Permės „Parma“ ekipa praėjusį šeštadienį 73:88 krito Žemutiniame Naugarde, o tai buvo antroji Kazio Maksvyčio auklėtinių nesėkmė iš eilės. Rezultatas skaudus, bet dėsningas.
Penkių lietuvių – K.Maksvyčio, asistento Gintaro Kadžiulio, fizinio rengimo treneriu Deivido Rinkevičiaus bei krepšininkų Ado Juškevičiaus ir Eigirdo Žukausko atstovaujama „Parma“ dėl COVID-19 pandemijos izoliuotis turėjo dukart, iš viso be treniruočių ir rungtynių praleidusi daugiau nei mėnesį.
O sezonas startavo iš koto verčiančia pergale, kurios K.Maksvytis veikiausiai niekada nepamirš.
Aleksandro Gomelskio draugiško turnyro finale „Parma“ rugsėjo 18-ąją dieną 51:91 nusileido Maskvos CSKA, tačiau po aštuonių dienų Rusijos sostinėje Permės krepšininkai VTB Vieningosios lygos starte revanšavosi su kaupu – ketvirtojo kėlinio viduryje turėtą 20 taškų deficitą su skambiu tritaškiu su sirena Maksimas Grigorjevas pavertė į pergalę.
Tai buvo pirmoji „Parma“ pergalė prieš CSKA klubo istorijoje. Aikštelės šeimininkų neišgelbėjo 31 tašką suvertęs Mike'as Jamesas, kurį antradienio vakarą pažaboti stengsis Kauno „Žalgiris“.
Džiaugsmo buvo daug, bet greitai smogė COVID-19 pandemijos realybė. Nors K.Maksvytį asmeniškai koronavirusas aplenkė, tačiau į patalus jis paguldė 10 jo auklėtinių iš viso – net 17 klubo narių.
Kaip sako pats Kazys, komanda grįžo į pasiruošimo sezonui etapą.
Situacija sunki, o dar pridėkime tai, kad Rusijoje šį sezoną legionieriai – treneriai ir žaidėjai – gyvena be artimųjų, nes dėl COVID-19 situacijos jiems nėra išduodamos darbo vizos.
Nors vienatvė Rusijoje juntama, krepšinis išdarkytas, tačiau tikslui atsidavęs lietuvis vėl siekia užtraukti „Parma“ į atkrintamąsias. Tokiu ritmu jie žengė pernai, tačiau sezoną anksčiau laiko uždarė koronavirusas.
Ne veltui rusai šio specialisto nepaleido, kai į duris beldėsi specialisto iš Darbėnų darbu susižavėję Lietuvos krepšinio didieji – ir krepšinio federacijos galva Arvydas Sabonis, ir Kauno „Žalgirio“ bosas Paulius Motiejūnas.
Sezonas keistas, netikėtumų daug, „Parma“ naujos sutarties strategui dar nesiūlo, bet K.Maksvytis jaučia klubo vadovų ir savininkų pasitikėjimą bei viltis kartu kilti aukštyn.
Permė myli krepšinį bei gerbia krepšininkus ir trenerius iš Lietuvos.
Kituose Rusijos miestuose žiūrovų leidžiama iki 50 proc., o Permės miesto meras Dimitrijus Samoilovas šią ribą „Moloto“ sporto salei nubrėžė vos iki 20 proc., – 1,4 tūkstančio žmonių. Buvęs Klaipėdos „Neptūno“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ treneris įsitikinęs, jog permiečiai užpildytų bet kokią valdžios nurodytą ribą.
Šio amžiaus pradžioje čia rungtyniavo ir dabar vyr. trenerio asistentu dirbantis Gintaras Kadžiulis, ir Tomas Pačėsas, Kšištofas Lavrinovičius ar Rytis Vaišvila. Palei šoninę liniją su derinių lenta prieš 20 metų vaikščiojo ir Valdemaras Chomičius.
„Lietuviai – žaidėjai ir treneriai – čia turi gerą vardą. Jei bus galimybė, šį sezoną turbūt jau nelabai, bet jei dirbsiu čia ir ateityje, smagu bus turėti komandoje lietuvių“, – 15min sakė K.Maksvytis.
Portale 15min – išsamus Permės „Parma“ vyriausiojo trenerio Kazio Maksvyčio interviu – apie COVID-19 smūgį komandai, krepšiniu alsuojantį gyvenimą Rusijoje be artimųjų, Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ rodytą dėmesį, žibančius jaunimo rinktinių laikų auklėtinius, keistą situaciją NKL trenerių fronte, naująjį „Žalgirio“ veidą bei tikslus Permėje.
