| Eurolyga | Kauno „Žalgiris“ – Maskvos CSKA | 19:45 | „Žalgirio“ arena |
2002-ųjų vasarą D.Songailą NBA naujokų biržoje 50-uoju šaukimu pasirinko „Boston Celtics“. Tačiau Bostono klubas nuvylė 206 cm ūgio krepšininką. Lietuviui pasakę, kad „Celtics“ vietos jam nėra, amerikiečiai patarė D.Songailai važiuoti į Europą. Darius taip ir padarė.
Senajame žemyne D.Songaila nebuvo katė maiše, kaip daugelis į Europą atvykstančių NCAA žaidėjų. Marijampolietis savo vertę jau buvo įrodęs Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kur rinkdamas 9,6 taško svariai prisidėjo prie Lietuvai dovanoto bronzos medalio.
Todėl CSKA nė kiek nedvejojo ir pasiūlė D.Songailai solidų trejų metų sutartį su sąlyga po kiekvieno sezono išeiti į NBA.
Aukštaūgis paslaptingai šypsosi paklaustas, kokie tada tai buvo pinigai: „Dideli pinigai. Ir dabar jie būtų dideli.“
Neoficialiais duomenimis, D.Songaila tada Maskvoje uždirbo 700 tūkst. JAV dolerių.
Dabar 37-erių vyriškis gali jau atsipūtęs „Žalgirio“ arenoje 24sek pasakoti apie pirmuosius žingsnius profesionalų krepšinyje. Jis pirmąjį pusmetį darbuojasi Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe. Ir ši patirtis maloniai nustebino D.Songailą.
„Dabar turiu truputį aiškesnę viziją, kas yra trenerio darbas. Kai esi žaidėjas, matai vieną, o kai pats treniruoji, šią virtuvę matai visai kitaip. Dabar kur kas daugiau laiko praleidžiu arenoje nei būdamas žaidėjas, – šypsosi D.Songaila. – Maniau, kad treneriu dirbti lengviau – juk nereikia treniruotis. Bet darydamas videoperžiūras, diskutuodamas apie komandos planus, analizuodamas žaidimą užtrunku daug ilgiau...
Bet viskas gerai. Prieš tai nemačiau savęs šiame darbe. Ne tai, kad nemačiau, bet kai atsirado vaikų, norėjosi pailsėti. Tačiau kai įsisukau, man tikrai labai patiko. Nesigailiu, kad taip pasirinkau.“
Jis nesigaili ir pasirinkęs Maskvą, kurioje pradėjo savo ilgą kelionę profesionalų krepšinyje. Debiutinį sezoną Eurolygoje D.Songaila žaidė solidžiai – per 22 minutes rinkdavo vid. 12,8 taško ir sugriebdavo 3,9 atšokusio kamuolio, o CSKA nelauktai pateko į finalo ketvertą.
Maskvoje viskas buvo fantastiška. Tokiame klube, po koledžo, už tokius pinigus... Bet nuo mažens svajojau žaisti NBA.
Pirmaisiais smuikais tada CSKA griežė „centras“ Victoras Alexanderis, gynėjai J.R.Holdenas ir Nikos Hatzivrettas. Jaunasis D.Songaila irgi įsiliejo į lyderių gretas.
Jauna ir susigrąžinti titulus išalkusi komanda įvykdė tikslą – po trejų metų CSKA vėl atsisėdo į Rusijos čempionų sostą, o Eurolygos pusfinalyje gerokai panervino Šarūną Jasikevičių ir būrį legendinių krepšininkų surinkusią „Barceloną“.
Barselonoje D.Songaila pelnė 14 taškų, bet CSKA nepalaužė vėliau čempionais tapusių katalonų ir tenkinosi trečiąja vieta.
