Šarūno Jasikevičiaus kvietimo praėjusią vasarą sulaukęs Rokas Jokubaitis turėjo daug baimių ir dvejonių, ar verta jau taip anksti iš Kauno „Žalgirio“ keliauti į didingąją „Barcelona“, bet nerimas išsisklaidė vos tik Lietuvos krepšinio deimančiukas išlipo iš lėktuvo ir padėjo koją ant Katalonijos žemės.
Rokas greitai pamilo Barseloną, o Barselonos sirgaliai pamilo 21-erių lietuvį.
Jis ne tik nedingo „Barcelona“ žvaigždžių šešėlyje, bet buvo ryškus ir žaidimą keičiantis krepšininkas, kuris galiausiai tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, iškovojusiu Eurolygos „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimą.
Stipriausiame Senojo žemyno turnyre kairiarankis atakų organizatorius žaidė beveik po 17 minučių, rinko po 7,1 taško (56,1 proc. dvit., 56,8 proc. trit., 71,4 proc. baud.), 2,6 rezultatyvaus perdavimo ir 7,4 naudingumo balo.
ACB pirmenybėse – 7,3 taško (53,2 proc. dvit., 40,9 proc. trit., 75,3 proc. baud.), 2,6 rezultatyvaus perdavimo ir 8,3 efektyvumo balo rodikliai irgi beveik per 17 minučių ant parketo.
R.Jokubaitis stipriai prisidėjo prie iškovotos Ispanijos taurės, bet kovoje dėl Eurolygos ir Ispanijos čempionato titulų „Barcelona“ atsimušė į amžinos varžovės Madrido „Real“ sieną.
„Visą sezoną mes žaidėme tikrai gerai, o kartais – net ir per gerai. Palaikėme tikrai neblogą sportinę formą, – 15min sakė R.Jokubaitis. – Eurolygos pusfinalio rungtynės prieš Madrido „Real“ mums buvo kertinės. Viduje buvo baimė, kad bus pirmasis pralaimėjimas šį sezoną „Real“ komandai, kartu ir skaudžiausias. Taip ir atsitiko – Eurolygos titulo mes nepasiėmėme. Buvo liūdna, nes tikslai buvo iškelti aukščiausi. Po šio pralaimėjimo mes šiek tiek išskydome. Tiek daug dirbome ir viską paleidome per vienerias rungtynes. Pralaimėjimas „Real“ buvo kertinis, dėl ko truputį ir psichologiškai palūžome. Aišku, ir mūsų fizinė būklė sezono pabaigoje nebuvo geriausia. Taip ir susidėjo, kad šįmet neturime nei Eurolygos, nei ACB.“
Nors komandinių tikslų pasiekti nepavyko, R.Jokubaitis džiaugiasi pirmąja legionieriaus duona ir žengtu asmeniniu žingsniu į priekį.
„Šis asmeninis sezonas visiškai viršijo mano lūkesčius. Prieš priimdamas pasiūlymą turėjau daug dvejonių, nežinojau, ką reikia daryti, svarstydamas tarp „Žalgirio“ ir „Barcelona“ pasiūlymų mačiau daug pliusų, bet ir minusų tiek pat. Bet pirmasis sezonas visiškai viršijo mano lūkesčius, – 15min sakė R.Jokubaitis. – Pasiėmiau labai daug. Aišku, baimės buvo daug, atsakomybė didžiulė, kai su tokiais komandos draugais žaidi ACB ir Eurolygoje. Žaidžiau nemažai ir praėjusį sezoną Kaune, bet čia visiškai kitas dalykas. Tai – neįkainojama patirtis. Ir miestas įspūdingas. Jaučiuosi patobulėjęs ir kaip žaidėjas, ir kaip asmenybė. Įgavau daug naujų pažinčių... Vien tik teigiami dalykai.“
15min portale – atviras ir išsamus pokalbis su „Barcelona“ įžaidėju apie debiutinį sezoną Katalonijoje, abejones, išaugusį pasitikėjimą savimi, Šaro darbo metodų skirtumus Kaune ir Barselonoje, ryšį su juo, atleistą Darių Maskoliūną, ausies problemas, sirgalių spaudimą, lūkesčius dėl Europos čempionato, Igno Brazdeikio galingą debiutą, Rolando Šmito persikėlimą į Kauno „Žalgirį“, „New York Knicks“ dėmesį ir žaidimą NBA.