– Kaip sekasi, treneri? (15min su K.Maksvyčiu kalbėjosi praėjusio šeštadienio popietę, treneriui oro uoste laukiant skrydžio į Permę po pralaimėjimo Žemutinio Naugardo komandai)
– Sunkiai, jei kalbėtume apie krepšinį. Sezono starte atrodė, kad po tokios ilgos vasaros buvome įsivažiavę, bet koronavirusas viską sujaukė. Dabar sunku pagauti ritmą, dar sunkiai jaučiamės aikštelėje. Žaidėjams ir kvėpuojasi sunkiai, ir bėgasi sunkiai. Jie dar negrįžę į sportinę formą. Kas turėjo problemų su plaučiais, tie atsistato sunkiau. Kažkam plaučiai pažeisti 5 proc., o kažkam iki 30 proc. Na, bet visiems sąlygos vienodos.
– Ar buvo tokių žmonių Permės klube, kurie sunkiai sirgo?
– Labai sunkių ligonių nebuvo. Dešimt žaidėjų sirgo, iš jų pora sunkiau. Iš viso 17 klubo žmonių sirgo, o aš kažkaip prasmukau (šypteli). Pasisekė, bet nežinau, ar tai yra gerai. Susirgsiu, reikės eit į karantiną, atsitraukti nuo komandos.
Bet ne aš pirmas, ne aš ir paskutinis. Sezonas krepšinyje apskritai nusimato nevisavertis. Užsibaigs, nugalėtojas paaiškės, bet sezonas toks įdomus. Pradėjome su gera emocija, laimėjome pirmus du mačus, o dabar atrodome prastokai, toli gražu nuo to, ką žaidėme prieš susergant.
– Kokia situacija Permės mieste su koronavirusu?
– Permė COVID-19 nelabai akcentuoja. Lietuvoje yra antra banga, pas mus komandoje buvo paūmėjimas, bet mieste kaip buvo, taip ir viskas toliau eina.
Mokyklos išleidžia visus į nuotolinius mokymus, išskyrus pradinukus ir darželinukus. Bet kad būtų kažkas griežčiau, tikrai ne. Lėktuve ar oro uoste kaukė yra privaloma, bet šiaip nelabai. Prekybos centre ar poliklinikoje žmogus vis koks praeina be kaukės, kai Lietuvoje tokio tiesiog neįleistų, sustabdytų prie durų. Permėje kaip ir reikia dėvėti kaukes, bet ne visi laikosi šios rekomendacijos.
– Kaip jaučiasi visi užsieniečiai, kurie negali pasikviesti artimųjų?
– Tai jaučiasi visiems. Žaidėjai pajautrinti, šiek tiek sudirgę. Aštriausiai pasisakė CSKA lyderis Willas Clyburnas, kad tai nėra teisinga. Jis sakė, kad žaidėjai žaidžia, aukojasi, bet negali atsivežti šeimų. Dar prie šitos situacijos prisidėjo izoliacija. Ne tai kad vienišumo jausmas, bet juntamas toks atskyrimas. Matyti, kad legionieriai pajautrinti. Ši situacija jiems atsiliepia nemaloniai.
Galiausiai rezultatui aikštelėje turbūt viskas susideda. Krepšinio kokybė smukusi visur, ir Eurolygoje. Keturi ar penki mėnesiai be krepšinio padarė savo. Komandos grįžo, susirinko ir pradėjo vėliau nei buvo planuota, nes buvo sunkūs įvažiavimai į šalis, laukė izoliacijos. Tuomet pasipylė ligos.
Krepšinio kokybė tikrai nėra 100 proc. Sezonas įdomus, gali būti daug netikėtumų. Gali būti kaip Lietuvos futbole, kai Marijampolės „Sūduva“ iškrito prieš finalą, o vėliau jame pralaimėjo. Viskas tvarkoje, sužaidė mačą, bet sužaidė būdami prastos formos.
– Kaip atrodė „Parma“ komandos mėnuo be krepšinio?
– Laikantis visų taisyklių neįmanoma palaikyti adekvačią sportinę formą. Mes dvi savaites buvome karantine, sirgo pusė komandos, tada grįžome, pasitreniravome, bet antrą dieną paaiškėjo klube dar keturi teigiami atvejai.
