Pirmosios dvi savaitės Atėnuose Lukui buvo nuobodžios. Europos čempionato išvakarėse padikaulį susilaužęs krepšininkas jas leido viešbučio kambaryje užkėlęs ant lovos sugipsuotą koją.
Tame viešbutyje jis paliko dar vieną skausmingą prisiminimą. Televizoriaus ekrane 23-ejų krepšininkas išvydo, kaip Graikijos rinktinė eliminavo Lietuvos komandą Europos čempionato aštuntfinalyje.
Kaip ir daugumos, mano nuomonė dėl FIBA langų ta pati – tai yra nesąmonė.
Toks rezultatas 183 cm ūgio mažylio nenustebino. Bet „Panathinaikos“ stratego Xavi Pascualio pareiškimas, dėl kurio jis labai ginčijosi, įstrigo iki šiol.
„Prieš rungtynes graikai kalbėjo, kad tikrai gali mus nugalėti. Aš pritariau jiems – tą aštuntfinalį galėjo laimėti bet kas, – 24sek pasakojo L.Lekavičius. – Bet labiausiai nustebino Pascualio spėjimas. Jis buvo 100 procentų tikras, kad graikai nesunkiai laimės.
Ginčijausi su treneriu, bet po rungtynių teko pripažinti, kad jis buvo teisus. Graikai reagavo džiaugsmingai, bet mane paliko ramybėje – nieko per daug nesakė.“
Vos tik išjungęs televizorių, visai kaip tą vakarą, kai po draugiškų rungtynių Šiauliuose sužinojo diagnozę dėl padikaulio lūžio, gynėjas brandžiai nurijo piliulę ir skaičiavo dienas, kada sugrįš į aikštę.
O jų liko mažiau, nei buvo skaičiuota iš pradžių.
L.Lekavičius artėja prie sugrįžimo į aikštę ir planuoja būti pasiruošęs pirmosioms Eurolygos sezono rungtynėms Barselonoje spalio 13-ąją.
Iki tol jis dar bando perprasti pasiutusį Atėnų eismą. Taip pat neužmiršti, kad esant +35 reikia užsisakyti ne karštą, o šaltą kavą. Ką jau kalbėti apie iššūkius, kurie prestižiniame Europos klube laukia pirmą kartą legionieriaus statusą gavusio krepšininko.
Bet Lukas pasiruošęs ūgtelėti. Metai „Panathinaikos“ šeimoje turėtų taip užauginti gynėjo odą, kad šis gal net pasistiebs aukščiau 183 centimetrų.
L.Lekavičiaus interviu 24sek – apie pagarbą Šarūnui Jasikevičiui, Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate, reabilitaciją ir graikiškus siurprizus.
Nustebino treneris Xavi Pascualis savo paprastumu. Su juo bendrauju vos ne kaip su draugu.
– Lukai, matėme, džiaugėtės nusiėmęs gipsą. Kaip klostosi jūsų reabilitacija? – 24sek paklausė L.Lekavičiaus.
– Gijimas vyksta maždaug pagal planą, gal net truputį greičiau, nei tikėtasi.
Šiuo metu stiprinu kojos raumenis, darau krepšinio pratimus, atlieku metimų serijas, driblinguoju su kamuoliu. Po savaitės tikiuosi po truputį įsilieti į komandą ir treniruotis su visais kartu 70–80 proc. savo galimybių.
Kada sužaisiu pirmąsias rungtynes, dar sunku pasakyti, bet manau, kad būsiu pasiruošęs pirmosioms Eurolygos rungtynėms.
– Į Atėnus išvykote jau rugsėjo pradžioje. Kokį įspūdį paliko šis miestas?
– Daug kažko nuveikti nespėjau, nes dvi pirmąsias savaites koja buvo langetėje, tad laiką leidau viešbutyje. Tačiau iškart, kai pradėjau vaikščioti, persikrausčiau į butą, gavau mašiną ir bandau susipažinti su miestu.
Didžiausią įspūdį turbūt paliko miesto dydis ir kaip čia verda gyvenimas. Kasdien – nesvarbu, tai savaitgalis ar eilinė darbo diena, vakarais pamatysi pilnus restoranus žmonių, o eismas nesustoja bet kuriuo paros metu. Miestas visada gyvas.
Sąlygos, galiu pasakyti, tikrai idealios.