– Kiek kartų girdėjote juokelį, kad ausies uždegimas atsirado nuo Šaro rėkimo?
– (juokiasi) Kai Donatas Urbonas paskelbė žinią dėl Vasaros lygos, šiaip komentarų neskaitau, bet po šia naujiena perskaičiau. Visi komentarai buvo tik apie tai (juokiasi). Šį juoką dažnai girdžiu.
– Ar ausies problemos yra priežastis, kodėl jūsų nebus NBA Vasaros lygoje, ar ir taip neplanavote ten vykti?
– Ir taip neplanavau vykti. Nenorėjau delsti dėl operacijos, tai reikėjo pasidaryti ir anksčiau. Atsirado puiki proga viską išspręsti iki rinktinės ir ja pasinaudojau. Nusprendėme su agentu, kad šis sprendimas bus geriausias. Jei būčiau vykęs į Vasaros lygą, operacija būtų nusikėlusi. Pasaka būtų buvusi be galo.
– Kaip atrodo jūsų vasara Lietuvoje?
– Vasara prasidėjo ne taip, kaip norėjosi – be ACB titulo. Bet viskas yra gerai, džiaugiuosi vasara. Grįžęs į Lietuvą turėjau ausies operaciją. Įsisenėjęs lėtinis uždegimas, kurį reikėjo pašalinti, kad jis daugiau nebeplistų. Tokios operacijos yra gana sudėtingos. Dabar negaliu bent dvi savaites turėti jokio fizinio krūvio. Negaliu net dviračio minti, kad pulsas neužkiltų ir nebūtų jokių komplikacijų. Taip ir atrodo vasara. Laiką leidžiu su draugais, veiklos yra, bet ne tas, kai negali sportuoti, bėgioti ar paplūdimyje su draugais futbolą ar tinklinuką pažaisti. Truputį nervina, bet reikia ramiai pabūti. Tokia ir vasara – orai geri, o aš labai laukiu rinktinės.
– O kas nutiko su ausimi?
– Su ausimi daug problemų turėjau jau nuo vaikystės. Tik patekdavo kiek vandens į ausį, papūsdavo vėjas ir skaudėdavo, iškart uždegimas. Būna tokie dalykai ir dėl skraidymų lėktuvu. Kai jautrios ausys, lengva pasigauti ligą.
Atsirado ir lengvų klausos trikdžių, kai tik pasidariau operaciją. Pagerėjimas gal ne iš karto atsiras, bet tikrai bus geriau. Nebejausiu diskomforto, kokį jausdavau ligi šiol.
Po dviejų savaičių reikės po truputį įsivažiuoti. Reikės patvirtinimo, kad galiu sportuoti visa jėga ir dirbti treniruotėse su kontaktu. Pagal planą, tai nutiks tuomet, kai jau reikės važiuoti ir į rinktinę. Tai gal visai ir neblogai.
– Kaip vertinate asmeninį pirmąjį sezoną „Barcelona“ klube?
– Tai visiškai viršijo mano lūkesčius. Prieš priimdamas pasiūlymą turėjau daug dvejonių, nežinojau, ką daryti. Mačiau daug pliusų, bet ir minusų tiek pat, svarstydamas tarp „Žalgirio“ ir „Barcelona“. Bet pirmasis sezonas visiškai viršijo mano lūkesčius. Pasiėmiau labai daug. Aišku, baimės buvo daug, atsakomybė didžiulė, kai su tokiais komandos draugais žaidi ACB ir Eurolygoje... Žaidžiau nemažai ir praėjusį sezoną Kaune, bet čia visiškai kitas dalykas. Neįkainojama patirtis. Ir miestas įspūdingas. Jaučiuosi patobulėjęs ir kaip žaidėjas, ir kaip asmenybė. Įgavau daug naujų pažinčių... Vien tik teigiami dalykai.
