„Serbai ir lietuviai tikriausiai geriausiai Europoje supranta aistrą krepšiniui. Mūsų meilė krepšiniui yra besąlyginė, o jei taip myli sportą, tuomet tau nerūpi vaidmuo komandoje. Šie dalykai nueina į antrą planą, nes svarbiausia yra pergalė. Tu nori laimėti kuo daugiau rungtynių“, – Serbijos portalo „Sport Klub“ žurnalistui Marko Vlahovičiui sakė trečią sezoną iš eilės „Monaco“ klube rungtyniaujantis Donatas Motiejūnas.
Monako Kunigaikštystės komanda Eurolygoje žengia trečioje vietoje (7 pergalės, 4 nesėkmės), Prancūzijos čempionate – pirmoji pozicija (13 pergalių ir 1 pralaimėjimas).
33-ejų metų 213 cm ūgio D.Motiejūnas stipriausiame Senojo žemyno turnyre per beveik 18 minučių renka po 7,5 taško, 2,7 atkovoto kamuolio ir 9,1 naudingumo balo, vietinėse pirmenybėse – 6,4 taško ir 3,1 atkovoto kamuolio per 14 minučių ant parketo.
Ketverius metus iki tol Kinijoje žaidęs lietuvis džiaugiasi iššūkiais Europoje, kurioje jis nori palikti antspaudą su „Monaco“.
„Jei žinai, kaip žaisti krepšinį, tu žinai, kaip žaisti krepšinį. Aš užaugau Europos krepšinio sistemoje, tad šio žaidimo pojūtis man yra natūralus, – sakė D.Motiejūnas. – Kinijoje krūvis buvo didžiulis, žaidėme labai daug rungtynių. Ką mes Europoje sužaidžiame per dešimt mėnesių, Kinijoje tai įvyksta per septynis mėnesius – maždaug apie 15-16 rungtynių per mėnesį, o dar ilgi skrydžiai... Iššūkių Kinijoje buvo, bet ten krepšinis grindžiamas individualiu talentu. Aš galiu taip žaisti, bet Europoje reikia adaptuotis prie trenerio norų, trenerio žaidimo stiliaus ir visos sistemos. Šie dalykai yra svarbiausi, tad tuo rėmiausi siekdamas būti sėkmingu „Monaco“ komandoje. Man reikėjo priimti trenerio ir visos komandos viziją. Šiuo metu mes esame sėkmingi ir visi komandoje yra laimingi.“
„Monaco“ veteranas pasidalijo mintimis apie skirtingų kartų krepšininkų skirtumus, davęs rykščių dabartiniam jaunimui.
„Laikai keičiasi. Į Eurolygą grįžau po dešimties metų pertraukos ir daug kas čia buvo pasikeitę. Treneriai yra nebe tokie griežti, o žaidėjai – kitokie. Jaunimas dabar galvoja tik apie taškus. Sakyčiau, kad jie yra labai minkšti. Mano laikais vyresnis žaidėjais galėdavo ateiti į rūbinę ir skelti tau antausį, o niekas apie tai nebūtų pasakęs nė žodžio, nes tu prieš vyresnį žaidėją neturi autoriteto, todėl negali rėkti ar atsikalbinėti. Jei neklausai trenerio ar treneris nėra tavimi patenkintas, tuomet esi keičiamas. Jei esi nelaimingas, vis tiek nerodydamas emocijų eini į suolo galą“, – sakė D.Motiejūnas.
D.Motiejūnas pateikė buvusio Lietuvos rinktinės kapitono Manto Kalniečio pavyzdį.
„Jis į treniruotes bėgdavo. Mantas ne viename interviu teigė, jog jam smagu būdavo tai daryti. Situacija pasikeitė. Mantas negalėdavo sau leisti važiuoti į treniruotes su mašina, o dabartinis jaunimas turi vairuotojus, kurie šiuos žaidėjus atveža į treniruotes, – sakė D.Motiejūnas. – Su visa pagarba – jie yra kūdikiai. Mes, vyresni žaidėjai, turime prie to prisitaikyti ir rasti būdų, kaip komunikuoti su jaunimu. Bet akivaizdu, jog aš augau prie visai kitokių sąlygų.“