Penktus metus krepšinio valdymo organizacijai vadovaujantis 43-ejų graikas ketvirtadienio popietę skyrė valandą atsakymams į svarbiausius krepšinio klausimus.
Vieną iš jų uždavė žurnalistė iš Rusijos, tiesiai šviesiai paklaususi A.Zagklio: kada į FIBA turnyrus galės sugrįžti jei ne visos, tai bent Rusijos jaunimo rinktinės?
„Mūsų pozicija yra grįsta IOC rekomendacijomis, o FIBA vykdomasis komitetas neseniai pratęsė dabartinį suspenduotų šalių statusą iki kito centrinės valdybos susirinkimo, – kalbėjo A.Zagklis. – Dažnai diskutuojame šia tema su Rusijos krepšinio federacijos prezidentu Andrejumi Kirilenka, kuris yra mūsų centrinės valdybos narys. Šioje temoje reikia suprasti du aspektus: pirmiausia, neutralių sportininkų statusas, kurį pabrėžia IOC, mums nepadeda, nes krepšinis – komandinis sportas. Dabar laukiame IOC sprendimo dėl neutralių sportininkų galimybių dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, tačiau jis negalioja komandiniam sportui, kadangi jame negali būti neutralios komandos. Tai mums, kaip sportui, iškelia didžiausią galvosūkį bandant rasti sprendimą, ypač jauniems sportininkams.
Mūsų diskusijoje su Rusijos krepšinio federacija tai yra didžiausias rūpestis. Žinau, kad federacija šalyje atidaro daugybę jaunų sportininkų tobulinimo centrų, kuriuose jie galėtų tęsti tobulėjimą.“
FIBA vadovas leido suprasti, jog būtent nuo jaunimo komandų turėtų prasidėti Rusijos grįžimas į tarptautinį krepšinį.
Panašų sprendimą neseniai priėmė UEFA, pranešusi, kad leis tarptautinėje arenoje varžytis U17 rinktinei ir tai aiškinusi tuo, jog esą nepilnamečiai nėra atsakingi už suaugusių veiksmus.
„Mus pasiekia raginimai Rusiją visiškai pašalinti iš krepšinio žemėlapio, bet sulaukiame ir tiek pat, jei ne daugiau, klausimų, kodėl teniso žaidėjas gali žaisti „Australian Open“ finale ir laimėti milijoną dolerių, bet krepšininkai negali žaisti už Rusiją? – sakė A.Zagklis. – Mūsų didžiausias rūpestis yra jaunimas. Matėme, kaip neseniai futbole buvo priimtas sprendimas leisti sugrįžti Rusijos jaunimo rinktinėms. Tikiu, kad kažkada, tik nežinau kada, rasime išeitį, kuri atitiks FIBA statutą ir vertybes bei galėsime kažkokiu formatu leisti Rusijos sportininkams varžytis. Mano asmenine nuomone, turėtume pradėti nuo jaunimo komandų, nes žinome, ką reiškia negalėjimas jaunimui varžytis tarptautiniu lygiu.“
Tikiu, kad kažkada, tik nežinau kada, rasime išeitį, kuri atitiks FIBA statutą ir vertybes bei galėsime kažkokiu formatu leisti Rusijos sportininkams varžytis.
Su 15min ir kitais pasaulio krepšinio žiniasklaidos kanalais bendravęs FIBA generalinis sekretorius adresavo ir daugiau svarbių temų, tarp kurių – santykiai su Eurolyga ir jos vadovu Pauliumi Motiejūnu, trečią kartą iš eilės Azijos žemynui skirtas pasaulio krepšinio čempionatas, rinktinių skaičius olimpiniame krepšinio turnyre ir opi natūralizacijos rinktinėse problema.
