– Pergalė iškovota. Ką galite pasakyti apie mačą?
– Nežinau, ką pasakyti. Komentuojame ir komentuojame, bet žaidimo nerandame. Aišku, geriau blogai žaidžiant laimėti nei gerai žaidžiant pralaimėti. Pasiteisinimų nėra jokių. Visa laimė, kad mūsų grupė gal nėra pati stipriausia. Laiko nebedaug, bet viltis miršta paskutinė, tikiuosi, kad atrasime savo žaidimą.
Nebuvo, kad rankos ir kojos drebėtų, bet ne pats maloniausias jausmas yra likus porai minučių atsilikti šešiais taškais.
– Gynyba atrodo gerai, o kas stringa puolime?
– Nežinau, mūsų žaidimas paremtas per aukštaūgius, ypač per Joną Valančiūną. Šiandien jo nebuvo, be abejo, trūko, bet yra kiti 11 žaidėjų, tad turėjome atstovėti rimčiau.
– Rotacija labai maža. Nesate pavargę?
– Ne, tikrai nesame, turime aukščiausio lygio medikus, spėjame atsistatyti. Visoms komandoms juk vienodos sąlygos.
– Žiūrint iš šalies atrodo, kad visos komandos problemos slypi psichologijoje. Ar tai tiesa?
– Trūksta mums tokios vienos gražios pergalės, kad susižaistume. Manau, kad per dažnai remiamės individualiais veiksmais, norime visi būti didvyriais. Kiekvienam reikia pradėti nuo savęs, negalime kaltinti kitų. Sirgaliai apskritai yra pasakiški. Manau, kad nuviliame tiek juos, tiek save.
– Mačo pabaigoje jau buvote išsigandę?
– Žinoma. Nebuvo, kad rankos ir kojos drebėtų, bet ne pats maloniausias jausmas yra likus porai minučių atsilikti šešiais taškais.
