| Penktadienis | Madrido „Real“ – Kauno „Žalgiris“ | „WiZink Center“ | 21.45 val. |
Jau turbūt ne visi pamena tą tvirtai sudėtą ir gynėjo (194 cm) ūgio, bet aukštaūgio žaidimo stiliaus amerikietį.
Į „Žalgirį“ 2012 m. vasarą jį atsivežė prieš tai Ispanijoje jį nusižiūrėjęs Joanas Plaza, o Kaune su Vladimiro Romanovo surinkta ir brangiausia visų laikų „Žalgirio“ sudėtimi laikoma komanda T.Dardenas vertė kalnus.
Penkios pergalės Eurolygos starte, Pirėjuje sumindžioti tuometiniai čempionai „Olympiakos“ krepšininkai, pirmoji vieta reguliariojo sezono grupėje ir tvirtas žingsnis į „Top 16“, kuriame „Žalgiris“ buvo laikomas rimtu pretendentu į atkrintamąsias varžybas.
„Manau, kad galėjome pasiekti finalo ketvertą“, – pokalbyje su 15min pareiškė T.Dardenas, tą sezoną „Žalgiryje“ buvęs antras pagal rezultatyvumą (vid. 9,9 taško) po Marko Popovičiaus.
Bet greitai viską sugriovė ne varžovai ar traumos, o žinios iš Lietuvos banko valdybos.
2013 m. vasario 12-ąją buvo apribota Ūkio banko, kuris priklausė V.Romanovui, veikla, o jau po šešių dienų Ūkio bankas buvo paskelbtas nemokiu ir visam laikui atšaukta banko veiklos licencija.
Tai sukėlė suirutę ne tik tarp indėlius šiame banke laikiusių žmonių, bet ir tarp „Žalgirio“ žaidėjų.
Pagrindas po puikų sezoną žaidusių Lietuvos čempionų kojomis subyrėjo ir žaidėjams negaunant algų ėmė piltis pralaimėjimai, o galiausiai klubą ėmė palikinėti žaidėjai.
Vienas tokių buvo ir T.Dardenas, susikrovęs mantą kovo mėnesį ir patraukęs į Madridą. Vis dėlto amerikiečio širdyje „Žalgiris“ liko svarbus – tą jis įrodė atsisakęs jam priklausiusio, bet Kaune negauto atlygio, o vėliau ne sykį sveikindamas kauniečius su pergalėmis.
„Mano išvykimas, galima sakyti, buvo naudingas abiem pusėms. Aš atsisakiau visų pinigų, kurių negavau Kaune, o komanda galėjo sutaupyti ir užbaigti sezoną. Manau, kad tai išėjo į naudą abiem pusėms“, – aštuoneriais metais į praeitį sugrįžo T.Dardenas.
„Žalgiriui“ jis dėkoja ir už tai, kad šis jam tapo tarsi tramplinu į Madridą, kur T.Dardenas netruko įsitvirtinti ir tapti svarbia komandos dalimi. 2014 metais su „Real“ jis žaidė ir Eurolygos finale, kurį apmaudžiai po pratęsimo pralaimėjo Tel Avivo „Maccabi“.
Po skrydžio Kaunas–Madridas amerikietis prisijungė ir į gausoką žalią „Žalgirio“ ir baltą „Real“ aprangas vilkėjusių žaidėjų klubą, kuriame dabar yra 10 narių.
Suprasti akimirksniu: „Žalgiryje“ ir „Real“ žaidę krepšininkai
- Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Jiri Zidekas, Darjušas Lavrinovičius, Rimantas Kaukėnas, Martynas Pocius, Mirza Begičius, Tremmellas Dardenas, Jonas Mačiulis, KC Riversas.
Kas čia žino, galbūt kada nors į šį klubą prisijungs ir dar vienas ar net keli Dardenai.
Turbūt daugelis prisimena tuos „Žalgirio“, o po to ir kitose Europos arenose, klegėjusius berniukus.
T.Dardeno sūnūs juokino ir žavėjo daugelį „Žalgirio“ sirgalių, kai jų tėtis dar gynė žaliai baltas spalvas, o paūgėję Madride net nustebino šokiais.
Vėliau tą patį jie kartojo ir Pirėjuje.