– Jau sezono starte atrodėte tvirtai stovintis abiem kojomis vienoje geriausių Europos krepšinio organizacijų ir duodantis didelę naudą aikštelėje. Kada dingo jūsų minėtos baimės?
– Visada yra dvejonių. Kaune turėjau viską, buvo baimė, kad Barselonoje viskas klostysis kitaip. Bet viskas buvo gerai. Sirgaliai iškart mane pamėgo. Lengviau pritapau, nes žinojau Šaro žaidimo sistemą. Tai pagelbėjo. Labai gerai mane ir komandoje priėmė. Įgavau pasitikėjimo, nes jaučiau, kad ir kiti manimi tiki. Buvau jauniausias komandos žaidėjas, tai man patiko, nes vyresni patyrę žaidėjai tapo kaip mokytojais. Šios visos priežastys lėmė, kad greitai įsivažiavau.
– Didžiąją sezono dalį „Barcelona“ demonstravo puikų žaidimą, bet sezono pabaigoje liko be Eurolygos ir ACB titulų. Kas nutiko?
– Visą sezoną mes žaidėme tikrai gerai, kartais net per gerai. Palaikėme tikrai neblogą sportinę formą. Eurolygos pusfinalio rungtynės prieš Madrido „Real“ mums buvo kertinės. Viduje buvo baimė, kad bus pirmasis pralaimėjimas šį sezoną „Real“ komandai. Ir skaudžiausias. Taip ir atsitiko – Eurolygos titulo mes nepasiėmėme. Buvo liūdna, nes tikslai buvo iškelti aukščiausi. Po šio pralaimėjimo mes išskydome. Tiek daug dirbome ir viską paleidome per vienerias rungtynes. Pralaimėjimas „Real“ buvo kertinis. Mes truputį palūžome psichologiškai. Aišku, ir fizinė būklė nebuvo mūsų geriausia. Taip ir susidėjo, kad šįmet neturime nei Eurolygos, nei ACB.
– Iškovota Ispanijos taurė, trečioji vieta Eurolygoje ir ACB finalas. Kaip sezoną vertinate klubo viduje?
– Jeigu klausiate manęs asmeniškai, tai sezonas pagal šiuos jūsų išvardintus aspektus nebuvo blogas. Bet jei palygintume šį sezoną su praėjusiu, faktas, kad jis yra prastesnis. Tikrai ne to visi Barselonoje tikėjosi. Nusivylimu šio sezono nevadinčiau, bet mes nepadarėme to, dėl ko visi susirinkome.
– Kas nutiko, jog praleidote du pusfinalio mačus su Badalonos „Joventut“?
– Daug kas klausinėja apie tai. Toks buvo planas. Mes pralaimėjome antrąjį mačą Barselonoje. Ferranas Bassas buvo kertinis žaidėjas, o Šaras norėjo prieš jį pastatyti aukštesnį gynėją, kuriuo tapo Sergio Martinezas. Tai pasiteisino trečiajame mače. Aš buvau informuotas, kad galiu neįeiti į rotaciją. Sezono pabaiga, visi dirbame dėl titulo, tai didelio liūdesio nebuvo. Mes laimėjome abejas rungtynes be manęs. Aš asmeniškumus palikau nuošaly, nes svarbiausias buvo rezultatas.
– Iš didžiausio Lietuvos klubo persikėlėte į vieną didžiausių Europoje. Ar spaudimas ir lūkesčiai sirgalių, žiniasklaidos ir vadovybės labai skiriasi „Žalgiryje“ ir „Barcelona“?
– Panašumų tarp lietuvių ir ispanų krepšinio mentaliteto prasme tikrai yra. Žinoma, Lietuvoje viską sugaudyti yra lengviau. Galbūt yra taip, kad kai nežinai, tai ir galvos neskauda. Ispanijos žiniasklaidos nelabai tikrindavau, bet kai kas pasiekdavo, kad sirgaliai yra nepatenkinti. Spaudimo buvo, bet mes didžiąją sezono dalį žaidėme gerai, tai tas spaudimas ir nelabai pasijautė. Sezono pabaigoje aišku, kad buvo nusivylimas, nes viską, ką galėjome, pralaimėjome „Real“, mūsų amžiniems priešams. Spaudimo iš sirgalių tikrai buvo. Bet tai yra krepšinis. Nenoriu nieko įžeisti, bet mes nepralaimėjome prastai komandai. Nusileidome įspūdingam klubui. Faktas, kad liūdna. Sirgaliai sezono pabaiga nebuvo patenkinti, tad kitąkart reiks jų neliūdinti.