Pasodino į izoliaciją visus antrą kartą. Išėjo dvigubas karantinas, ypač tiems, kurie nebuvo prasirgę. Ką tu gali padaryti namų sąlygomis? Nebent mankštą. Geriau nei nieko, bet tai tolima nuo krepšinio veiklos. Tai tikrai atsiliepia ir sportinei formai, ir psichologijai, ir viskam.
Geras dalykas tas, kad didžioji dalis komandos persirgo. Tokių pauzių nebeturėtų būti, bet mes visi grįžome į priešsezoninį etapą.
Galiausiai, mes džiaugiamės, kad vyksta čempionatas, jis nėra stabdomas, kaip buvo pernai. Krepšinis vyksta, kad ir ne geriausios kokybės, bet jis vyksta.
– Kiek toli šiuo metu „Parma“ yra nuo adekvačios sportinės formos?
– Pasportavome dvi savaites, aptakiai kalbant, reikia dar poros. Nors situacija nėra lengva. Pasieksime formą, bet tuomet ateis rinktinės langas. Vėl pertrauka. Kažkas į rinktinę, kažkas dar kažką. Išskirtinis sezonas tikrai, taip niekada nėra buvę.
– Sezono starte „Parma“ sensacingai išvykoje nugalėjo CSKA, nors įpusėjus ketvirtam kėliniui turėjote 20 taškų deficitą. Kokie prisiminimai? Galbūt įsimintiniausia karjeros pergalė?
– Viena įsimintiniausių. Išvykoje prieš tokį vardą... Kitas dalykas – sugrįžimas. Vis dėlto krepšinyje stebuklų būna. Tai vienos tų rungtynių, kurias gali po kurio laiko vėl žiūrėti, kad sugrįžtų geri prisiminimai.
Reikia prisiminti ir šių rungtynių priešistorę. Maskvoje žaidėme Gomelskio taurėje, nuvažiavome nepasiruošę, pralaimėjome gal nepelnytai daug – net 40 taškų. Po savaitės atvažiavome žaisti čempionato rungtynių ir laimėjome po tokios kovos. Tai pridėjo papildomo prieskonio. Taip būna vaikų krepšinyje, kai vieną dieną pralaimi 30 taškų, o kitą laimi 20. Čia įvyko kažkas panašaus.
– Galbūt CSKA per anksti patikėjo pergale, jog išbarstė tokią didelę persvarą?
– Visų pirma, tai yra legionierių limitas, o tokioms komandoms, kaip CSKA, tai labai jaučiasi. Gali žaisti tik šeši legionieriai. Ties tuo kažkiek apsilygina jėgos, nes mes turime daugiau vietinių rusų. O dėl to mačo, atrodė, kad belieka jį uždaryti ir užbaigti, bet mes laikėmės ir nepasidavėme. Apsigynėme, sukrito keli metimai, pagavome gerą bangą, jiems sunku buvo tai atlaikyti.
Vaizdas toks, kad jie bandė išlaikyti rezultatą, o mes vijomės ir galiausiai laimėjome.
– CSKA nužudęs Maksimo Grigorjevo tritaškis. Ar per karjerą dar yra tekę būti panašių pergalingų metimų su sirena liudininku?
– Panašų metimą prisimenu, kai dirbau „Neptūne“. Tuomet Martynas Mažeika įmetė Prienuose dvitaškį, kai turėjome 1 taško deficitą.
Esu gavęs skaudų pralaimėjimą dar dirbant Kauno krepšinio mokykloje. Buvo atkrintamosios, žaidėme prieš Sabonio akademiją. Pamenu, dar žaidė Donatas Motiejūnas. Pirmavome dviem taškais, subaudavo, prametėme abu baudų metimus, o varžovai pataikė metimą beveik nuo vidurio. Pralaimėjome rungtynes ir nepatekome į pusfinalį.
Tai yra skaudžiausias metimas karjeroje.
– Kaip užpildyti žaidimo spragas, kai neturite daug rungtynių?
– FIBA Europos taurė nukelta iki sausio mėnesio, nors turėjo prasidėti spalį. Įdomu, ar ji išvis prasidės. Nuėmė vieną grupių etapą, sumažino rungtynių skaičių. Kol kas vaizdas toks, kad neaišku, ar išvis įvyks šis turnyras.
Mačų mažokai. Pernai buvo sunkoka laukti po pralaimėjimų, kai tokios pertraukos tarp rungtynių, kol galėsi pasiekti revanšą. Tai sunku. Bet per savaitę gali gerai pasiruošti rungtynėms, gerai susitvarkyti treniruočių procesą, traumas išsigydyti.