Dabar mažieji Dardenai jau gerokai paūgėję ir siekia eiti krepšininkų keliu, o jų tėtis viliasi, kad kažkuris iš jų paseks jo pėdomis.
„Mano vyriausiasis sūnus pradėjo eiti į vidurinę mokyklą šiais metais, jis žaidžia mokyklos komandoje. Mano antrasis sūnus taip pat žaidžia. Dar turiu ir vienerių metų vaiką, nežinau, ar jis norės žaisti. Jam patinka žiūrėti, bet kol kas nenori žaisti. Galbūt tėtis per laiką jį pavers krepšinio žaidėju“, – juokėsi T.Dardenas.
Jis pats ateityje tikisi tapti treneriu, bet kol kas tokius planus atideda į šalį.
Gruodžio 17-ąją 40 žvakučių ant gimtadienio torto užpūsiantis amerikietis šiuo metu antrą sezoną gina Liudvigsburgo „MHP Riesen“ komandos garbę ir demonstruoja fantastišką formą.
Vokietijos čempionate T.Dardenas pelno po 11,6 taško, atkovoja po 5,6 kamuolio, renka po 15,6 naudingumo balo ir patenka dar 15 naudingiausių čempionato krepšininkų.
Solidžiai veteranas juda ir FIBA Čempionų lygoje, kur jo rodikliai – 11,5 taško, 4,8 atkovoto kamuolio ir 12,3 naudingumo balo per mačą. Toks T.Dardeno žaidimas leidžia Vokietijos klubui pirmauti A grupėje (3 pergalės ir 1 pralaimėjimas).
Pats žaidėjas, iš lengvojo krašto puolėjo virtęs sunkiuoju bei, kartais, net vidurio puolėju, už tokią ilgaamžišką savo karjerą, trunkančią jau aštuonioliktą sezoną, dėkoja Dievui.
| Komanda | Metai |
|---|---|
| Zonguldako „Erdemispor“ (Turkija) | 2004–2005 |
| Leveno „Bears“ (Belgija) | 2005–2006 |
| Šarlerua „Spirou“ (Belgija) | 2006–2008 |
| Melburno „South Dragons“ (Australija) | 2008–2009 |
| Strasbūro SIG (Prancūzija) | 2009–2010 |
| Nansi SLUC (Prancūzija) | 2010–2011 |
| Malagos „Unicaja“ (Ispanija) | 2011–2012 |
| Kauno „Žalgiris“ | 2012–2013 |
| Madrido „Real“ (Ispanija) | 2013–2014 |
| Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija) | 2014–2015 |
| Stambulo „Bešiktaš“ (Turkija) | 2015–2016 |
| Kantu „Pallacanestro“ (Italija) | 2016–2017 |
| Antverpeno „Giants“ (Belgija) | 2018 |
| Veisenfelso „Mitteldeutscher“ (Vokietija) | 2018–2020 |
| Liudvigsburgo „MHP Riesen“ (Vokietija) | 2020–dabar |
„Labiausiai tam padeda mano santykis su Dievu. Priimu tai rimtai, man tai labai svarbu, atiduodu Dievui pagarbą ir dėkoju už tai, kokį kūną jis man suteikė ir kokią darbo etiką įskiepijo. Jeigu neturėčiau ryšio su Dievu, nežinau, ar vis dar žaisčiau“, – sako religingasis žaidėjas.
„Real“ ir „Žalgirio“ rungtynių dieną 15min skaitytojų dėmesiui – išsamus pokalbis su karjerą vis dar tęsiančiu buvusiu Kauno ir Madrido klubų legionieriumi.
– Liudvigsburge žaidžiate antrą sezoną. Kas privertė pratęsti sutartį su „MHP Riesen“?
– Norėjau turėti galimybę žaisti Čempionų lygoje, tai buvo viena priežasčių. Norėjau parodyti, kad dar galiu žaisti, o treneris man suteikė tokią galimybę. Kai grįžti į komandą antram sezonui, jau esi susipažinęs su sistema, su komandos draugais, tad dažniausiai žaidi geriau. Žinojau, kad jeigu žaisiu dar metus, galėsiu parodyti, kad galiu žaisti dar geriau.
