Serbas negalėjo išbėgti į aikštelę, kaip 1995 metų Europos krepšinio čempionato finale su Lietuva, ir pataikyti vienas už kitą skaudesnių devynių tritaškių. Jis nesulaukė ir teisėjų pagalbos, todėl buvo priverstas stebėti, kaip Vilniaus „Lietuvos rytas“ spurtu ketvirtajame kėlinyje 78:69 nugali jo treniruojamą Trevizo „Benetton“ klubą.
„Svarbiausiuose epizoduose „Lietuvos rytas“ žaidė kiek agresyviau nei mes. Atkovojo svarbių kamuolių puolime, taip susikurdami papildomų galimybių atakoms. Tai mums labai skaudžiai atsiliepė, – po mačo teigė „Benetton“ strategas. – Jie žinojo mūsų silpną vietą – mums trūko net dviejų pagrindinių įžaidėjų (Massimo Bulleri ir Galo Mekelio, – aut. past.), todėl visą laiką spaudė mūsų jaunąjį įžaidėją Andrea De Nicolao.“
 |
| A.Džordževičius jautėsi nuskriaustas teisėjų. |
„Tačiau mano komanda kovėsi. Kūnas į kūną. Į fizišką šeimininkų žaidimą atsakėme tuo pačiu. Tai suprantama, nes mes esame svečiai, tačiau kai kurie epizodai mūsų komandai teisėjų buvo traktuojami vienaip, o varžovams – kitaip. „Lietuvos rytui“ teisėjai leido daugiau“, – arbitrų nešališkumu abejojo 44-erių A.Džordževičius.
Serbijos krepšinio legenda malonės nesulaukė ir iš „Siemens“ arenos žiūrovų. 6000 tūkstančiai lietuvių švilpimu palydėdavo visus epizodus, kai dėmesio centre atsidurdavo A.Džordževičius. Tauta nepamiršo savo skriaudiko.
Užsiliepsnojo lyg degtukas
Visai kitos mintys po mačo sukosi kito Aleksandro iš Serbijos, Džikičiaus, galvoje. Ketverias iš paskutinių penkių iki tol žaistų rungtynių pralaimėję serbo auklėtiniai prisiminė pergalės skonį ne tik LKL lygoje, o virš A.Džikičiaus galvos pradėję tvenktis tamsūs debesys – prasisklaidė.
„Išskyrus vieną atkarpą trečiajame kėlinyje, esu patenkintas komandos žaidimu. Pergalę pasiekėme būdami komanda. Šis laimėjimas mums labai svarbus, nes sunkiu ekipai metu tai buvo testas mūsų charakteriui ir psichologiniam tvirtumui. Esu laimingas, kad komanda šį testą išlaikė“, – džiaugėsi „Lietuvos ryto“ vyriausiasis treneris.
Šypsena A.Džikičiaus veide galėjo ir neįsižiebti, jei ne Renaldas Seibutis. „Lietuvos ryto“ puolimui penkioms minutėms sustojus, gynėjas ketvirtajame kėlinyje užsiliepsnojo lyg degtukas, pataikė du tritaškius iš eilės ir nušvietė vilniečiams kelią į pergalę.
Pirmoje rungtynių pusėje tylėjusį (visus 13 taškų pelnė po pertraukos), o antrajame, trenerio sprendimu, iš viso nerungtyniavusį R.Seibutį, matyt, įkvėpė garsusis gerbėjas Simas Stankus, vėl surengęs akciją „Seibuti, pavaryk!“. Šį kartą be Supermeno ar Betmeno kostiumų – tiesiog su garsiakalbiu.
Neskaito spaudos?
Sutapimas, ar ne, tačiau „Lietuvos ryto“ komandos starto penkete antradienį pasirodė Aleksandras Rasičius. Iš karto po to, kai sureagavo ir Lietuvos žiniasklaida dėl A.Džikičiaus pataikavimo pernelyg dažnai individualiai rungtyniaujančiam Tyrese'ui Rice'ui.
„Neskaitau spaudos. Man patinka, kad krepšininkai supranta, jog vieną dieną jie gali žaisti starto penkete, o kitą – ne. Tai nekelia problemų“, – taip naujovę aiškino pirmą kartą šį sezoną A.Rasičių į starto penketą išleidęs A.Džikičius.
Dar niekada šį sezoną Europoje J.Valančiūno vaidmuo nebuvo toks svarbus – 32 minutės aikštelėje ir 17 taškų.
Kitoks antradienį buvo ir Jonas Valančiūnas. Jis vėl žaidė, kaip alkanas žvėris, tačiau šįkart komanda jį maitino kamuoliais. Nors jaunajam Lietuvos krepšinio talentui ne visada viskas pavykdavo, „Lietuvos rytas“ atkakliai laikėsi plano – kuo dažniau įteikti kamuolį J.Valančiūnui į rankas.
„Galbūt vieną dieną pavyksta realizuoti tuos perdavimus, kitą kartą – nepavyksta. Žaidimas nebuvo ant kažko „pastatytas“ – visi žaidėme kaip komanda“, – kuklinosi J.Valančiūnas.
Tačiau dar niekada Europos taurėje vidurio puolėjo vaidmuo nebuvo toks svarbus – 32 minutės aikštelėje ir 17 taškų. Tai asmeniniai J.Valančiūno rekordai šio sezono Europos turnyruose, įskaičiuojant ir VTB Vieningąją lygą.
Turbūt paskutinį sezoną Lietuvoje žaidžiantis vidurio puolėjas dar pridėjo 10 atkovotų kamuolių ir 3 blokuotus varžovų metimus.
