Lietuviai per ketverias Europos čempionato rungtynes iškovojo tris pergales, tačiau žaidimas J.Kazlausko džiuginti neturėtų.
„Labai sunku kalbėti po tokio mačo, – sakė J.Kazlauskas. – Mums pasisekė. Sveikinimai estams. Didžiausia problema, kad ir netekę Jono Valančiūno žaidėme taip pat, kaip anksčiau. Sveikinimai estams. Jie gynėsi paprastai, bet gerai.“
„Negalime taip žaisti“, – treneriui antrino Mantas Kalnietis.
„Pergalė labai sunki. Daug kainavo nervų. Nesužaidėme taip, kaip tikėjomės. Mums patiems reikia išsiaiškinti priežastis. Bet džiaugiuosi visokiomis pergalėmis, nes gyvenimas išmokė, kad geriau blogai žaisti ir laimėti, nei gerai žaisti ir pralaimėti“, – pasakojo J.Kazlauskas.
J.Kazlauskas po ilgo pokalbio rūbinėje: „Mes šeima. Mums reikia išsikalbėti.“
Treneris kalbėjo, kad J.Valančiūno trūkumas paveikė komandą, nes reikėjo žaisti panašiai kaip anksčiau, tačiau tas pranašumas nebebuvo toks didžiulis: „Akivaizdu, kad esame išsibalansavę. Gal ir patys kalti, gal ir yra objektyvių priežasčių: kai turime Joną, kai turėjome baisią persvarą po krepšiu ir jį išnaudojome, bet tą patį darome su estais, kai nebeturim tokios persvaros, tačiau žaidžiame panašiai.
Be abejo, mus išbalansavo ir estai, kurie keitėsi visi penki gynyboje ir mušė visas mūsų užtvaras. Tokiu atveju reikėjo gerų individualių prasiveržimų, ko šiandien tikrai nebuvo. Mes vis dvejojome, kaip čia geriau pasielgti. Be abejo, prie kelių gerų gynybų, kai įmeta vos ne nuo centro nematydami krepšio tris tritaškius, kala per smegenis, kad po to bijai kažko ir rizikuoti. Ta baimė buvo pas žaidėjus visą laiką. Gerai, kad laimėjome.“
– Rinktinėje J.Valančiūnas šiemet tai žaidžia, tai ne. Kaip tai veikia komandos žaidimą?
– Pradėjome pasirengimą kaip ir nieko, buvome neblogos formos. Su Jonu sužaidėme vieną mačą, derinomės prie jo, bet jis išvažiavo į Torontą. Dabar vėl pradėjome derintis, jo vėl nėra.
Ilgai galvojau, kodėl rungtynėse su belgais pataikėme vieną tritaškį iš aštuonių. Kai turi tokią persvarą po krepšiu, turi mintyse: mesti pačiam ar perduoti kamuolį.
Atsimenu lygiai tą patį, kai turėjome Sabonį ir kitus žaidėjus. Kol kiti neužaugo ir neišmoko su juo žaisti, mums buvo lygiai taip pat sunku. Kaudavomės iš paskutiniųjų, būdavo labai sunku.
Tų pavyzdžių ieškoti nereikia. Yra kažkiek naujų žaidėjų, kurie nelabai susitvarko su vaidmenimis ir jiems sunku. Prasideda problemos, kai prasideda keitimai. Bet 40 minučių negali žaisti... Vis ieškai, kaip juos patausoti.
– Ar Jonas Valančiūnas žais su Čekija?
– Bus ne mano, o daktaro sprendimas. Tos rungtynės šiandien kažkiek nuramino pagal turnyro lentelę, bet mes ir be Jono turime žaisti ir rodyti visai kitą krepšinį. Patys turime savyje surasti jėgų ir teisingą kelią. Žiūrėsime. Čekai irgi ginasi panašiai: daug keičiasi ir muša per užtvaras. Priklausys, kaip mes su tuo susitvarkysime.
– Treneri, užsiminėte apie naujokus. Kodėl nežaidžia Artūras Milaknis, kai komandai labai reikia tolimų metimų?
– Visada buvo spaudimas. Visada reikia padėti Mantui išvedinėti kamuolį. Jau keletas rungtynių parodė, kai Artūras aikštėje, mums nesisekdavo. Jei Mantą atkabindavo, neišeidavo jokie deriniai. Norėdavau, kad šalia jo būtų Lekavičius, Seibutis ar Gailius su savo prasiveržimais... Įsivaizduokite, kaip sunku, kai kaskart reikia atspėti: šitą ar šitą.
– Buvo ilgas pokalbis rūbinėje. Apie ką kalbėjote?
– Mes šeima. Mums reikia išsikalbėti.
Paskutinės lietuvių D grupės rungtynės – ketvirtadienį 21 val. 30 min. su Čekija.