O Čempionų lygoje norėjau žaisti dėl to, jog buvau žaidęs visuose tarptautiniuose turnyruose Europoje, išskyrus Čempionų lygą. Mane suviliojo galimybė tarsi apsukti pilną ratą. Treneris man suteikė šansą parodyti, kad galiu žaisti ir Vokietijos čempionate, ir Čempionų lygoje.
– Šį sezoną žaidžiate dar geriau negu praėjusį, jūsų statistiniai rodikliai šovė į viršų. Kokia yra jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?
– Labiausiai tam padeda mano santykis su Dievu. Priimu tai rimtai, man tai labai svarbu, atiduodu Dievui pagarbą ir dėkoju už tai, kokį kūną jis man suteikė ir kokią darbo etiką įskiepijo. Jeigu neturėčiau ryšio su Dievu, nežinau, ar vis dar žaisčiau. Tai – pirmas ir svarbiausias dalykas.
Labai svarbu yra ir daryti mažus dalykus, kurių kiti daryti nemėgsta. Prasitampymas, prasimankštinimas kiekvieną dieną prieš ir po treniruočių, ledo naudojimas po treniruočių, mitybos prisižiūrėjimas ir valgymas tik to, kas yra naudinga ir labiau padeda atsistatyti. Tai – daugybės dalykų, kurių kiti žmonės nedaro, kombinacija. Stengiuosi viską daryti teisingai ir nieko nepraleisti, bet svarbiausia vis tiek yra tai, jog Dievas leidžia man žaisti toliau. Dėkoju jam už viską, ką galėjau nuveikti per karjerą.
– Nedažnas atvejis, kai amerikiečiai lieka Europoje tokiam ilgam laikotarpiui ir žaidžia iki 40 metų. Ar galima sakyti, kad, be jau įvardintų priežasčių, tęsti karjerą skatina ir meilė krepšiniui?
– O, visiškai taip. Aš vis dar myliu šį žaidimą, myliu darbą, kurį turiu nuveikti per tarpsezonį, ruošdamasis naujam sezonui. Vis dar augu, tobulėju, mokausi. Turi mylėti krepšinį, kad galėtum žaisti tokio amžiaus, kokio aš dabar esu (juokiasi). Senstant tikrai nėra lengva. Pasitaiko dienų, kai kojos jaučiasi puikiai, bet būna ir tokių dienų, kai jos jaučiasi siaubingai. Būna, kai neskauda nieko, bet būna ir taip, jog atsikeli ryte ir pajunti visas mažas traumas, kurias esi patyręs. Privalai mylėti krepšinį, kad tęstum tai, ką darai. Manau, kad jeigu mylėsi ir turėsi motyvacijos tam, ką darai, tau visada pasiseks tame. Man patinka žaisti, man patinka žiūrėti krepšinį, esu didžiulis šio žaidimo gerbėjas, o tai mane ir veda eiti pirmyn.
– Ar turite nusibrėžęs konkrečius tikslus šiam sezonui?
– Norėčiau padėti šiai komandai iškovoti titulą. Liudvigsburgo ekipa neturi titulų, tad pagrindinis tikslas yra laimėti kažkurį trofėjų – nesvarbu, ar tai Vokietijos taurė, ar BBL auksas, ar Čempionų lygos taurė. Vis dar kaunamės dėl dviejų titulų („MHP Riesen“ jau iškrito Vokietijos taurės aštuntfinalyje – aut. past.), tad tai ir yra pagrindinis mūsų tikslas.
– Pereikime prie „Žalgirio“. Ką geriausiai prisimenate iš savo laiko Kaune?
– Tai, kaip jie myli krepšinį. Tai – viena šalis pasaulyje, kurioje krepšinis yra numeris vienas. Net ir Amerikoje krepšinis žengia po amerikietiško futbolo, o kitose šalyse svarbiausias yra futbolas. Prisimenu, kaip sirgaliai myli krepšinį, visi Kaune ir „Žalgirio“ arenoje buvo didžiuliai krepšinio aistruoliai. Buvo nuostabu gyventi šalyje, kur krepšinis yra svarbiausias. Kaune mes turėjome ir futbolo komandą, bet apie ją aš nieko nežinojau, nes viskas sukosi aplink „Žalgirį“ (juokiasi). Buvo nuostabu žaisti Lietuvoje.
