Pau ir Marcas Gasoliai, Juanas Carlosas Navarro, Felipe Reyesas ir Sergio Rodriguezas baigė karjeras rinktinėje, bet Ispanija šią vasarą neturėjo ir šūsnies raudonų batelių ant vinies dar nepakabinusių žaidėjų.
Ypač skaudi buvo pastarųjų metų rinktinės lyderio Ricky Rubio netektis, kai ispanui trūko kryžminis kelio raištis. Žaisti Europos pirmenybėse negalėjo ir Sergio Llullas, Carlosas Alocenas, Alberto Abalde, Victoras Claveras, Alexas Abrinesas, Nikola Mirotičius.
Atrodė, kad Ispanija pasmerkta iš favoritės tapti vidutinioke, juolab kad ir pernai dar su senosios kartos atstovais ispanai jau kalnų nenuvertė ir iškrito olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje.
Bet galimą ispanų smukimą užčiuopęs J.Garbajosa liepą priėmė prieštaringai vertintą sprendimą – ispanai pasikvietė iki tol Ispanijoje nežaidusį ir jokių ryšių su šia šalimi neturintį Lorenzo Browną, kuris gavo šalies pilietybę ir tapo pagrindiniu rinktinės įžaidėju.
Kartu su broliais Juancho ir Willy Hernangomezais, daugybe mažiau žinomų žaidėjų, o svarbiausia, treneriu Sergio Scariolo, L.Brownas atvedė Ispaniją link „EuroBasket 2022“ aukso – ketvirto Ispanijai per pastaruosius 13 metų.
„Mes visada svajojame, bet jei nuoširdžiai, mes neplanavome triumfuoti šiame turnyre“, – dar neatvėsus pergalės emocijoms su šypsena veide kalbėjo J.Garbajosa, pats ilgiau nei dešimtmetį atstovavęs Ispanijos rinktinei, 2009 m. su ja tapęs Europos čempionu, o nuo 2016-ųjų užimantis federacijos prezidento pareigas.
Pokalbyje po pergale 88:76 prieš Prancūziją pasibaigusio Europos čempionato finalo J.Garbajosa stebėjosi netikėtu Ispanijos triumfu bei liaupsino sėkmės architektus L.Browną ir S.Scariolo.
– Ispanija nebuvo laikoma favorite prieš turnyrą. Ar turite žinutę ją nuvertinusiems kritikams?
– Ne. Mes puikiai supratome tas prognozes. Esame jauna komanda, iš naujo formuojame komandą po to, kai pasitraukė didelės legendos. Be to, neturėjome galbūt septynių svarbių žaidėjų, kurie negalėjo čia būti. Sugebėjome sudaryti komandą su jaunais žaidėjais ir keliais patyrusiais krepšininkais. Bet jų širdys, komandinė dvasia, jų pasiryžimas laimėti leido mums pastatyti šią komandą. Ši kelionė yra turbūt gražiausia mano gyvenime.
– Būkite nuoširdus – ar prieš mėnesį būtumėte pagalvojęs apie tokią čempionato baigtį?
– Jeigu nuoširdžiai, kalbėjausi su žaidėjais ir tai nebuvo mūsų planas. Pradėjome statyti komandą pasaulio čempionatui, olimpinėms žaidynėms, nes vien patekti į tuos turnyrus yra sudėtinga. Ir šiame turnyre pamatėme neįtikėtiną lygį – ne tik iš Prancūzijos, Graikijos, Slovėnijos ar Vokietijos, bet ir iš netikėtų komandų, pavyzdžiui, Estijos ir kitų. Mes visada svajojame, bet jei nuoširdžiai, mes tikrai neplanavome triumfuoti šiame turnyre.
– Lorenzo Browno natūralizacija sulaukė daug kritikos. Ką apie tai manote dabar?
– Tai buvo teisingas sprendimas. Galiu suprasti kitus, visi turi skirtingas nuomones ir aš jas gerbiu. Bet kai sunkiai dirbi, kai dėl traumų netenki Ricky Rubio, Carloso Aloceno, Sergio Llullo, o karjerą baigia Sergio Rodriguezas, jis (Lorenzo Brownas – aut. past.) buvo tinkamas pasirinkimas. Jis padarė kur kas daugiau, nei galėjome iš jo prašyti. Nuo pirmos dienos jis lyg dar vienas šeimos narys. Ispanijoje sakome, kad jis iš karto pajuto komandinę dvasią, o komanda jį priėmė kaip savą. O aikštėje jis parodė, koks atsidavęs yra komandai. Žaisti už Ispaniją buvo jo svajonė ir tikslas, o mes džiaugėmės tuo prieš turnyrą ir dar labiau džiaugiamės dabar.
Žaisti už Ispaniją buvo jo svajonė ir tikslas.
– Ar Lorenzo Brownas žais rinktinėje ir kitais metais?
– Jis visiškai atsidavęs mums. Po rungtynių jis dėkojo už suteiktą galimybę tapti čempionu, apie kurią jis nebūtų galėjęs pasvajoti. Tai bus trenerio ir jo sprendimas, bet iš to, ką matau dabar, jis yra visiškai atsidavęs Ispanijos komandai.
– Ar galite plačiau papasakoti apie sunkumus priimant sprendimą dėl Lorenzo Browno? Juk kalbame apie didžiulę krepšinio valstybę.