– Tai visai neskaitydavote to, kas ispanų spaudoje buvo rašoma apie jus ir komandą? Būna legionierių, kurie labai mėgsta tai daryti.
– Neskaitydavau. Mes Lietuvoje turime daug tinklalaidžių. Aš žiūriu ir Pikenrolą, ir BasketNews laidas. Vyrai diskutuoja apie viską, tai nereikia ir ispaniškos žiniasklaidos. Jūs pakalbate apie visas lygas.
– Ar ispanų kalbos kiek pramokote per metus Barselonoje?
– Truputį išmokau, bet tik pradmenis. Būna situacijų, kai jauni žaidėjai atvyksta į Ispaniją, treneriai nelabai moka angliškai, tai tie krepšininkai ir į mokyklas eina, bet pas mus viskas vyksta anglų kalba. Mieste ar restorane tenka kažkiek susikalbėti ispaniškai. Faktas, kad ispanai nelabai moka anglų kalbą, viską bando ispaniškai. Bet komunikuojant problemų nekilo.
– Kaip manote, ką labiausiai pavyko patobulinti per pirmąjį sezoną Ispanijoje?
– Nemanau, kad pridėjau kažkokį vieną išskirtinį dalyką. Svarbiausia, kad vėl visą sezoną žaidžiau įžaidėjo pozicijoje. To „Žalgiryje“ prieš metus nebuvo. Turėjau baimių, kaip patempsiu ir suvaldysiu komandą. Žinojau, kad Šaras mane mato įžaidėjo pozicijoje. Galvoju, kad patobulėjau ir įgavau pasitikėjimo savimi ir nebijau pasakyti niekam, ką reikia aikštelėje daryti. Labiau pasitikiu savimi. Tikrai tvirtai stovėjau abiem kojomis, valdžiau tokią stiprią komandą. Daug dirbau tobulindamas metimą. Gal tai atsispindėjo. Sezonas individualiai tikrai geras. Patobulėjau ir tikrai džiaugiuosi.
– Jei nekalbėtume apie trenerį ir lygą, kur geresnės sąlygos tobulėti jaunimui – „Žalgiryje“ ar „Barcelona“?
– Ką mes su Nigelu ir Brandonu pamatėme Kaune, ten yra topinės sąlygos. „Barcelona“ sąlygomis truputį nusileidžia, bet ne programa. Panašumų tarp šių klubų yra. Retas atvejis, kad jaunimas užsikabina, būna daug skolinimų kitoms komandoms. Ir Kaune, ir Barselonoje prasimušti į pirmą komandą tikrai yra reikalų. Ne visi jauni žaidėjai tai patempia.
– Kiek skirtingi ar panašūs yra Šaro darbo metodai „Žalgiryje“ ir „Barcelona“?
– Nesvarbu, ką Šaras treniruotų, metodai išliks tie patys. Jis reiklus, visi tai žino. Bet truputį skirtumų buvo, nes „Barcelona“ didybė kitokia nei „Žalgirio“. Gal jis buvo kiek ramesnis kai kuriais klausimais. Treniruočių skaičius ir intensyvumas nebuvo toks, koks buvo „Žalgiryje“. Aspektų buvo, bet Šaras išliko tiek pat norintis laimėti. Visi gali gauti pylos nuo jo.
– Kartais atrodo, jog jūsų ryšys su Šarūnu Jasikevičiumi yra artimesnis, nei įprastai būna tarp žaidėjų ir trenerio. Kiek šiame pastebėjime yra teisybės?