Kaune mes turėjome ir futbolo komandą, bet apie ją aš nieko nežinojau, nes viskas sukosi aplink „Žalgirį“.
– Žaidėte devyniose šalyse. Ar būtent meilė krepšiniui ir išskiria Lietuvą iš kitų šalių, kuriose esate rungtyniavęs?
– Taip, būtent taip. Jokioje kitoje šalyje, kurioje žaidžiau, krepšinis nebuvo toks mylimas. Žaidžiau didelėse komandose, kurios turėjo didelį palaikymą, bet tai buvo komandos palaikymas. Kalbant apie meilę krepšiniui, kaip žaidimui, niekur jis nebuvo toks mylimas, kaip Lietuvoje.
Esu matęs filmą „Kita svajonių komanda“ (filmas apie 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse dalyvavusią Lietuvos rinktinę – aut. past.). Tai leido man dar geriau suprasti, kodėl krepšinis yra toks svarbus Lietuvoje.
– Palikote komandą kovą, kai „Žalgirį“ ėmė smaugti finansinės problemos. Ar jie bandė jus išlaikyti ir kaip sudėtinga buvo palikti komandą prieš užbaigiant joje sezoną?
– Buvo sunku palikti Kauną, nes žaidėme puikų sezoną. Viršijome daugelio lūkesčius, buvome nuėję toli, tad buvo sunku išvykti. Bet žinojau apie finansines problemas, o prasidėjus gandams apie mano išvykimą viskas įvyko labai greitai. Neturėjau daug laiko susivokti ir išklausyti visų pusių. Tai turėjo įvykti dėl finansinių priežasčių, dėl to, kas nutiko su komandos savininku. Tad mano išvykimas, galima sakyti, buvo naudingas abiem pusėms. Aš atsisakiau visų pinigų, kurių negavau Kaune, o komanda galėjo sutaupyti ir užbaigti sezoną. Manau, kad tai išėjo į naudą abiem pusėms.
– Kodėl priėmėte sprendimą neprašyti pinigų, kurių jums nesumokėjo „Žalgiris“? Kai kurie kiti žaidėjai kreipėsi į teismą ir tokiu būdu išsireikalavo savo atlyginimų, ar nesvarstėte taip elgtis ir jūs?
– Aš supratau finansinę situaciją, kurioje buvo klubas. Be to, išvykau į komandą, kuri buvo elitinė Europoje. Nenorėjau apsunkinti dalykų Kaune ir nusprendžiau neprašyti pinigų iš „Žalgirio“. Supratau situaciją ir nusprendžiau nebūti godus bei savanaudiškas. Buvau dėkingas už galimybę, kurią gavau „Žalgiryje“, ir už tai, kad man tai suteikė galimybę patekti į „Real“. Negalvojau apie tai vien tik iš piniginės pusės, džiaugiausi tuo, kaip viskas susiklostė.
Nenorėjau apsunkinti dalykų Kaune ir nusprendžiau neprašyti pinigų iš „Žalgirio“.
– Tą sezoną Kaune turėjote puikią komandą su treneriu Joanu Plaza, solidžiais lietuviais. Kaip galvojate, ką galėjote pasiekti tą sezoną, jei žaidėjai nebūtų išvykę prasidėjus finansiniams sunkumams?
– Manau, kad galėjome pasiekti finalo ketvertą. Turėjome gerą komandą, vyrukai mėgavosi žaisdami vieni su kitais. Turėjome nuostabią patirties ir lyderystės bei jaunimo kombinaciją. Pavyzdžiui, Kuzy (Mindaugas Kuzminskas – aut. past.) vėliau išvyko į NBA. Turėjome puikų žaidėjų mišinį ir maniau, kad galime daug pasiekti. Viršijome daugelio lūkesčius ir daug nuveikėme. Buvo puikus sezonas – manau, kad galėjome daug pasiekti.
– Ar vis dar palaikote ryšį su kažkuo, ką sutikote Kaune?
