– Rungtynėse su Italija jums pačiam pagaliau pavyko pataikyti taip, kaip visi iš jūsų tikisi, greičiausiai jūs pats irgi. Kodėl tai pagaliau įvyko?
– Nežinau, galbūt po patekimo tarp aštuonių geriausių nukrito įtampa. Žaidėme su komanda, kuri buvo kaip ir favoritė, gal tas man padėjo atsipalaiduoti ir mesti gerai tiek dvitaškius, tiek tritaškius. Tada ir žaidimas buvo smagesnis.
– Laukia labai sunki kova su Milošu Teodosičiumi, prieš kurį ne kartą esate žaidęs. Koks tai varžovas?
Jie gal ir žaidžia nemažai individualiai, tačiau tai ne italai – jie tikrai žaidžia daugiau kaip komanda. Ekipoje yra ta serbiška disciplina, kantrumas.
– Visi žino, kad jis laiko visą Serbijos žaidimą su savo „pikenrolu“, aplink jį sukasi visas jų žaidimas, jis pats gali pelnyti daug taškų, gali be proto daug asistuoti. Ne kartą esu žaidęs, puikiai pažįstamas, tad žinome, kokios jo stipriosios ir kokios silpnosios pusės.
Visai jo uždaryti niekam nepavyksta, tačiau rengsimės taip, kad verstume jį žaisti kuo nepatogiau, daryti, ko jis nepratęs. Normalus žmogus – turi ir silpnų pusių.
– Kokios tos silpnos pusės?
– Na, yra tokių. Mes kalbėjome su treneriais, nenoriu dabar pasakoti daug. Visi žmonės turi silpnesnių pusių.
– Šiuo atveju mums labai padeda tai, kad Jonas Kazlauskas pats yra treniravęs M.Teodosičių?
– Be abejo. Visas trenerių štabas žino nemažai, J.Kazlauskas irgi visą sezoną kartu praleidęs puikiai žino jį.
Visi žino, kad Teodosičius laiko visą Serbijos žaidimą su savo „pikenrolu“, aplink jį sukasi visas jų žaidimas, jis pats gali pelnyti daug taškų, gali be proto daug asistuoti.
– Kokius dar serbų krepšininkus be M.Teodosičiaus visų pirma išskirtumėte?
– Nemanja Bjelica, Miroslavas Raduljica. Jie gal ir žaidžia nemažai individualiai, tačiau tai ne italai – jie tikrai žaidžia daugiau kaip komanda. Ekipoje yra ta serbiška disciplina, kantrumas.
– Kaip vertinate serbų trenerį Aleksandrą Džordževičių, kuris kaip treneris dar gana jaunas?
– Jaunas, bet atėjęs į rinktinę sutvarkė ją. Jau prie Dušano Ivkovičiaus jie žaidė gerą krepšinį, tačiau dabar dar paaugo kaip komanda, solidžiai pernai pasaulio čempionate žaidė. Šiemet dar irgi nėra pralaimėję, suburta tikra komanda.
– Prieš dvejus metus Europos čempionate daug skundėtės labai perkrautu tvarkaraščiu. Kaip dabar fizinė forma?
– Dabar tikrai viskas tvarkoje, man net labiau patinka, kad žaidžiame ne kasdien. Rygoje buvo net sunkiau nei dabar. Turime laiko atsipūsti, tas mikrotraumas pasigydyti, kūnas pailsi, tikrai paprasčiau čia.
– Čempionatas eina jau į pabaigą, ar galėtumėte išskirti, kuris metas buvo sunkiausias psichologiškai?
– Visas etapas Rygoje buvo labai sunkus. Ten krapštėmės mažais žingsniais ir labai sunkiai. Dabar tiek mėšlo privalgę, kad jau nebėra, kur trauktis. Esame kovinėje parengtyje ir į čempionato pabaigą jaučiu, kad komanda tik lipdosi. Visada jaučiame komandos draugus už nugaros.
