– Kiek nervų kainuoja Lietuvos rinktinės trenerio darbas? – A.Žukaitė-Nalivaikienė paklausė J.Kazlausko.
– Kainuoja. Nelaikau savęs labai senu, bet kažkada tai atsilieps (Šypteli).
– Ar šiame čempionate sulaukėte daugiausia kritikos?
– Visada sulaukiu kritikos. Atvirai pasakysiu – taip, skaitau internetą. Bet skaitau tik tuos straipsnius, kur yra autorius. Niekada neskaitau komentarų. Jei esi garbingas, nori kažką pasakyti, visada turi pasirašyti savo vardu ir pavarde.
Tos kritikos, buvo jos daugiau ar mažiau, nelyginu. Man gaila, liūdna, kad mes labai stengiamės iš visko išspausti negatyvą. Daugeliu atveju mūsų gyvenimas susideda, kaip vienas pas kitą kažkokio negatyvo pamatysime. Nenorime pamatyti gerų dalykų.
Tos kritikos, buvo jos daugiau ar mažiau, nelyginu. Man gaila, liūdna, kad mes labai stengiamės iš visko išspausti negatyvą. Daugeliu atveju mūsų gyvenimas susideda, kaip vienas pas kitą kažkokio negatyvo pamatysime. Nenorime pamatyti gerų dalykų.
Stengiuosi žaidėjams patarti, kad čempionato metu turime kažkiek nuo to atsiriboti. Bet objektyvi kritika visada yra žingsnis į priekį. Nejaugi galvoji, kad darai tik teisingai ir gerai? Taip nebūna. Turi ją priimti, pasižiūrėti iš šalies.
Bet nevadinu to kritika. Yra tam tikras žmonių ratas, kuriems tu nepatinki ir kurie specialiai nori įnešti kažką blogo. Kažką parašyti. Nereikia į tai kreipti dėmesio. Nuo tokių žmonių reikia atsiriboti.
– Ar iš tautiečių nepasigendate tikėjimo Lietuvos rinktine?
– Matote, patekome tarp keturių geriausių, bet išgyvename kartų kaitą ir ne pačius geriausius laikus. Turėjome ir stipresnių rinktinių. Esame išlepinti. Kitas dalykas, Lietuvoje krepšinis yra išskirtinė sporto šaka ir tai patinka ne visiems. Tai gali būti parašinėjimas, nebūtinai susijęs su tuo, ką kalbu. Jei imsi viską išgyventi, dejuosi, neturėsi kada ruoštis rungtynėms. Treneriui nuo to reikia atsiriboti.
– Trečius metus iš eilės patekote tarp keturių geriausių komandų. Puikus pasiekimas. Kiek tokios pergalės įkvepia?
– Dėl to mes dirbame. Jos įkvepia, bet supraskite, kad jos mums ir brangiai kainuoja.
Negalvoju, kad mano stilius keičiasi. Koks esu, toks esu.
– Po pergalės prieš italus minėjote, kad treneriui nereikia priskirti nuopelnų. Kodėl?
– Gali prikurti kokių tik nori planų, geriausių schemų, bet jei žaidėjai neišpildys, kas iš tavo tų schemų? Kaip bekalbėtume, ką bedarytume, pagrindinis dalykas – žaidėjas.
Man kartais liūdna, kai kažkuriose rungtynėse matau pagrindinį dalyvį teisėją ar dar kažką. Visi eina žiūrėti žaidėjų. Kokius nuopelnus berašytumėte treneriui, viską lemia žaidėjai. Jis priima sprendimus, jis meta, veržiasi, ginasi.
– Bet didžiuojatės, kad esate šių žaidėjų vedlys?
– Tuo – taip. Ir kad atstovauju Lietuvai. Kitaip nebūtų prasmės. Dirbau su Graikijos, Kinijos rinktinėmis. Su graikais buvome laimėję Europos čempionato bronzą. Ten pasieki pergales, džiaugiesi, didžiuojiesi savo darbu, bet tų emocijų, tos įtampos, nervų, ten taip nesugadini kaip čia.
– Ar po ketvirtfinalio su Italija sulaukėte daug sveikinimų?
– Sulaukiu daug palaikymo. Džiaugiuosi, kad tas ratas yra labai didelis. Prieš mačą paskambino premjeras, palinkėjo komandai sėkmės. Yra didelis ratas žmonių, kurie mus palaiko, myli ir mes tuo didžiuojamės.
Yra tam tikras žmonių ratas, kuriems tu nepatinki ir kurie specialiai nori įnešti kažką blogo. Kažką parašyti. Nereikia į tai kreipti dėmesio. Nuo tokių žmonių reikia atsiriboti.
– Kaip po rungtynių išliejate emocijas?
– Jeigu noriu padėti komandai, turiu išlaikyti savo emocijas suvaržytas. Tos emocijos ateina po to, rūbinėje, kur gali jas išlieti. O aikštėje turi valdytis. Jei negali susitvardyti, užsivedi, negali būti treneriu.
– Kaip jūs pasikeitėte kaip treneris per tuos trejus metus?
– Negalvoju, kad mano stilius keičiasi. Koks esu, toks esu. Turiu prisitaikyti prie žaidėjų. Klube galbūt galiu daryti didesnę įtaką. Jei klubas turi pinigų, gali keisti žaidėjus.
Mano emocijos yra iš lietuvių krepšinio mokyklos. Kai pradėjau dirbti Kinijoje, sakydavo, tas treneris truputį „crazy“: jis nesėdi, kaip visi kinai, ant suolo, šokinėja, vaikšto. Bet dabar žiūriu, kad ir kinai nebesėdi ant suolo kaip anksčiau.
Kai dirbau Graikijoje, sakydavo, kad tas treneris miega. Jei tau nesiseka, neaprėki, neapsistumdai su teisėju, negauni techninės, neišspardai kėdžių, reiškia, miegi ant suolo. Priklauso, kur tu esi. Bet aš esu Lietuvos krepšinio mokyklos treneris.
Koks esu, toks esu.
