Kada Šarūnas Jasikevičius taps vyriausiuoju treneriu, tebuvo laiko klausimas. Tai įvyko praėjusią savaitę. Stringantis Kauno „Žalgiris“ atsisveikino su Gintaru Krapiku ir paaukštino 39-erių asistentą į kitas pareigas. Nesakykite, kad labai nustebote.
Vienas garsiausių Europos krepšininkų nuo 2003-iųjų baigė karjerą 2014-aisiais. Pirmasis sezonas ant „Žalgirio“ suolo praėjo greitai.
Šį sezoną Eurolygoje Š.Jasikevičius atrodė ramesnis nei įprastai. Jis atrodė taip elegantiškai, lyg jau būtų vyr. treneris. Bet kovos įkarštyje buvo galima įžvelgti frustraciją. Kartais jis tiesiog nusisukdavo ir nueidavo nuo komandos susibūrimo per minutės pertraukėlę. Atrodė, kad jis jau tada norėjo tapti vadovu.
Dar anksti kalbėti, bet „Žalgiris“ Š.Jasikevičiui yra tik kaip tramplinas į ateities darbus. Galbūt ta ateitis nėra tolima, galbūt jis jau greitai treniruos „Barceloną“, „Maccabi“ ar „Panathinaikos“. Tiesa ta, kad Šaras dar kaip žaidėjas aikštėje buvo lyg treneris. Jis mėgdavo pats priimti galutinį sprendimą. Krepšinio žodyne ieškodami posakio „aikštės generolas“ išvysite jo nuotrauką.
Š.Jasikevičius nebijojo jokio varžovo. Ir nesidrovėjo komandos draugams duoti nurodymų, pastabų, jei kažkas ne ten padėdavo koją.
Jei Š.Jasikevičiui reikia pavyzdžių iš treneriais vėliau tapusių įžaidėjų, galima pažvelgti į serbą Aleksandrą Džordževičių.
Pirmoji jo komanda 2006-2007 metais buvo Milano „Armani Jeans”. Bet sezonas buvo prastas. Tas pats nutiko ir po kelerių metų, kai A.Džordževičius stojo prie Trevizo „Benetton“ vairo. Bet 2014-aisiais jis atvedė Serbijos rinktinę į pasaulio čempionato finalą. Jis tapo puikia jungtimi jauniems žaidėjams, kurie vaikystėje lygiavosi į jį patį.
Beveik akivaizdu, kad ir Šaras vieną dieną gaus galimybę treniruoti Lietuvos rinktinę. Joje jis turėjo tiek daug gražių akimirkų. Galbūt į jį ten žvelgs kaip į Džordževičių Serbijos rinktinėje. Kartais toks vaidmuo padeda, kartais – ne. Juk 2015-aisiais Velimiro Perasovičiaus darbas su Kroatijos rinktine tapo didžiuliu nusivylimu.
Bet jei Šaras perims rinktinės vairą, jo auklėtiniams bus ką atsiminti. 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalį, kai lietuviai vos nenubloškė amerikiečių, o Šaras pelnė 27 taškus. 2003-ųjų Europos čempionatą, kuriame Š.Jasikevičius tapo MVP ir parvežė tautai auksą. Ar tai 2004-ųjų olimpinių žaidynių grupės varžybas, kai Šaras vienas subombardavo JAV rinktinę.
Koks didžiausias iššūkis laukia Š.Jasikevičiaus? Karjeros pabaigoje kartais jį pernelyg paveikdavo emocijos. Kartais turi šaukti, būti išgirstas, bet kartais reikia būti ramiam. Šarui patarčiau sekti Džordževičiaus ir Panagiočio Giannakio pavyzdžiu – balansuoti tarp ramybės ir rūstybės.
2011-aisiais Europos čempionate pamatėme du Š.Jasikevičiaus veidus. Vieną – kai tik jis vienintelis galėjo išspausti iš Jono Valančiūno tiek, kiek išspaudė su „alley-oop'ais“ ir pikenrolu. Antrą – kai jis rėkė ant visų ir už viską. Gestikuliuodavo daugiau nei komandos treneris Kęstutis Kemzūra. O tai neatrodė labai gerai.
Dabar vyr. treneris – Šaras. Jo kelyje bus sunkių akimirkų, bet mano spėjimas – viskas baigsis gražiai.