Gavau butą netoli arenos, bet drauge netoli mano rajono centro, todėl viskas arti – restoranai, parduotuvės. Ir oras čia visada geras.
Atėnuose mane aplankė keletas pažįstamų iš Šilalės, kurie čia turėjo reikalų, bet planuoja atvykti ir daugiau draugų. Tikrai čia neliūdėsiu.
– Kaip jus priėmė „Panathinaikos“ komanda?
– Priėmė tikrai šiltai. Jaučiasi, kad atmosfera komandoje yra gera.
Daugiausia bendrauju turbūt su Ianu Vougiouku (kartu žaidė „Žalgiryje“ 2015–2016 m. – aut. past.) – vis tiek vienintelis žmogus, kurį pažinojau.
Bet visi žaidėjai tikrai draugiški ir per sezoną puikiai susibičiuliausime bei leisime laiką kartu.
Aišku, kad jei ne Šaras, galbūt nebūčiau čia, kur esu dabar.
Dar nustebino treneris Xavi Pascualis savo paprastumu. Su juo bendrauju vos ne kaip su draugu. Sprendžiant iš treniruočių, matyti, kad tai aukšto lygio treneris.
– Tai pirmasis jūsų sezonas užsienyje. Prie ko labiausiai reikės prisitaikyti?
– Klubo profesionalumas ar treniruotės kažkuo nenustebino, nes viskas panašiai buvo ir „Žalgiryje“. Skiriasi tik arena ir mane supantys žmonės.
Bet už aikštelės ribų reikės priprasti prie visokių smulkmenų. Tokių kaip vairavimas – kitokia vairavimo kultūra, eismas.
Pirmą kartą nuėjęs į kavinę užsisakiau karštos kavos, bet tik po to supratau, kad esant +35 šilumos turbūt tokią gerti būtų neprotinga, tad paprašiau, kad padarytų šaltos (šypsosi).
Dar nespėjau sužaisti pirmųjų rungtynių, tačiau nemažai žmonių čia mane jau atpažįsta. Spėju, kad sezono metu teks priprasti ir prie didelio dėmesio. Kaip ir maisto.
Bet tai malonios smulkmenos. Kol kas nebuvo nieko, kas nemaloniai nustebintų ar nepatiktų.
– Dar vos kai sutarėte su „Panathinaikos“, jus užklupo tuntai sveikinimų iš Graikijos sirgalių. Koks tas PAO gerbėjų dėmesys dabar?
– Žmonės čia tikrai myli krepšinį ir juo domisi. Tos žinutės ir komentarai eina iki šiol.
Labai dažnai užsisakinėju maistą į namus ir kas trečias maisto išvežiotojas mane atpažįsta, prašo nusifotografuoti. Tikrai malonu. Tai rodo, kad krepšiniu čia domisi visi.
Nekalbu apie vaikus, kurie žaisdami draugiškas rungtynes O.A.K.A. arenoje šaukia mano ar kitų žaidėjų vardus ir kaip išprotėję bando prasmukti pro apsaugininkus prie suoliuko, kad galėtų nusifotografuoti.
Iškart, kai sužinojau diagnozę, tą pačią minutę pamiršau rinktinę ir pradėjau skaičiuoti dienas, ar spėsiu atsigauti iki sezono pradžios.
Dar likau šokiruotas ir žiauriai nustebintas vienu įvykiu. Stovyklavome kurortiniame Kastorijos miestelyje. Iki jo skridome lėktuvu 40 minučių ir važiavome autobusu apie 2 valandas.
Žaidėme uždaras rungtynes prieš vietinę komandą. Be sirgalių. Bet kai po rungtynių grįžome į viešbutį, prie įėjimo pamačiau apie 50–70 išprotėjusių mūsų sirgalių. Jie skandavo kiekvieno žaidėjo vardą, dainavo. Jie tą darė beveik visą laiką, kol mes vakarieniavome.
Tai nebuvo kažkoks renginys ar susitikimas su sirgaliais. Nežinau, ar jie buvo iš Atėnų, ar iš Kastorijos, bet jie susirinko vien tam, kad pamatytų mus, einančius iš autobuso į viešbutį.
Tai buvo neįtikėtina.
– Simboliška, kad pasirinkote 19-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, kuriuos „Panathinaikos“ klube anksčiau vilkėjo ir Šarūnas Jasikevičius. Kodėl 19-as?