Apie santykius tarp FIBA ir Eurolygos: „Mes norime pasiekti vienybę krepšinyje. Darome viską iš savo pusės, kad sukurtume vieningesnę aplinką. Prieš dvejus su puse metų įtraukėme į procesą ir NBA, bet tuomet jį sujaukė ir COVID-19, ir ECA (Eurolygą valdanti organizacija – aut. past.) vidiniai pokyčiai. Bandome būti konstruktyvūs, siūlyti pokyčius. Tai, ką pasiekėme pernai, buvo pasiekta dėl abipusės pagarbos, o ne nurodinėjant vieni kitiems, ką daryti. Mes įvykdėme tai, dėl ko buvome susitarę vasarą ir ko mūsų prašė ECA. Supratome apkrauto tvarkaraščio problemą ir atsisakėme lapkričio rinktinių lango. Nesileidžiame į viešas derybas, bet po pasaulio čempionato jau turėjome du susitikimus ir buvome suplanavę trečią, kuris neįvyko dėl force majeure situacijos. Esame įsipareigoję vieni kitiems, kad toliau tvirtinsime ryšius klubinio sezono metu ir tai darysime. Tikiu, kad vasario mėnesio rinktinių langas, kai visi žaidėjai galės atstovauti savo rinktinėms, mus labiau suvienys ir bus puiki patirtis.“
Apie santykius su Eurolygos vadovu Pauliumi Motiejūnu: „Eurolygoje taip pat įvyko pokyčiai, turnyrą dabar valdo naujas vadovas, perėmęs valdymą konkrečiam terminui. Su juo palaikome gerus santykius, turiu tą pripažinti. Jis yra mano kartos žmogus, tad bendravimas vyksta gerai. Tikiuosi, kad tiek jis, tiek lygos prezidentas savo postuose išliks ilgesnį laiką, kad galėtume matyti, kuria kryptimi artimiausiu metu judės Eurolyga.“
Apie galimybę didinti rinktinių skaičių olimpinėse žaidynėse (šiuo metu tiek moterų, tiek vyrų turnyruose žaidžia po 12 komandų): „FIBA jau ne kartą bandė padidinti olimpinių žaidynių dalyvių skaičių nuo 12 iki 16. Praeityje turėjome ir daugiau nei 12 komandų vyrų turnyre, bet 1976 m. Monrealyje turėjome sumažinti vyrų komandų skaičių, kad olimpinėse žaidynėse galėtų žaisti ir moterys.
Šiuo metu olimpinėse žaidynėse galioja 10,5 tūkst. sportininkų limitas. Mano pirmtakas (Patrickas Baumannas – aut. past.) atliko puikų darbą, jog į olimpines žaidynes įtrauktų ir trijulių krepšinį, bet nesame patenkinti dabartine aštuonių komandų kvota. Esame laimingi, kad šis sportas yra žaidynėse, bet turėdami tik aštuonias komandas negalime būti lankstūs bei negalime turnyre turėti komandų iš visų žemynų, kas mums yra labai svarbu. Žinoma, bandome pasiekti, kad olimpinėse žaidynėse galėtų varžytis daugiau 3 prieš 3 krepšinio rinktinių. Tai mūsų prioritetas.
Tačiau didžiajame krepšinyje situacija gana aiški, o pastarasis pranešimas, jog Los Andželo olimpinėse žaidynėse sportininkų skaičius neišaugs reiškia, jog neturėtume tikėtis daugiau nei 12 krepšinio rinktinių olimpinėse žaidynėse artimiausiu metu, Los Andžele 2028-aisiais arba Brisbene 2032-aisiais.
Neturėtume tikėtis daugiau nei 12 krepšinio rinktinių olimpinėse žaidynėse.
IOC šiuo metu negalvoja apie sportininkų skaičiaus išauginimą, greičiau jau apie sumažinimą kai kuriose sporto šakose. Los Andžele keturios iš penkių naujų sporto šakų, kurios buvo pasiūlytos, yra komandinės, o tai reiškia, kad bus sudėtinga sutilpti į maksimalaus sportininkų skaičiaus limitą.
