Slovėnija jau užtektinai prisiverkė iš nevilties nuo pat 1991-ųjų, kai atsiskyrė nuo Jugoslavijos, bet dar niekada taip ir nebuvo laimėjusi jokio medalio FIBA varžybose.
„Mes apie tai svajojome. Slovėnija 25 metus bandė laimėti bent medalį, o mes laimėjome šaliai čempionų titulą. Jausmas neapsakomas“, – sunkiai žodžius rinko laimingas Klemenas Prepeličius.
Po Luka Dončičiaus traumos trečiajame kėlinyje 18-mečio mama Mirjam buvo ilgam suakmenėjusi. Bet 40-ąją minutę moteris su 77-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais vėl straksėjo kartu su banguojančia Slovėnijos rinktinės sirgalių jūra.
Atkuto ir Luka panelė, visa švytėdama fiksavusi, kaip jos mylimasis viena koja dar sykį nustriksėjo į aikštės vidurį atsiimti simbolinio penketo nariui skirtą prizą.
Šalia savo kambario draugo greitai prisistatė Goranas Dragičius, užsimetęs jo ranką ant savo peties ir padėjęs pasiekti žmones, kurie įteikinėjo apdovanojimus.
Panašiai Goranas nešė visą Slovėnijos rinktinę ant savo pečių, kai 35 taškais per tris kėlinius rengė jo slovėnų Michaelo Jordano pravardę pateisinantį pasirodymą.
„Neįtikėtina. Žinoma, nori žaisti, pasirodyti finale, bet tai komandinis sportas. Be jų, be trenerių... – bendražygių svarbą pabrėžė G.Dragičius. – Jie pastatė mane į gerą poziciją. Galėjau būti savimi.
Bet kai Luka gavo traumą ir aš užstrigau po pertraukos, sužibėjo Prepeličius, Blažičius, Vidmaras, Randolphas... Tai ir yra krepšinio grožis. Tai komandinis sportas.“
Tik nelemtas mėšlungis anksčiau laiko užbaigė tą istorinį vakarą. Vyriausias finalo žaidėjas turėjo prisėsti ant suolo, bet jo bendražygiai negalėjo sugadinti savo vedliui galbūt paskutinių karjeros rungtynių nacionalinėje komandoje.
Klemenas Prepeličius tapo europietiška Stepheno Curry kopija ir savo tritaškiais suteikė komandai kvėpavimo. Anthony Randolphas lemiamu metu, lyg kopdamas į Alpes, lipo per serbų galvas ir grūdo kamuolius į krepšį.
Edo Muričius graibstė kamuolius puolime, suteikdamas progų pasitaisyti. Serbų puolimo mašinos Bogdano Bogdanovičiaus neišjungė galingas smūgis galva į parketą, bet tą gynyboje padarė Jaka Blažičius.
O Gašperas Vidmaras kaip Halkas savo blokais rijo paskutinius serbų bandymus kapstytis.
Ne veltui per spaudos konferenciją po finalo vietoj tradicinės trenerio ir žaidėjo poros buvo krūva slovėnų: treneris Igoris Kokoškovas ir trys jo asistentai už nugaros, žaidėjai Goranas Dragičius bei Klemenas Prepeličius.
Netikėtai atsirado ir septintas žmogus – į spaudos konferenciją netikėtai įsiveržęs 18-metis Slovėnijos krepšinio vunderkindas Luka Dončičius. Bet jaunuoliui dar reikia pasimokyti, kaip purkšti šampaną ant žmonių. Bandęs pergalės purslais aplaistyti trenerį ir G.Dragičių, Madrido „Real“ atstovas tik lengvai pykštelėjo kamštį, bet išliejo visą šampaną priešais save.
„Na, kaip matome, Lukos kojai jau kur kas geriau“, – juokėsi spaudos konferenciją vedęs FIBA atstovas Jeffas Tayloras.
„Ar Turkijoje tai legalu?“ – kikeno žurnalistai, turėję omenyje pralietą alkoholį.
Nelegalu buvo tai, ką slovėnai išdarinėjo Europos čempionate.
Slovėnų žaidimas sukosi apie fantastiškąjį Gorano Dragičiaus, Luka Dončičiaus bei Anthony Randolpho, slovėnų dar vadinamo Toncheku, trejetą.
Bet ten dar buvo Klemenas-Stephenas Curry-Prepeličius, slovėnų Halkas Gašperas Vidmaras, Jaka Blažičius ir krūva kovotojų, puikiai išpildžiusių Igorio Kokoškovo sumaniai sudėlioto žaidimo plano vaidmenis.
Slovėnai žaidė tokiu NBA tempu, paskui kurį nespėjo nė viena Europos čempionato komanda.
Buvo galima braukti ašarą stebint jaudinantį slovėnų žaidimą ir visas tas emocijas, kurios tryško per akis paskutinę rungtynių minutę.
„Slovėnija man davė viską – aš čia gimiau ir užaugau. Džiaugiuosi, kad jos žmonėms galiu duoti kažką atgal“, – po finalo kalbėjo G.Dragičius.
Ta dviejų milijonų tauta kažkuo priminė 2003-iųjų Lietuvos rinktinę: gražus žaidimas, begalinis kovingumas, vienybė, herojiškumas ir geriausi sirgaliai.
„Tai viena draugiškiausių komandų, kokioje man teko būti. Visi buvo tokie vieningi ir pasiaukojantys... Prisiminsiu tai visą savo gyvenimą“, – sakė natūralizuotas amerikietis A.Randolphas.
Visa ši slovėniška istorija galėtų drąsiai sugulti į dokumentinį filmą.
Apie tai, kaip Slovėnijos sensacijai finalas baigėsi trečiojo kėlinio pabaigoje, užsimetus ant galvos rankšluostį suolo gale, juo slepiant nusivylimo ir nerimo ašaras.
Apie tai, kaip balkanų Jordanu tapęs herojus rengė įspūdingiausią finalo pasirodymą, iki kol jį sustabdė mėšlungis.
Apie tai, kaip tas likęs kovotojų būrys sugebėjo atlaikyti kraują užuodusių serbų vilkų atakas.
„Tas ryšys tarp mūsų dabar liks visam gyvenimui“, – tikino J.Blažičius.
Šiurpai per odą nebėgo net per 2015-ųjų finalą, kuriame Lietuva neturėjo jokių šansų prieš Ispaniją. Tas visas krepšinio grožis, įspūdingas sirgalių tribūnose susirėmimas ir herojiški personažai adrenaliną sukėlė iki aukščiausio taško.
Tai, ko gero, buvo geriausias Europos čempionato finalas nuo 2007-ųjų, kai Jonas Robertas Holdenas paleido pergalingą rusams metimą į ispanų krepšį.
Europai reikėjo tokios komandos, kuri susibūrė šalyje, šiuo metu neturinčioje nė vienos Eurolygos ar Europos taurės klubo.
Sekmadienio vakarą tapome kažko ypatingo liudininkais. Dėl tokių akimirkų mes ir mylime krepšinį.