– Retsykiais taip. Kai tik išvykau dažniau pasikalbėdavau su kažkuo iš „Žalgirio“, bet vėliau daugelis žaidėjų baigė karjeras. Jeigu neklystu, vienintelis žaidėjas, kuris liko iš tų laikų, kai žaidžiau, yra Jankūnas. Robis (Robertas Javtokas – aut. past.) dirbo komandos administracijoje. Kelerius metus po to, kai palikau „Žalgirį“, bendravau su Kuzy, kai jis išvyko į Malagą, o po to – NBA. Kartais dar pasikalbame, bet ne taip dažnai, kaip anksčiau. Pasveikinu vyrukus su gimtadieniais, bet nebebendrauju tiek, kiek anksčiau.
– Žmonės Lietuvoje vis dar kalba apie Vladimirą Romanovą ir netradicinius jo metodus valdant komandą. Ar jums pačiam teko išgyventi kažkokią beprotišką istoriją, susijusią su V.Romanovu?
– Ne, man su juo viskas buvo gerai. Girdėjau daug istorijų prieš atvykdamas į Kauną, bet man su juo nenutiko nieko neįprasto. Kai jis pasirodydavo, būdavo labai malonus ir svetingas. Niekas, ką jis darė, nebuvo kitaip, nei su kitų komandų, kuriose esu žaidęs, vadovais. Jis buvo geras ir man patikdavo jį sutikti. Jis įnešdavo į komandą gerą energiją ir džiaugsmo, tad neturiu ko papasakoti. Atsiprašau (juokiasi).
– Jis labai pasitikėjo Joanu Plaza ir atidavė jam komandos raktelius, galbūt dėl to pernelyg nesikišo į komandos gyvenimą?
– Taip, pastebėjau tai. Man taip pat patiko treneris Plaza – buvo puiku pas jį žaisti.
– Išvykote į „Real“ kaip tik po rungtynių „Žalgirio“ arenoje, kai į „Real“ krepšį įmetėte 20 taškų ir sužaidėte rezultatyviausias sezono rungtynes. Ar tai sutapimas, ar „Real“ jumis susidomėjo būtent po tų rungtynių?
– Jau prieš rungtynes girdėjau kalbas, kad jie manimi domisi. Meldžiausi, kad sužaisčiau taip, kad jų domėjimasis taptų rimtu. Norėjau, kad jie sakytų: „mums reikia šio vyruko“. Tikrai tikėjausi sužaisti gerai. Mes pirmavome, manau, kad tos rungtynės galėjo atverti mums duris į atkrintamąsias, bet pralaimėjome („Žalgiris“ nusileido „Real“ po pratęsimo 104:105, nors ketvirtajame kėlinyje likus minutei pirmavo 81:74 – aut. past.). Norėjome laimėti tas rungtynes, o aš asmeniškai norėjau parodyti „Real“, kad esu tas, kurio jiems reikia. Su Dievo pagalba žaidžiau labai gerai, stipriai koviausi ir siekiau pergalės. Esu dėkingas, kad galėjau gerai sužaisti tas rungtynes, nors ir nelaimėjome, tačiau tas pasirodymas užtvirtino mano vietą Madride.
– Kitą sezoną turėjote puikius metus Madride, vaidinote svarbų vaidmenį „Real“ komandoje, kuri pateko į finalą, bet jį pralaimėjo. Koks buvo jausmas žaisti tokiame klube kaip „Real“?
– Tai buvo neįtikėtina. Tą sezoną žaidėme nuostabų krepšinį labai ilgą laiką („Real“ laimėjo pirmąsias 13 sezono rungtynių – aut. past.). Mūsų tikslas buvo laimėti Eurolygą, tad į tai įdėjome daug energijos. Kiekvienose rungtynėse stengėmės tai pasiekti, o man pasisekė, kad galėjau žaisti su legendiniais, vienais geriausių Europos žaidėjų: Rudy Fernandezu, Sergio Rodriguezu, Sergio Llullu, Nikola Mirotičiumi. Šie žaidėjai įeis į Europos krepšinio istoriją kaip vieni geriausių žaidėjų. Taip pat komandoje buvo Ioannis Bourousis, Salah Mejri, savo šalių vieni geriausių žaidėjų. Dar buvo ir amerikiečiai Dontaye Draperis, Marcusas Slaughteris, Jaycee Carrollas, aš. Turėjome puikią komandos atmosferą, visi puikiai sutarėme. Dar pamiršau ir Felipe Reyesą! Jis yra dar viena Europos legenda.