Žinoma, kaip krepšinio atstovai turime galvoti apie krepšinį, bet olimpinės žaidynės yra visai kito masto renginys. Neturėtume galvoti, kad jei pasaulio čempionate komandų skaičius išaugo nuo 24 iki 32, tai ir olimpinėse žaidynėse skaičius padidės nuo 12 iki 16, nes nesame išskitiniai bendrame paveiksle. Tačiau stengiamės, kad trijulių krepšinyje komandų skaičius išaugtų, nors ir negaliu pažadėti, kad taip ir įvyks.“
Apie olimpinius atrankos turnyrus: „Jie, kartu su pasaulio čempionatais, yra pagrindiniai mūsų produktai. Pagal kokybę tai tarsi maži pasaulio čempionatai. Labai džiaugiuosi dėl to, kokį talento lygį matysime iš pradžių atrankose, o po to ir Paryžiuje. Tiek Pirėjuje, tiek kitur turėsime labai aukšto lygio turnyrus. Tai bus keturios puikaus krepšinio savaitės.“
Apie olimpinių žaidynių grupių etapo burtus: „Dar neturime datos, bet norime ištraukti vyrų turnyro burtus kartu su moterų, kurių olimpiniai atrankos turnyrai vyks vasarį. Taigi burtai neįvyks anksčiau nei kovo mėnesį. Patvirtinsime datą ir vietą sausio pradžioje. Tuo pačiu paskelbsime ir burtų taisykles bei apribojimus. Kol kas negaliu atsakyti, kokie apribojimai bus taikomi, bet stengsimės ištraukti burtus kuo anksčiau, kad sirgaliai galėtų planuotis ir pirkti bilietus – mums juk reikės užpildyti 27 tūkst. vietų areną Lilyje. Be to, dar sykį trauksime burtus po grupių etapo Lilyje, prieš ketvirtfinalio etapą, kaip darėme ir užpernai Tokijuje.
Apie Katarui skirtą 2027 m. pasaulio čempionato šeimininko statusą ir trečią iš eilės čempionatą Azijoje (tai pirmas kartas nuo šešto-septinto dešimtmečių (1950 m. Argentinoje, 1954 m. Brazilijoje, 1959 m. Čilėje, 1963 m. Brazilijoje, 1967 m. Urugvajuje), kai viename žemyne vyks bent trys iš eilės turnyrai: „Jūsų priminimas apie šeštą dešimtmetį ir tokia analogija yra iš dalies logiška, nes tuomet keli iš eilės turnyrai buvo surengti Pietų Amerikoje. Bet dabar mes nerengiame čempionato tris kartus Pietryčių Azijoje, tad tai kitokia situacija. Nėra jokios paslapties, jog žvalgėmės į vakarinę Azijos dalį, Ameriką, Europą bei kažką naujo Afrikoje, jei ji būtų pasiruošusi, tačiau šį kartą taip neatsitiko.
Kataras pasiūlė variantą, kuris atitiko mūsų lūkesčius. Buvo ir kitų variantų, bet negalime apie juos kalbėti viešai, kadangi galiausiai jie nepasiekė finišo linijos ir nebebandė gauti čempionato rengimo teisių.
Manau, kad komercine prasme tai – skirtingos rinkos. Tai bus pirmas mūsų kartas Arabų pasaulyje, pirmas kartas vakarinėje Azijos dalyje. Taip, vėl būsime Azijoje, bet tai bus visiškai skirtinga patirtis. Iš pradžių (2019 m.) rengėme čempionatą aštuoniuose Kinijos miestuose, vėliau (2023 m.) – trijose Azijos šalyse (Filipinuose, Indonezijoje, Japonijoje), o dabar 32 keliaus į vieną vietą. Kai tik komandos užsitikrins vietas čempionate, visiems užteks įsigyti bilietus į Dohą ir užsisakyti viešbutį. Be to, arenos Katare jau pastatytos, tai mums buvo labai svarbu. Pasirinkdami jau žinojome, kur keliausime ir rengsime turnyrą.
Be to, reikia pažymėti, kad kiti mūsų turnyrai yra išsklaidyti po pasaulį. Pavyzdžiui, olimpinės vyrų ir moterų atrankos vyks Azijoje, Europoje ir Amerikoje, moterų pasaulio čempionatas vyko Okeanijoje, o dabar vyks Europoje. Nėra taip, kad koncentruojamės tik į vyrų pasaulio čempionatą.“
Apie natūralizacijos problemą, kai trečdalis rinktinių naudojasi natūralizuotais žaidėjais ir pasipildo jais prieš pat rinktinių turnyrus: „Manau, kad dabartinė natūralizacijos taisyklė veikia ir leidžia pasiekti tikslą, kuris yra leisti rinktinėms atspindėti savo šalių krepšinį. Mūsų sporto šaka išsiskiria tuo, jog turime Jungtines Valstijas, kurios kasmet paruošia tūkstančius krepšininkų, tačiau tos šalies rinktinėje gali žaisti tik 12 žaidėjų, nors 50-as, 60-as ar 100-asis pagal pajėgumą JAV krepšininkas galėtų būti labai svarbus kitos šalies komandoje. Galiu pabrėžti, kad labai įtemptai dirbame ties šia taisykle FIBA kabinetuose.