– Žinojome, kad kai kuriems tai nepatiks, bet aš, kaip federacijos prezidentas, turiu apsaugoti ir pakelti mūsų krepšinį. Jis nėra tik krepšininkas. Norėčiau, kad jūs pamatytumėte, kaip pirmą treniruočių stovyklos dieną jis mokė ir dalino patarimus Juanui Nunezui (18-mečiam Ispanijos talentui – aut. past.). Jis duoda mums kur kas daugiau nei tai, ką matote aikštėje. Jis visiškai atsidavęs Ispanijos krepšiniui ir neabejoju, kad tai buvo teisingas sprendimas. Ką reiškia atsidavimas? Jis atsisakė savo (JAV) pilietybės, kad galėtų žaisti už Ispaniją, verkė kaip vaikas, žaidė nepaisydamas traumos ir skausmo. Galime jam pasakyti tik „ačiū“.
– Kokio ilgio kontrakto pratęsimą pasiūlysite treneriui Sergio Scariolo?
– (Juokiasi). Esu siaubingas derybose – iš karto jam pasakiau, kad jis geriausias rinktinių treneris pasaulyje. Tad kaip dabar turėčiau derėtis? (Šypsosi) Jis – šių vaikų tėvas. Jis treniruoja rinktinę visą amžinybę, jis treniravo Pau Gasolį, Juaną Carlosą Navarro, Felipe Reyesą. Kai kurie žmonės sakė, kad juos treniruoti lengva. Bet dabar jis turėjo jauną komandą, su daug netekčių ir problemų, bet jis parodė visiems: „atsiprašau, bet aš buvau teisus“.
– S.Scariolo su Ispanija iškovojo jau ketvirtą Europos auksą. Kaip jis keitėsi per metus? Nes atrodo, kad kaskart jis dalyvauja turnyre vis su kitokia komanda.
– Jis – daugiau nei treneris. Kai jis treniravo Pau ir Marcą Gasolius, Juaną Carlosą Navarro, jis prisitaikė prie jų ir pavertė juos dar geresniais. O tai buvo vienas didžiausių jo karjeros talentų. Jis nekėlė triukšmo, nesudarė skirčių, bet parodė, kad yra tobulas treneris mūsų krepšiniui ir rinktinei.
– Minėjote, kad jūsų planuose nebuvo aukso, ar priekaištavote žaidėjams, kad nesilaikė jūsų plano?
– (Juokiasi). Niekada nekritikuoju žaidėjų, nes jie yra čia, nors turi šeimas, turi vaikų, žmonas ar drauges, bet aukoja du vasaros mėnesius, kovoja ir sunkiai dirba dėl Ispanijos krepšinio. Jie yra piramidės viršūnė. Nebuvo plano triumfuoti, bet tai ir yra šios istorijos grožis. Aš tikrai jiems atleidžiu (juokiasi).
– S.Scariolo po ketvirtfinalio sakė, kad „jei Europa leidžia laimėti šiai Ispanijos rinktinei, tuomet nežinau, kada mes nelaimėsime“. Kada Europa galės pailsėti nuo Ispanijos?
– (Juokiasi). Suprantame, kad mūsų pergalė šiame turnyre buvo netikėta, bet dėl to tik dar labiau džiaugiamės. Kai turi kovoti prieš Dennisą Schroderį, (Franzą) Wagnerį, (Domantą) Sabonį, (Lauri) Markkaneną – nuostabius žaidėjus – tai suteikia šiam aukso medaliui tik dar didesnę vertę. Turnyras buvo įspūdingas, galbūt geriausias per pastaruosius 20–25 metus. Kaip jau minėjau – esu laimėjęs dar būdamas krepšininku, esu laimėjęs ir po karjeros pabaigos, bet šita pergalė yra ypatinga ir daug reiškia ir šiai komandai, ir Ispanijos krepšiniui.
– Ar nepasigedote daugiau Ispanijos gerbėjų finale?
– Norėčiau jų matyti daugiau, bet problema ta, kad ėmėme organizuoti skrydžius tik ketvirtadienį, o tada jau nebebuvo įmanoma rasti lėktuvų. Tačiau televizijos auditorija per pusfinalį buvo įspūdinga, bent penktadalis šalies stebėjo rungtynes. Net negaliu įsivaizduoti, kiek žmonių žiūrėjo finalo rungtynes.
– Rudy Fernandezas po triumfo užsivilko Sergio Llullo marškinėlius. Kiek liūdna, kad čempionate dėl traumos negalėjo žaisti šis veteranas?
– Llullas yra neįtikėtinas žaidėjas, bet kartu ir šaunus vyrukas, jis – šios komandos siela. Jis patyrė traumą, nors ji nėra sudėtinga, bet užkirto kelią žaisti Europos čempionate. Komanda daug prarado, nes jis yra kur kas daugiau nei žaidėjas, nei antrasis komandos kapitonas. Žaidėjai stengėsi laimėti ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo šeimų ar visos šalies, bet ir dėl Sergio.
– Ar jis dalyvavo komandos šventėje nuotoliniu būdu?
– Susirašinėjame su juo nuolat, jis man sakė, kad ruošia vakarėlį Madride. Jis dalyvaus ir nuotoliu, ir tiesiogiai (šypsosi).
– Kaip švęsite pergalę?
– Kaip esu pripratęs: mano žmona ir duktė yra čia, tad išgersiu vyno ir eisiu miegoti. Geriau atšvęsime rytoj Ispanijoje. O žaidėjai? Tai jau jų reikalas (juokiasi).
– Ar prisijungsite prie pergalės dainų?
– Dabartiniai žaidėjai man per jauni, aš jau nebežinau jų dainų (šypsosi).