– Nuo mažens turėjau 4-ą numerį, bet jis Atėnuose neliečiamas (jis visiems laikams priskirtas karjerą baigusiai „Panathinaikos“ legendai Fragiskui Alverčiui – aut. past.). O 43-ias – mano brolio, taip pat buvo užimtas.
Pats norėjau turėti numerį, kuris kažką reikštų – nebūtų šiaip sau paprastas skaičius. Todėl ir nusprendžiau pasiimti Šaro numerį, taip kažkiek išreikšdamas pagarbą ir dėkingumą.
Nes aišku, kad jei ne jis, galbūt nebūčiau čia, kur esu dabar.
Vienintelio, ko bijojau, tai kad žmonės Atėnuose manęs nesuprastų klaidingai ir nemanytų, kad atvažiavau čia kaip Šaro pamaina laimėti jiems Eurolygos titulą.
Pats Šaras man dar nieko nesakė. Manau, kad nepyksta (šypsosi).
– Ar vietiniai dar klausinėja apie Šarą?
– Žmonės, kurie dirba „Panathinaikos“, tikrai nemažai apie jį klausinėjo. Apie viską – koks jis kaip treneris, ar tariausi su juo priimdamas sprendimą ir t.t. Faktas, kad jis čia svarbi figūra.
Žmonės kalba apie jį kaip apie vieną geriausių žaidėjų „Panathinaikos“ istorijoje. Visi atsiliepia tik gerais žodžiais – ir kaip apie žmogų, ir kaip žaidėją.
– Š.Jasikevičius interviu Jonui Miklovui iš basketnews.lt sakė, kad jau esate priaugęs „Panathinaikos“ lygį kaip žaidėjas, bet nežinia, ar priaugęs kaip žmogus. Dėl jūsų talento Atėnuose neabejojama, bet visi akcentuoja jūsų psichologinį pasiruošimą naujam iššūkiui. Ką pats apie tai galvojate, Lukai?
– Nežinau, tikrai. Dabar sunku kažką pasakyti. Manau, po šio sezono galėsime kalbėtis, ar buvau tam pasiruošęs, ar ne.
Viskas priklausys nuo to, kaip mane matys treneris, ar pritapsiu prie komandos ir jos sistemos. Žaisiu tokį krepšinį, kokį žaidžiau Kaune. Jeigu treneris pasitikės ir žinos, kaip išnaudoti mano privalumus, manau, viskas bus gerai.
– Šaras interviu taip pat sakė, kad kitąmet į rinktinę grįšite dar geresnis. Ką pats manote apie naują FIBA sistemą su daugiau poilsio žaidėjams ir rinktinių langais sezono metu? Kiek sunku nežaisti Lietuvos rinktinėje per langus, jeigu Eurolyga ir FIBA neišsispręs situacijos? O gal netyčia PAO išleistų į rinktinę?
– Kaip ir daugumos, mano nuomonė ta pati – tai yra nesąmonė. Nenoriu labai apie tai plėstis, bet ir taip viskas aišku, kad geriausia išspręsti situaciją – palikti taip, kaip buvo.
Bet ar mane į rinktinę išleistų per FIBA langus, su „Panathinaikos“ apie tai dar nekalbėjau.
– Ar pačiam buvo sunku stebėti Lietuvos rinktinės rungtynes Europos čempionate? Juk turėjote būti ne žiūrovas, o dalyvis.
– Aišku, kartais pagalvodavau apie tai, kad ir aš ten turėjau būti. Bet vijau tokias mintis šalin.
Visada galvoju tik apie dabartį ir ateitį. Iškart, kai sužinojau diagnozę, tą pačią minutę pamiršau rinktinę ir pradėjau skaičiuoti dienas, ar spėsiu atsigauti iki sezono pradžios. Niekada negalvoju, kas būtų, jeigu būtų.
– O kaip jūs vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate?
– Nieko naujo nepasakysiu – vertinu, kaip ir dauguma. Žaidėme neblogai ir netgi kažkiek maloniai nustebino toks neblogas žaidimas grupės varžybose. Bet aštuntfinalis toks dalykas, kad laimi arba važiuoji namo. Ir dar prieš tokią stiprią komandą kaip Graikija.
Stebint rungtynes jokie ypatingi jausmai neužplūdo. Žinojau, kad nieko negaliu pakeisti, todėl buvau tiesiog eilinis sirgalius, kuris laukdavo rinktinės rungtynių ir žiūrėdavo jas per televizorių.