Buvau dėkingas, galėdamas prisidėti prie tokios žvaigždėtos komandos sėkmės. Visada sakau, kad niekada nežaidžiau NBA, bet su Dievo pagalba galėjau rungtyniauti „Real“ ir netgi įdėti didelį indėlį, nes žaidžiau nemažai (T.Dardenas vidutiniškai per 20 min. įmesdavo po 5,7 taško – aut. past.). Tai buvo karjeros viršūnė, nes galėjau žaisti lygyje, kurio, kai kurių žmonių nuomone, galbūt neturėjau pasiekti.
– Puikiai žaidėte tą sezoną, bet palikote Madridą po sezono. Kieno sprendimas tai buvo – komandos, jūsų, ar bendras?
– Tai buvo blogas mano sprendimas. Pasididžiavimas, ego ir situacijos nesupratimas privedė prie blogo sprendimo, iš kurio turėjau pasimokyti. Jeigu išgyvenčiau tą situaciją iš naujo, nepalikčiau Madrido ir tobulėčiau toliau, kad padėčiau komandai. Bet kartais priimi sprendimus remdamasis pasididžiavimu.
Tuomet nuėjau į „Olympiakos“, su kuria taip pat patekome į finalą, bet laikas Pirėjuje man nebuvo toks sėkmingas. Manau, kad Madride mano svarba buvo didesnė, tad padariau didelę klaidą.
– Kitą sezoną Eurolygos finalą pralaimėjote būtent prieš „Real“. Kiek sunku buvo nusileisti buvusiai komandai?
– Buvo labai sudėtinga pralaimėti arenoje, kurioje žaidžiau praėjusį sezoną (Eurolygos finalo ketvertas 2015 m. vyko Madrido „WiZink Center“ arenoje – aut. past.). Bet žinau, kiek tie vyrukai įdėjo darbo, kaip jie beldėsi į Eurolygos viršūnės duris kelerius metus, ir nors tikėjome, kad galime nugalėti „Real“, manau, kad tą padaryti buvo sudėtinga.
Po rungtynių ėjau link autobuso ir visi Madrido sirgaliai ėmė ploti ir šaukti mano pavardę: „Darden, Darden“. Jie sveikino mane, nors aš buvau kitoje komandoje. Tuomet labai susijaudinau, nes buvau nuliūdęs, tačiau, išgirdęs jų palaikymą, supratau, kad jie vertina tai, ką daviau jų komandai. Tai šiek pagerino mano emocijas po pralaimėto finalo.
– Kiek intensyviai sekate savo buvusių komandų pasirodymus? Ar stebėjote „Žalgirį“, kai jį treniravo Šarūnas Jasikevičius?
– Seku didžiąją dalį savo buvusių komandų. Kai Jasikevičius treniravo „Žalgirį“, jie žaidė labai gerai. Jis pasirašydavo sutartis su daug amerikiečių ir įtikindavo juos patikėti jo sistema. Jie turėjo sėkmingų sezonų, pateko į finalo ketvertą. Gyvendamas Lietuvoje supratau, koks svarbus lietuviams yra krepšinis, tad matydamas Jasikevičiaus emocijas patekus į finalo ketvertą džiaugiuosi kartu su juo. Tą sezoną niekas nesitikėjo, kad jie tai padarys, bet jie šokiravo visą krepšinio pasaulį.
– Ar sekate „Žalgirį“ pastaruoju metu?
– Stebėjau „Žalgirį“ ir praėjusiais metais, man patiko, kaip jie pradėjo sezoną. Šį sezoną jiems sekasi sunkiau, bet taip nutinka. Kiekvieni metai yra skirtingi. Bet prieš kelias dienas mačiau, kaip jų sirgaliai juos palaiko nepaisant to, jog jie sunkiai pradėjo sezoną. Tai yra dalykai, dėl kurių turi mylėti tuos sirgalius ir „Žalgirį“. Užuot iškeikę, jie švenčia ir palaiko.
Toliau stebiu ir „Real“, ir „Olympiakos“, sergu už šias komandas, nes jos kažką pamatė manyje ir suteikė man šansą žaisti Eurolygoje. Myliu visas šias komandas.