Yra pliusų, yra minusų. Bet taip, ritmą pagauti sunkiau.
– Šiemet turėjote progą perimti ir rinktinės, ir „Žalgirio“ vairą, bet dėl turėtos sutarties su „Parma“ šie variantai nuplaukė. Dėl kurio iš jų jums labiau gaila?
– Gaila ir to, ir to. Galiu pasakyti, kad savame kieme pranašu nebūsi. Kol buvau Lietuvoje, atrodė, kad esu kažkur netoli didžiojo krepšinio, žaidimo lygis neblogas, treniravau geras komandas, bet į dar aukštesnį lygį einant užstrigau.
Kai išvažiavau į Rusiją, kažkaip atsirado pasiūlymai. Gaila, bet iš kitos pusės žiūrint, kol buvau Lietuvoje, pasiūlymų neturėjau.
– Kaip vyko derybos, ties kuria vieta jos atsimušė į sieną, kad klubas nusprendė jūsų neišleisti?
– „Parma“ žiūri iš savo daržinės. Kalbant apie rinktinę (Dainiaus Adomaičio įpėdinio rinkimai vyko 2019-ųjų lapkritį – aut. past.), tai buvo pirmas mano sezonas Permėje. Prisidėjo ir nesėkminga sezono pradžia, tuo metu buvau praktiškai ant lagaminų (VTB sezono starte – 1 pergalė per 7 rungtynes – aus. past.). Naujos viltys, nauji siekiai. Tai prisidėjo. Dėl „Žalgirio“ – kažkaip sutartyje nebuvo išėjimo galimybės už jokią sumą, o kai to nėra, tai tik derybų klausimas.
Nesitikėjome, kad po metų teks išeiti, o ir kontraktas Permėje neblogas. Turbūt čia buvo padaryta klaida tiek iš mano, tiek iš agento pusės.
– Ar nebuvo pikta dėl tokios situacijos, ar nesvarstėte keisti agento?
– Ne, tai buvo ir mano sprendimo dalis. Bandėme išsiderėti, bet nepavyko. Galbūt reikėjo padirbėti rimčiau, kad sutartyje būtų toks punktas. Bet jo nėra, o mes gyvename pasaulyje, kuriame reikia laikytis taisyklių.
– Kalbama, kad identiškoje situacijoje buvo atsidūręs Eurolygoje pernai dirbęs Zvezdanas Mitrovičius. Esą jis per bortą metė Vilerbano ASVEL komandą, kad galėtų išvykti į „Bayern“, bet galiausiai sugrįžo į „Monaco“.
– To nesvarsčiau. Kai viskas baigėsi, buvo išlindusi versija, kad neva galėjau nutraukti sutartį, nes treneriams nereikia paleidžiamojo rašto. Bet krepšinio pasaulis iš vienos pusės yra didelis, iš kitos – mažas. Manau, kad reikia laikytis garbės kodekso.
– Ar „Parma“ nesistengia iš anksto pratęsti su jumis sutartį?
– Kol kas ne. Vėliau žiūrėsime.
– Galiausiai Šarūno Jasikevičiaus įpėdiniu tapo G lygos metų treneris Martinas Schilleris. Kokį įspūdį palieka šio austro treniruojamas „Žalgiris“?
– Turbūt reikia žiūrėti į turnyrinę lentelę. Rezultatai ne tai, kad geri, bet puikūs. Visai kita filosofija, daugiau laisvumo, kitokios gynybos sistemos ir priėjimas prie žaidėjų, kitoks bendravimas su žaidėjais. Pamatysime sezono pabaigoje, bet nemanau, kad reiktų kritikuoti.
„Žalgirio“ gerbėjai turbūt nori, kad visi būtų kaip Šaras ar dar geresni, bet krepšinyje yra daug būdų pasiekti pergalę. Kiekvienas jos siekia savaip. „Žalgiriui“ kol kas sekasi, todėl turbūt kol kas viskas yra gerai.
– Kiek esate patenkintas dirbdamas ir gyvendamas Permėje, kokios yra darbo sąlygos?
– Sąlygos sudarytos yra gana neblogos. Biudžetas ribotas, o krepšinyje gana nemažai kas priklauso nuo piniginės storio. Su didesniais pinigais galima susirinkti konkurencingesnę komandą, geresnius ir stipresnius žaidėjus, o geresni žaidėjai reiškia daugiau pergalių.
