėjas, kuris buvo. Nė vieno Lietuvos rinktinėje nemačiau, dėl kurio darbo galėtum skųstis. Nemačiau nei kaip žaidėjas, nei kaip treneris.
Tai yra rinktinė. Labai geras pasakymas, kad atiduoda širdį. Jie atiduoda širdį. Bet nematėte, kaip jie treniravosi, kokie susikaupę buvo pratybose.
Bus kitas langas ir svarstome įvairius variantus, kad reikėtų įtraukti jaunus žaidėjus. Tik kiekvienų rungtynių svarba labai didelė. Net taškų skirtumas. Rasti balansą be galo sudėtinga.
Esame patenkinti, kad Laurynas ir Arnoldas buvo su mumis. Jie žinos mūsų sistemą ir kai bus kviečiami kitą kartą, bus galima juos ramiai leisti ant parketo.
– Kalbėjote apie sirgalių energijos pliūpsnį. Koks pliūpsnis buvo Eimanto Bendžiaus išėjimas į aikštę, atrodo, pakeitęs rungtynių tėkmę?
– Turime dvylika žaidėjų, kurie gali žaisti. Galime ieškoti tų penketų, kurie žaidžia tikrai gerai. Geriausias penketas buvo, kai Gailius žaidė antroje pozicijoje. Tada turėjome gerą ūgį, gerą gynybą, greitus išėjimus į puolimą. Eimantas pataikė savo metimus. Nėra daug laiko pasiruošti penketams, reikėjo ieškoti jų rungtynių metu.
– Ką, be geriausių žaidėjų iš NBA ir Eurolygos įtraukimo, dar būtų galima ištobulinti naujoje FIBA sistemoje?
– Matote, kokia šioje sistemoje be galo svarbi kiekviena pergalė ir pralaimėjimas.
Matėte, kroatai pralaimėjo Nyderlandams, rusai pralaimėjo bosniams. Sistema tokia, kokia yra.
Mano didžiausias noras, jei kalbame apie žaidėjus, kad jiems duotų daugiau laisvo laiko. Kad jiems pavyktų turėti laisvą mėnesį atostogų. Suderinti tvarkaraščius, manau, irgi nėra sudėtingas dalykas. Atmetus ambicijas į šonus, manau, tą galima padaryti.
Kalbėjome ir su daug trenerių. Tai nėra lengva situacija. Kokių nors sprendimų vis tiek reikėtų. Bet pirmiausia, reikėtų atmesti visas ambicijas.
– Ko trūksta Rokui Giedraičiui, kad jis turėtų didesnį vaidmenį Lietuvos rinktinėje?
– Geros gynybos. Taip pat yra su jaunais žaidėjais. Kiekvienas treneris leis jauną žaidėją ir pasitikės tokiu, kuris gali žaisti gynyboje. Nesvarbu, ar jis gali įmesti tritaškį, bet jaunas žaidėjas privalo gerai gintis.
Rokas tikrai gerai žaidžia „Lietuvos ryte“, gerai įėjęs į sistemą. Gal mes neturėjome daugiau laiko. Tiesiog buvo toks sprendimas. Ir tiek.