Nepamirškime, kad nors fokusuojamės į vieną natūralizuotą žaidėją, tačiau taisyklės kitiems 11 narių rinktinėse yra labai griežtos. Daugybė nacionalinių federacijų prašo mūsų, kad atlaisvintume šias taisykles, tačiau mes to nedarome ir išlaikome aiškius kriterijus, kas yra natūralizuotas žaidėjas: tai žmogus, įgijęs šalies pasą po to, kai jam suėjo 16 metų.
Turime įvertinti ir tai, kad JAV, kuri paruošia tiek daug krepšininkų, turi ypatingą taisyklę, jog kiekvienas ten gimęs žmogus įgyja JAV pasą. Jeigu pakeistume krepšinio natūralizacijos taisykles ir pritaikytume joms futbolo, regbio ar rankinio pavyzdį, tai per naktį pakeistų visą krepšinio žemėlapį. Dėl to bent jau artimiausiu metu neplanuojame tokių pakeitimų.
Ar esame laimingi dėl to, jog dabar daugiau šalių išnaudoja natūralizuoto žaidėjo vietą? Galime būti laimingi, galime būti nelaimingi, bet tai yra taisyklė ir tie, kas nori, ja naudojasi. Tai nėra naujas dalykas. Ši taisyklė galioja jau kelis dešimtmečius ir galėčiau įvardinti pavyzdžius, kai ir prieš 50 ar 60 metų žaidėjui suteikiama pilietybė likus kelioms savaitėms iki turnyro. Kas mums yra svarbu, tai išaiškinti federacijoms, jog atradus 18-metį žaidėją, turintį tos šalies šaknų, bet neturintį paso, jis galės žaisti rinktinėje tik su natūralizuoto žaidėjo statusu. Stengiamės šiuo atžvilgiu išlikti griežti. Taigi galima sakyti, kad nors vieno natūralizuoto žaidėjo atžvilgiu esame lankstūs, tačiau likusiems 11 žaidėjų esame labai griežti – kur kas griežtesni negu kitų sportų atstovai. Bandome išlaikyti tokį balansą.“
Manau, kad dabartinė natūralizacijos taisyklė veikia.
Apie galimybę pasaulio čempionatą 2031-aisiais surengti Puerto Rike ir kitose Karibų regiono šalyse: „Apie tai kol kas neturiu jokios informacijos. Puerto Rikas per pastarąsias 20 dienų buvo labai užsiėmęs, nes ruošiasi olimpiniam atrankos turnyrui bei ką tik surengė fantastišką Amerikos 3 prieš 3 krepšinio čempionatą.
2031 metų turnyro rengėjų parinkimo procesui pradėsime ruoštis kitais metais. Tada ir pradėsime derybas su galimais kandidatais. Jau esame rengę čempionatą Puerto Rike 1974 metais. Kitais metais olimpinį atrankos turnyrą Puerto Rike surengsime minėdami 50-ąsias to pasaulio čempionato sukaktuves. Tada Puerto Rikas vienas surengė turnyrą, nors žinoma, čempionatas tuo metu buvo gerokai mažesnis negu jis yra dabar.
Žinome, kad Puerto Rikas yra krepšinio valstybė ir labai vertintume, jei jis pasiryžtų rengti pasaulio čempionatą vienas arba su kitais to regiono partneriais. Bet žinote, kaip veikia šis procesas. Mums reikia mažiausiai keturių didelių arenų, o nuo to ir prasideda visi pokalbiai. Jei Puerto Rikas norės, mes tikrai apie tai kalbėsimės. Jei jie gaus paramą iš valdžios, jie gali pretenduoti į šią teisę.“
