| Penktadienis | Krasnodaro „Lokomotiv“ – Kauno „Žalgiris“ | 17:45 | Krasnodaras |
„Tai buvo teisingas sprendimas, – trejų metų sutartį su „Lokomotiv“ dabar mena M.Kalnietis. – Bet tuo metu buvo kiek liūdna. Buvo ten tų visokių spekuliacijų su Vladimiru Romanovu...“
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Svarbiausia, kad M.Kalnietis atsidūrė ten, kur jo labai norėjo.
Tiesa, Mantas baiminosi tos pirmosios legionieriaus duonos. 26-erių kaunietis dar niekada nebuvo žaidęs užsienio klube. Visą karjerą praleido gerai pažįstamoje komandoje – „Žalgiryje“.
Bet duona buvo skanesnė, nei atrodė iš pakuotės.
„Buvo baisu ir įdomu. Važiuoti į kitą šalį, kur nieko nepažįsti, nesi žaidęs užsienyje... Iššūkis ir patirtis. Bet tai buvo teisingas sprendimas“, – 24sek.lt pasakojo M.Kalnietis.
Lietuvių pagalbos ranka
Ar pritapsiu? Ar gausiu žaisti? Ar tobulėsiu? Tokie M.Kalniečio galvoje kilę klausimai nedavė lietuviui ramybės.
„Lokomotiv“ buvo surinkęs gerą sudėtį. Be to, įžaidėjo pozicijoje buvo iš Atėnų „Panathinaikos“ perviliotas elitinis atakų organizatorius Nickas Calathesas.
Lietuviai Krasnodare man labai padėjo. Ypač – Simas Jasaitis.
„Bet gerai įsiliejau į komandą“, – atsipučia M.Kalnietis.
Jam padėjo tautiečiai: „Lokomotiv“ viceprezidentas Ginas Rutkauskas, komandos draugas Simas Jasaitis, fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas.
„Jie man daug padėjo, – prisimena M.Kalnietis. – Ypač Simas. Jis man visada padėdavo su rusų kalba, nes puikiai kalba rusiškai. Be to, jis man padėjo susirasti geresnius namus, susitarti su nuomotojais.
Buvo visokių tokių buitinių reikalų, kurių nepajėgdavau sutvarkyti. Todėl su pagalba buvo tikrai super“.
Rusiška kultūra
Išvykęs į Rusiją M.Kalnietis nemokėjo tenykštės kalbos. Duodamas interviu „Lokomotiv“ žurnalistams juokavo, kad kasdien mokysis po vieną rusišką žodį.
Pažadą ištesėjo. „Suprasti viską suprantu. Tik su žodžių galūnėmis buvo šiek tiek sunkiau, – šypsosi M.Kalnietis. – Bet šiaip, jokių problemų“.
Nors oficialiai skelbiama, kad Krasnodare yra maždaug 700 tūkst. gyventojų, šis miestas Rusijos pietuose nė kiek nepriminė Kauno.
Jei nepažįsti žmogaus, ten retai kada pamatysi šypseną. Bet šiaip, rusai – labai normalūs žmonės.
Prieš 2014-ųjų Sočio olimpines žaidynes į Krasnodarą atvyko daug žmonių iš Uzbekijos. M.Kalniečio teigimu, mieste buvo maždaug milijonas gyventojų.
Spūstys buvo didelės, bet krepšininkas stengėsi per daug nelįsti į miestą.
Todėl Krasnodaras nė iš tolo nepriminė Kauno. Net pagal orą. „Ten daug šilčiau nei Lietuvoje. Nebuvo jokių rusiškų žiemų“, – prisimena vietos klimatą pamėgęs kaunietis.
M.Kalniečiui pasirodė, kad rusai – niūresni žmonės nei lietuviai. „Jei nepažįsti žmogaus, retai kada pamatysi šypseną. Bet šiaip, rusai – labai normalūs žmonės. Iki šiol turiu su kuo pabendrauti“, – tikina žalgirietis.