„Maskvoje viskas buvo fantastiška, – prieš „Žalgirio“ ir CSKA mūšį Eurolygoje sakė D.Songaila. – Tokiame klube, po koledžo, už tokius pinigus... Bet nuo mažens svajojau žaisti NBA. To plano ir laikiausi. Viskas išėjo taip, kaip norėjau.“
D.Songaila pasakojo 24sek apie savo smagią kelionę Maskvos CSKA klube 2002–2003 metais.
– 24-erių Darius Songaila išvyko į Maskvą – pirmąjį savo profesionalų klubą Europoje. CSKA dabar yra topinis Eurolygos klubas su aukščiausio lygio organizacija. Koks buvo CSKA 2002-aisiais?
– Tada nebuvo su kuo lyginti (juokiasi.). Dabar galėčiau palyginti – žaidžiau „Galatasaray“, „Lietuvos ryte“, „Žalgiryje“. Bet tada nebuvo su kuo. Lyginau su universitetu. Bet ir tada viskuo buvo pasirūpinta: apranga, sportbačiais, treneriais. Jau tada tai buvo topinis klubas.
– Kaip Darius Songaila reagavo į milžinišką Maskvą?
– Miestas tikrai didelis. Dabar, kai išvykstu su komanda į Maskvą ir per visas spūstis važiuojame gatvėmis autobusu, net pagalvoju, kaip aš čia vairuodavau? Kaip važinėdavau į treniruotes, restoranus? (šypsosi.) Bet atsidūręs tokioje situacijoje prisitaikai.
Man teko žaisti tokiuose miestuose kaip Maskva, Stambulas – mega metropoliuose, kur žmonės skaičiuojami dešimtimis milijonų. Bet abu miestai patiko. Gyventi – ne, bet pabūti, praleisti sezoną, du, tris – tikrai nesigailiu. Liko geri atsiminimai.
– Į Maskvą atvykote penkerius metus žaidęs Amerikoje, vidurinėje ir NCAA. Ar nepatyrėte kultūrinio šoko?
– Buvo, buvo. Visada taip. Jei pakeiti vieną sistemą, išeini kažkur kitur, automatiškai būna tam tikras šokas. Ypač kai pereini iš universiteto, studentiško gyvenimo, kur tavo atsakomybė nueiti į paskaitas ir treniruotę. Atsiduri klube, kuriame tau moka pinigus, visai kita atsakomybė, santykiai su treneriais, komanda. Šokas buvo. Bet prisitaikai ir judi toliau.
– Kai dabar į Europą atvyksta krepšininkas tiesiai iš NCAA, sakoma, kad tai katė maiše. Koks tada buvo Europos klubų požiūris į NCAA krepšininkus?
– Nemanau, kad man toks palyginimas tiktų, nes jau buvau žaidęs Lietuvos rinktinėje, olimpinėse žaidynėse, Europos čempionatuose.
Dabar daug daugiau galimybių iš NCAA patekti į Europą. Gal tada nebuvo tiek komandų, lygų, galimybių... Palyginkite, kiek tada ir dabar LKL buvo amerikiečių.
Tiesiog dabar apie žaidėjus gauni daug daugiau informacijos. Visi „Youtube“, „Synergy“, skautingas, žaidėjų vertinimas ir t.t. Tais laikais to nebuvo. Mažiau žinomi žaidėjai į Europą nevažiuodavo. O šiais laikais situacija pasikeitė, nes apie krepšininkus yra daug daugiau informacijos.
Buvo pasakyta, kad ateinu kaip vienas geriausiai apmokamų žaidėjų. Iš manęs tikėjosi daug.
– Kokie buvo CSKA lūkesčiai jus kviečiantis į komandą?
– Buvo pasakyta, kad ateinu kaip vienas geriausiai apmokamų žaidėjų. Iš manęs tikėjosi daug. Kalbėjau su treneriu. Buvo pasirinkimas – „Efes Pilsen“ arba CSKA. Man žadėjo starto penketą, todėl tikėjosi tikrai nemažai.