– Jaučiu jam pagarbą, kaip treneriui. Nėra taip, kad santykiai yra per artimi. Dar nuo to laiko, kai jis mane kviesdavo treniruotis su pirmąja „Žalgirio“ komanda, jautėsi, kad jam kažkuo patikau. Nedaug kas iš jaunimo sulaukia tokios progos ir pakelia Šaro metodiką ir reiklumą. Man pavyko tai padaryti. Aš moku automatiškai suvirškinti jo duodamą informaciją, kurią jis perduoda rėkdamas, ir atlikti aikštelėje. Kitas dalykas – aš nelabai išsidirbinėju, visada palaikau akių kontaktą. Jam patinka, kai žaidėjai jį gerbia. Taip ir išėjo, kad pasikvietė ir į „Barcelona“. Tikrai smagu, kad patikėjo ir suteikė galimybę, kuri keičia gyvenimą.
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
– Kaip reagavote į žinią, kad „Barcelona“ parodė duris Dariui Maskoliūnui?
– Žiauriai nustebino. Su draugais visada kalbame apie krepšinį. Tai buvo labai netikėta. Nedažnas bajeris, kad atleidžiamas asistentas, bet ne vyriausiasis treneris. Įdomu, kas nutiko, bet nieko nežinau ir negirdėjau. Įdomu, bet nenoriu kištis į šiuos reikalus. Keista ir netikėta.
– Kartu su D.Maskoliūnu dirbote „Žalgiryje“, Lietuvos rinktinėje ir „Barcelona“ klube. Koks buvo jūsų ryšys ir ką jis duodavo komandai?
– Ryšys tai buvo tikrai labai geras. Dirbome kartu ne vienerius metus. Jis tikėjo manimi praėjusią vasarą, duodavo daug žaisti po Manto Kalniečio. Žodžiai apie Darių – vien tik geri. Kartu dirbdavome visada. Būdavo, kad negauni žaisi Kaune ar Barselonoje, jis pasiimdavo mus mažiukus ir jaunus padirbėti papildomai. Jie tikrai gerai derėjo su Šaru, turėjo gerą ryšį ir gerai vienas kitą suprato. Vien tik geri žodžiai apie jį.
– Ką manote apie „Barcelona“ naujokus Tomašą Satoransky ir Janą Vesely?
– Nesame pažįstami. Laukiu, kada galėsiu pažaisti su Janu Vesely, nes jis komandinio ir taktinio stiliaus žaidėjas. Patyręs, gerai dirbantis gynyboje ir atsidavęs. Problemų su juo tikrai nekils. Kalbant apie Satoransky, teko stebėti Lietuvos rungtynes su Čekija. Jautėsi solidumas. Gerai valdė komandą, ūgis siekia du metrus, kas yra įspūdinga. Jis – NBA lygio žaidėjas. Pirkiniai džiugina, laukiu, kada teks pasitreniruoti ir pasikapoti. Galėsime kažką nuveikti ir aikštelėje kartu.
– Kaip ir minėjote, stebėjote rungtynes su Čekija, o kaip jums apskritai šis Lietuvos rinktinės langas?
– Langų sistema yra įdomus dalykas. Nieko nenoriu sakyti, bet kiek šios rinktinės žaidėjų liepos pabaigoje susirinks? Tokiuose languose visas rinktinės potencialas nepasimato, o čekų tie patys žaidėjai kartu žaidžia jau daug metų. Tai turėjo įtakos. Įdomu buvo pažiūrėti rinktinę, įdomu buvo ir pasėdėti lietuviškoje arenoje ir žiūrėti krepšinį. Tikrai buvo smagu.
Laukia antras langas. Turime tiek pat pergalių, kiek ir prancūzai. Jei būtume laimėję prieš čekus, būtų išvis super. Manau, kad langai susiklostė gerai, bet reikės užbaigti darbus.
– Didelį ažiotažą kėlė I.Brazdeikio debiutas. Kokį įspūdį jis paliko jums?