– Dvi jūsų buvusios komandos – „Real“ ir „Žalgiris“ – žais tarpusavyje penktadienį. Ar kažkurią iš jų palaikysite labiau?
– Tai sunkus klausimas. Tikiuosi, kad laimės geriausia komanda, ta, kuri geriau žais. Man patinka abi, jų sirgaliai labai vertino, ką daviau jų komandoms. Dabar „Real“ žaidžia gerą krepšinį, jie pretenduoja į finalą, kaip kiekvienais metais, o „Žalgiris“ išgyvena sunkius metus. Bet norėčiau, kad abi komandos atiduotų viską ir sukurtų produktą, kuriuo galėtų mėgautis visi.
– Eurolygoje paskutinį kartą žaidėte 2015 metais, o jau po metų buvo pakeistas turnyro formatas. Ką apie Eurolygą manote po visų pasikeitimų – kaip jums reguliariojo sezono formatas, dvigubos savaitės ir kt.?
– Visiems sakau, kad jeigu reiktų sugalvoti idealią mano istorijos Eurolygoje pabaigą, būčiau norėjęs sužaisti dar keletą sezonų, kad pajusčiau naują formatą. Žaidi 30 rungtynių, žaidi prieš visus, nieko negali išvengti, turi dvigubas savaites, kai žaidi keletą kartų per kelias dienas. Tai labiau apkrauna tave fiziškai ir psichologiškai, bet jeigu galėčiau žaisti bent po 15 minučių šiuo formatu, labai tuo džiaugčiausi.
– Kaip įsivaizduojate Eurolygos ateitį? Ar manote, kad reikėtų daugiau komandų, galbūt norėtumėte, kad būtų įgyvendintas Eurolygos ir NBA projektas?
– Nežinau, kas nutiks, kai pasitrauks Jordi Bertomeu. Man labai patiko jų sugalvotas naujas formatas, sirgaliams jis taip pat patinka. Nežinau, ar jie pridės komandų, nes tai dar ištęstų tvarkaraštį. Bet svarbiausia, ko turime norėti, tai geriausių komandų varžymasis tarpusavyje. Dabar kiekvienos rungtynės yra svarbios, manau, kad šis formatas leidžia iššokti ir kitoms komandoms. Pažiūrėkite į ASVEL – niekas nesitikėjo, kad jie taip žais. „Monaco“ taip pat gerai startavo. Mažesnės komandos irgi turi galimybes kautis prieš didesnes. Man labai patinka šis formatas.
Ko norėčiau, tai daugiau į individualius žaidėjus orientuotos rinkodaros, tokios, kaip NBA. Dabar viskas orientuota į klubus, bet tam, kad Eurolyga šoktų į viršų ir gautų daugiau žinomumo, jie turi pradėti reklamuoti individualius talentus ir parodyti, kaip jie žaidžia.
Juk vykstant pasaulio čempionatui žmonės žaidėjus atpažįsta pagal tai, ką jie nuveikia klubuose, o ne rinktinėse. Tai suteiktų Eurolygai dar didesnį susidomėjimą, nes žmonės žaidėjus imtų tapatinti su turnyru ir komandomis. Galbūt ir amerikiečiai imtų atpažinti žaidėjus, kurie nežaidžia NBA, jie imtų labiau domėtis europietišku krepšiniu, jį labiau vertintų.
Ko norėčiau, tai daugiau į individualius žaidėjus orientuotos rinkodaros, tokios, kaip NBA.
– Kai kurie žaidėjai, pavyzdžiui, jūsų buvęs komandos draugas Martynas Pocius, užbaigę karjeras pasuka į klubų administracijas. Kiti, kaip Š.Jasikevičius, tampa treneriais. O ar jūs turite planą, ką veiksite užbaigęs krepšininko karjerą?
– Noriu treniruoti. Pirmiausia, norėčiau pradėti nuo jaunimo, o po to užaugti iki vyriausiojo trenerio vaidmens. Norėčiau „sušlapti kojas“ ir pajusti, ką reiškia būti elitinės komandos treneriu. Turiu du jaunus berniukus, kurie taip pat žaidžia krepšinį, noriu matyti ir juos žaidžiančius. Bet kartu norėčiau pajusti, ką reiškia treniruoti ir stovėti prie šoninės linijos.