– Žaidėte su J.R.Holdenu, Victoru Alexanderiu, Theodoru Papalouku, Viktoru Chriapa, kitais žinomais žaidėjais. Kokie tada tai buvo žaidėjai?
– Komanda buvo tikrai labai gera. Bet labai jauna. Holdenas buvo tik ką iškilęs, prieš tai žaidęs Belgijoje. Chriapa, Monia buvo du jauni Rusijos talentai. Tik Alexanderis galbūt buvo vienintelis veteranas.
Buvome jauni. Komandai kėlė tikslą laimėti Rusijos čempionatą, nes CSKA tada jo nelaimėjo trejus metus iš eilės. Bet mes viršijome visus lūkesčius, nes patekome į Eurolygos finalo ketvertą, kur kėlė tikslą patekti į „Top 16“, ir triumfavome Rusijoje.
Reikėjo laiko prisitaikyti prie žaidėjų, juos geriau pažinti. Be to, visai kitoks buvo ir treneris Dušanas Ivkovičius. Bet po kiek laiko įsivažiavau, susipažinau su sistema, lūkesčiais ir toliau važiavau su traukiniu.
– Ar buvo didelis kontrastas tarp griežtojo Dušano Ivkovičiaus disciplinos ir „Wake Forest“ universiteto trenerių darbo metodikos?
– Mano treneris NCAA taip pat buvo labai reiklus. Bet skirtumas tas, kad prisidėjo po 2 treniruotes per dieną. Ir taip visą laiką (šypsosi.). Treneris buvo labai reiklus. Bet toks treneris pirmaisiais mano metais Europoje man davė daug. Jis – legenda. Su juo dirbti išėjo tikrai į naudą.
– Eurolygos finalo ketvertas jau pirmąjį sezoną Europoje. Ir pralaimėjimas pusfinalyje Barselonos klubui su Šarūnu Jasikevičiumi...
– Taip, pralaimėjome ten keletą taškų (su šypsena pasikrapšto pakaušį.). Bet mūsų komanda buvo labai jauna, viršijo visus lūkesčius. O „Barcelona“ buvo perpildyta legendomis.
– Dejanas Bodiroga, Gregoras Fučka...
– Taip... Tas pralaimėjimas buvo labai skaudus (71:76). Bet pasižiūrėjus į tuometines sudėtis, „Barcelona“ ir turėjo laimėti. Aišku, gaila. Norėtųsi atsukti laiką. Bet yra kaip yra.
– Šarūnas Jasikevičius vėliau neužmindavo ant žaizdos?
– Kažkada esame kalbėję... Šaras buvo labai susinervinęs, nes mes žaidėme labai gerai, nejautėme jokio spaudimo. Tai „Barcelona“ turėjo laimėti, nes žaidė Barselonoje, buvo favoritė. O mes jauni, energingi... Kažkada pakalbėjome, bet kiek ten prikalbėsi. Faktas yra faktas ir jo nepakeisi.
– Į Maskvą atvykote vedamas tikslo iškart pakilti į NBA?
– Iškart buvau draftuotas, bet tas draftas buvo nevykęs. Nuvažiavau į Bostoną, pasakė, kad nėra pinigų, galimybių, sutarties, todėl važiuok į Europą. Su CSKA pasirašiau trejų metų sutartį su sąlyga, kad galėčiau išeiti po kiekvieno sezono į NBA.
Rašydamasis sutartį turėjau mintį, kad jei bus galimybė išvažiuoti į NBA, norėčiau tai padaryti. Maskvoje viskas buvo fantastiška. Tokiame klube, po koledžo, už tokius pinigus... Bet nuo mažens svajojau žaisti NBA. To plano ir laikiausi. Viskas išėjo taip, kaip norėjau.
– Jeigu ne paslaptis, kokie tais laikais tai buvo dideli pinigai?
– Paslaptis... Geriau nesakyti (juokiasi.). Dideli pinigai. Ir dabar jie būtų dideli. Taip kad... (šypsosi.).