– Man yra tekę su juo vienintelį kartą pabendrauti praėjusią vasarą Las Vegase. Bet tik truputį. Manau, Igno pasirodymas visus nustebino. Nei tu, nei aš, nei kiti nesitikėjo, kad jis sužais šitaip. Tikrai gerai žaidė. Žinoma, beveik visi taškai buvo iš žaidimo vienas prieš vieną. Jis atrodo gerai fiziškai pasiruošęs. Matyti, kad atvažiavo geros formos, todėl ir rezultatai geri.
Malonus galvos skausmas treneriams. Nemanau, kad kažkas to tikėjosi, o prisidėjo dar viena kandidatūra į Europos čempionatą. Igno debiutą rinktinėje vertinu dešimtukui.
– Su kokiomis mintimis ir viltimis pats laukiate Europos čempionato?
– Kai Mantas Kalnietis pranešė apie karjeros pabaigą ir turėjau porą pokalbių su Kaziu Maksvyčiu dėl žaidimo Europos čempionate, buvau užsivedęs, bet kai tai vis labiau artėja, jaučiu, kad atsakomybė slegia vis labiau. Jauduliukas, bet smagus jauduliukas. Tikrai laukiu. Nežinau, ko tikėtis, bet tikiuosi, kad viskas susiklostys gerai. Visi kalba, kad turėsime gerą sudėtį. Viskas yra mūsų rankose. Laukiu labiau, bet jauduliukas didėja.
– Rolandas Šmitas iš jūsų esamos komandos „Barcelona“ persikėlė į buvusią „Žalgiryje“. Ko sirgaliai iš jo turėtų tikėtis?
– Aš jau kaip ir žinojau anksčiau, kad jis eis į „Žalgirį“, sakiau jam, kad esu 100 proc. už šį jo ėjimą. Mačiau, kad „Žalgiris“ gali pasirašyti Chima Moneke arba Rolandą Šmitą. Nemaniau, kad „Žalgiris“ gali prisivilioti Ch.Moneke. Pastarieji kartai su latviais „Žalgiriui“ nebuvo sėkmingi, bet Rolandas buvo Nikola Mirotičiaus dubleris, dėl ko jam „Barcelona“ klube nebuvo lengva atsiskleisti. Jis tiko Šaro sistemai. Darbinis žaidėjas, gerai ginasi, gali žaisti ketvirtoje ir penktoje pozicijose bei gali gynyboje su visais keistis ginamaisiais. Manau, kad geras sprendimas. „Žalgirio“ sirgaliai nenusivils, nes jis gali duoti daug gero.
– Galbūt turėjote artimesnį ryšį Barselonoje, nes esate braliukai? Kokia tai asmenybė?
– Labai gerai su juo sutarėme. Lengva su Rolandu bendrauti, nes jis paprastas žmogus. Mes panašūs, abu nesame kilę iš didelių miestų. Valmiera – vos devintas pagal dydį Latvijos miestas, kaip ir Mažeikiai Lietuvoje. Paprastas žmogus, daug nesireikšdavo, bet visada pakovos už save, už komandos draugą ir už pačią komandą. Super žmogus.
– Kiek sezono metu jums dėmesio rodė „New York Knicks“ klubas?
– Teko bendrauti su „Knicks“ atstovais telefonu, porąkart jie buvo atvykę ir į Barseloną bei žiūrėjo mano rungtynes. Bendravome, bet ryšys nebuvo itin artimas, toks labiau iš reikalo. Nebuvo kažkokio didelio dėmesio. Parašydavo, pasiteiraudavo, bet tikrai ne kiekvieną savaitę.
– Prieš metus teigėte, jog į NBA norėtumėte keliauti tada, kai jau tikrai būsite pasiruošęs. Atrodo, kad šįmet žengėte tvirtą žingsnį į priekį. Kada yra realu jus matyti stipriausioje planetos lygoje?
– Tikrai jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi. Sunku pasakyti, nesu dar visko galvoje susidėliojęs. Sprendimas bus ne tik mano, bet ir klubo, kuriam priklausys teisės į mane. Aspektų yra daug. Vis labiau ir labiau jaučiu, kad galiu save išbandyti NBA. Žiūrėsime.
– Kur save matote per penkerius metus?
– Gal pavyks ir anksčiau patekti į NBA, bet per penkerius metus save tikrai ten matau.