Kitas dalykas – Permė yra mylimas krepšinio miestas. Dėl darbo sąlygų problemų nėra, yra problema, kad legionieriai šiemet neturės kontakto su artimaisiais, šeima. Tai šiuolaikinė armija – išeini metams, pabūni, po dešimties mėnesių grįžti namo.
– Kiek dažnai sezono metu bendraujate su artimaisiais?
– Šiuolaikinės technologijos leidžia kasdien bendrauti. Turime tradiciją kasdien pabendrauti su žmona ir dukromis. Reikia kažkaip kompensuoti tą atstumą.
– Kiek treneris Permėje turi laisvės, kiek esate įsitraukęs į komandos komplektacijos darbus?
– Pasirinkome paprastą komandos komplektacijos modelį. Jei sekate mano karjerą, turbūt žinote, kad mėgstu patikrintus žmones. Pernai padarėme pakeitimus ir turėjome gana neblogą žaidimo bangą. Mūsų pageidavimas buvo išlaikyti visą likusį kolektyvą, žaidėjų branduolį. Tą ir padarėme.
Šį sezoną sunku vertinti. Dvi pergalės, viena iš jų netikėta, tuomet du pralaimėjimai, bet ir mes nebuvome 100 proc. pasiruošę. Sezonas gali išeiti nelabai teisingas, kai matysime galutinę lentelę. Arba žiūrint į „Chimki“ situaciją Eurolygoje. Tai neteisinga.
Svarbu, kad procesas vyksta, tikiuosi, kad viskas, kas blogiausia, jau yra praeityje. Aš gal kiek naivus buvau, tikėjausi, kad po izoliacijos grįšime greičiau, bet, kaip ir sakė kolegos, tai užtrunka apie mėnesį. Dabar žinau, kad taip iš tiesų ir yra.
– Kiek „Parma“ klubo vadovai yra supratingi keldami tikslus sezonui, turint omeny visą COVID-19 situaciją pasaulyje?
– Nusibrėžtas tikslas yra aštuntukas. Po tokios sezono pradžios apetitas gal pradeda kilti. Tikslas yra atkrintamosios, nes Permės komanda dar ten niekada nėra ten buvusi. Pernai buvome toje zonoje, bet sezonas nutrūko anksčiau. Minimalus tikslas – aštuntukas.
– Kaip sekasi „Parma“ lietuviams – Adui Juškevičiui ir Eigirdui Žukauskui?
– Gerai sekasi, aš jais esu patenkintas. Džiaugiuosi, jog Eigirdas pateko į rinktinės sąrašą. Jį pažįstu seniai, jis 1992-ųjų metų kartos žaidėjas. Kiek pamenu, paskutiniais metais jis nuo jaunimo rinktinės buvo atkabintas tryliktas. Tikrai džiaugiuosi už jį. Dirba gerai, turi gerą kūną. Žaidžiant prieš elitines komandas, kaip CSKA ar „Chimki“, jis nenusileidžia savo fiziniais duomenimis. Kartais net ir pranoksta elitinių komandų elitinius žaidėjus.
Na, o Adas, tai patyręs varikliukas. Gerai tai, kad turint problemų su įžaidėjais, kaip ir šiemet, jis gali pasislinkti į pirmąją poziciją. Abu jaučiasi gerai, yra sveiki. Gal dar ne visai atsigavę, bet viskas neblogai.
Gerai turėti tokius lietuviukus komandoje, jei koks kritinis momentas, ateini ir pasikalbi. Išeina kaip komandos stuburas.
– Dėl patekimo į rinktinės kandidatų sąrašą, Eigirdas Žukauskas, kuris didžiąją dalį karjeros iki tol migravo tarp Prancūzijos ketvirtos ar antros lygos, NKL ar LKL vidutinių ekipų, tikriausiai yra dėkingas ir jums.
– Negaliu prisiimti sau laurų. Jis prieš tai turėjo neblogą sezoną, nors ir ne iki galo. Dabar jo žaidime atsirado kažkoks stabilumas. Bet aš negaliu prisiimti visų laurų. Taip, jį dabar naudoju, tai patikimas žaidėjas, vienas atraminių. Mobilus, gali žaisti per kelias pozicijas, gali gintis, gali keistis ginamaisiais. Šiuolaikinis krepšininkas. Bet kad aš turėčiau prisiimti visus nuopelnus, taip sakyti negaliu.
– Ar nesvarstėte į Permę pasikviesti daugiau lietuvių?