Kadangi iš pradžių Krasnodare buvo susidariusi lietuvių grupelė, tautiečiai daugiausia bendraudavo tarpusavyje. Kai lietuviai išsiskirstė, geriausiu M.Kalniečio draugu tapo kroatas Krunoslavas Simonas.
„Iki šiol su juo labiausiai palaikau ryšį. Praėjusį pavasarį kartu stebėjome Čempionų lygos finalą Berlyne“, – sako M.Kalnietis.
Vienatvės privalumai
Krasnodare Mantas buvo vienui vienas. Liūdesį legionierius šalin vijo bumbsindamas kamuolį. Krepšinio salė tapo populiariausia Manto laisvalaikio praleidimo vieta.
„Kai atsiduri vienas, nėra šeimos, laisvo laiko turi tiek, kad nesėdėsi prie kompiuterio ir nežiūrėsi serialų. Per laisvą laiką eini į salę ir praktikuojiesi. Šlifuoji silpnybes, bandai jas paslėpti, tobulėti. Tai tikrai yra pliusas, kai nežaidi namie. Gali skirti daugiau dėmesio krepšiniui“, – tikina M.Kalnietis.
Krasnodare tapau geresnis žaidėjas.
Į Krasnodarą Mantas išvyko vienoks, o grįžo kitoks. Pasikeitęs. Ir į gerąją pusę.
„Atėjo patirtis. Be to, išvažiuodamas nemesdavau iš vidutinio nuotolio. Arba laisvas mesdavau iš toli, arba verždavausi. Išmokau geriau skaityti žaidimą. Pasirinkti geresnį metimą. Tapau geresnis žaidėjas“, – įsitikinęs krepšininkas.
Krasnodaro gatvėmis lietuvis vaikštinėjo ramiau nei Kaune. Mantas galėjo pasijausti kaip paprastas žmogelis. Bet meilės krepšiniui Rusijos kurorte netrūko.
„Galiu pasakyti, kad Krasnodare dar buvo tikrai nebloga krepšinio kultūra. Žmonės mane atpažindavo. Be to, kai pirmą kartą patekome į Eurolygą, prieš stipresnius varžovus susirinkdavo nemažai žiūrovų. 8 tūkstančiai Rusijos mastais yra labai daug. Krepšinis buvo pirmas pagal populiarumą. Dėmesys – didelis“, – prisimena M.Kalnietis.
Skambiausias, bet ne pats reikšmingiausias trofėjus
Su „Lokomotiv“ iškovota Europos taurė yra turbūt prestižiškiausias trofėjus Manto karjeroje. Bet tikrai ne svarbiausias. Kol kas niekas nepranoks su rinktine iškovotų medalių – 2010-ųjų pasaulio čempionato bronzos, 2013-ųjų ir 2015-ųjų Europos čempionatų sidabro.
Europos taurės trofėjus nublanksta prieš rinktinės medalius.
„Jos taip dažnai neprisimenu. Taurė nublanksta prieš rinktinės medalius“, – neslepia M.Kalnietis.
Tačiau tai nereiškia, kad Europos taurės trofėjus jam neteikia džiaugsmo.
2013-ųjų pavasarį Šarlerua M.Kalnietis po finalo ant pečių užsimetė Lietuvos trispalvę. Šalia nuotraukai įsiamžino ir S.Jasaitis, ant kaklo užsikabinęs tinklelį.
Džiaugsmas buvo begalinis. „Lokomotiv“ ne tik laimėjo Europos taurę, bet taip pat iškovojo kelialapį į Eurolygą.
„Nors ir metai bėga, pasimiršta, tada buvo smagu. Visi patenkinti. Turėjome stiprią komandą. Be to, tikrai nelengva laimėti“, – pripažįsta M.Kalnietis.
Didelių trofėjų medžioklę Mantas dabar tęsia „Žalgiryje“. Galbūt sunkiau, bet maloniau.