– Lietuviai visada yra laukiami. Konkrečių pavardžių įvardinti negaliu. Šiemet reikėjo penktos ir ketvirtos pozicijos žaidėjo, buvo keli pasvarstymai. Įžaidėjo reikėjo irgi.
Na, Permė myli lietuvius, jų čia nuo senų laikų buvo nemažai. Lietuviai – žaidėjai ir treneriai – čia turi gerą vardą. Jei bus galimybė, šį sezoną turbūt jau nelabai, bet jei dirbsiu čia ir ateityje, smagu bus turėti komandoje lietuvių.
– Jūsų du auklėtiniai šią vasarą išplaukė į plačiausius Eurolygos vandenis – Edgaras Ulanovas persikėlė į Stambulo „Fenerbahče“, o Rokas Giedraitis papildė Vitorijos „Baskonia“. Ar stebite jų žaidimą, kokį įspūdį palieka šie žaidėjai?
– Stebiu, ypač karantino laikotarpiu, kai buvo daug laisvo laiko. Teko stebėti daug Eurolygos, LKL, net ir NKL rungtynes buvau įsijungęs. Norėjau pažiūrėti Jonavos mačą, kur žaidė mano buvę auklėtiniai. Laiko yra, tad stebiu.
Džiaugiuosi už abu žaidėjus. Artimai pažįstu ir juos asmeniškai, ir jų tėvus, šeimas. Jie abu sunkiai dirba, bet tikslą vienas pasiekė vienu, o kitas kitu keliu. Dabar jie priklauso Europos krepšinio elitui.
– Ar nestebina į kokį krepšininką galiausiai išaugo Rokas Giedraitis?
– Jis stebina ne vieną krepšinio ekspertą, bet Rokas turėjo tų savybių. Pamenu, kad Šiaulių treneris ilgai mane įkalbinėjo, kad jį paimčiau į jaunių rinktinę. Įtraukėme į išplėstinį sąrašą, bet galvojome, kad po pirmos stovyklos padėkosime už darbą.
Jis atvažiavo ir užsikabino. Daug kas bandė prikabinti, kad tai įvyko dėl tėčio, bet Rokas savo energija ir žaidimu iškart įėjo į kolektyvą. Tos savybės, kurias jis turi, jas turėjo visada, tik gal dabar išaugo ir sutvirtėjo.
Rokas visad buvo gerai pataikantis ir staigus. Jis puikiai žaidžia instinktų krepšinį, labai gerai jaučiasi laisvame žaidime, pataiko, prirenka lengvų taškų greitame puolime. Jis žaidžia instinktais, žaidžia širdimi. Papuolė pas trenerius, kurie jam leidžia taip žaisti, todėl švyti.
– Ar tai būsimas NBA žaidėjas?
– Kodėl gi ne? Jis turi visus modelinius duomenis, kurie tinka NBA.
– Minėjote, kad stebite daug lietuviško krepšinio – nuo aukščiausio iki žemiausio lygio. Kas jus džiugina ir neramina, stebint iš Rusijos glūdumos?
– Šiandien dar ryte su kolegomis diskutavome apie NKL trenerius. Du ar trys jau yra atleisti. Man pikta dėl savo kolegų. Nei mano draugai, nei ką, bet kai lapkričio mėnesį NKL atleidžiami treneriai, tai parodo ne trenerių, bet komandos vadybos lygį. Tikrai sunki trenerio duona.
Pasirašo kontraktą NKL, gauna tikrai nedidelį atlyginimą, kurį uždirba aštuonis mėnesius, bet yra atleidžiamas po pirmo mėnesio. Manau, kad treneris NKL turėtų išdirbti iki sezono pabaigos, o tuomet žiūrime, kaip jam sekėsi. Ar buvo tikslai įvykdyti, jei ne, tuomet atleidžiamas. Jei atleidžiamas po mėnesio, tuomet tai yra klubo vadybos klaida, kad išrinko tokį trenerį. Jie turėtų atsistatydinti, kadangi jie priėmė blogą sprendimą.
Džiaugiuosi, kad dirbu trenerio darbą, esu praėjęs visus lygius nuo vaikų iki vyrų krepšinio, bet galiu pasakyti, kad tai labai nedėkingas profesija.
Kas mane džiugina ar stebina? Naujo vėjo gūsis Lietuvos krepšinio padangėje yra „Nevėžis“ su savo nauja filosofija. Tokių projektų būta ir anksčiau. Bet atėjo su nauja ir ambicinga komanda, geru treneriu. Šiek tiek įdomesnis vėjo gūsis.
