Įtampą rinktinėje greičiausiai sukėlė stringantis žaidimas. Daugelis tikėjosi, kad lietuviai lyg volu pervažiuos D grupės komandas. Bet ketverių iš penkerių rungtynių nugalėtoja sprendėsi tik paskutinėmis sekundėmis.
„Tas pyktis – geras, sportinis. Visi suprantame, kad norisi žaisti geriau. Kai žaidimas lengvai nesiklosto, pyksti ant savęs, kad kažkas nepavyksta, kažkoks nesusikalbėjimas. Ir tik dėl to. Bet palaikome vienas kitą. Visi esame toje pačioje baloje“, – 24sek.lt sakė R.Seibutis.
Po pertraukos su čekais rinktinė atrodė visai kitokia. Ne tik todėl, kad trečiąjį kėlinį laimėjo 28:14. Visai kitaip atrodė ir rinktinės atsarginių suolas. Jonas Kazlauskas kantriai stebėjo komandos žaidimą pritūpęs ant žemės, aikštėje baigėsi visi nesutarimai, komandos nariai vieni kitus skatino ir stūmė į priekį.
Visi suprantame, kad norisi žaisti geriau. Kai žaidimas lengvai nesiklosto, pyksti ant savęs, kad kažkas nepavyksta, kažkoks nesusikalbėjimas. Ir tik dėl to. Bet palaikome vienas kitą. Visi esame toje pačioje baloje.
Išvydome komandą. Jonas Kazlauskas Rygoje jau buvo užsiminęs apie žaidimą po vieną. Tačiau rinktinė galiausiai tapo vienu kumščiu.
„Tokio didelio emocinio sprogimo mums labai trūko. Vėlgi, nuo tų smulkių detalių ir prasideda tas greitas puolimas, lengvi taškai, sunkesnis tritaškis per rankas. Tai duoda emociją ir tuo pasinaudoję ištraukėme rungtynes su Čekija“, – pripažįsta R.Seibutis.
Reikia tikėtis, kad šią emociją Lietuvos krepšininkai atsineš ir į aštuntfinalio rungtynes su Gruzija.
– Renaldai, kaip apibendrintumėte Lietuvos pasirodymą grupės varžybose? – 24sek.lt paklausė R.Seibučio.
– Buvo sudėtingų rungtynių. Daug kas strigo, bet čia – visai kas kita. Turime pozityviai pradėti rungtynių dieną. Kol kas viskas pozityvu.
– Gal tikėjotės lengviau peršokti grupės barjerą?
– Aš asmeniškai – ne. Kai visi sakydavo, kad čia silpna grupė... Visada, kai pradedi galvoti, jog bus labai lengva, dažniausiai būna atvirkščiai. Šiemet buvo toks pavyzdys. Gal kažkoks tai pašalinis trikdis, kad visi galvoja, jog yra lengva ir grupė yra lengva. Bet kaip matome, čempionatas yra nenuspėjamas. Vėlgi, geriau sunkiai laimėti, nei gražiai žaidžiant pralaimėti. Dabar tai jau užmirštas etapas.
– Pasirengimo cikle žaidėjai dažniausiai akcentuodavo nesusikalbėjimą gynyboje. Ar tai buvo didžiausias trikdis ir grupės varžybose?
– Tie dalykai pagrindiniai ir buvo. Tam tikros smulkmenos, kaip užtvarų statymas ar varžovų atitvėrimas... Tai smulkios detalės, kurios neduoda pajausti to ritmo, kad galėtume laisvai jaustis ir įgauti kažkokį pranašumą, siekiant žaisti laisviau. Tai buvo vienas pagrindinių faktorių. Buvo ir daugiau, bet dabar tiesiog reikia pozityvumo.
– Varžovai buvo tokie, kad lietuviai visada buvo laikomi favoritais. Gal jums tiesiog reikėjo išlipti iš tos komforto zonos, kad rinktinė parodytų tikrąjį savo veidą? Kartais jį padeda atskleisti būtent aukšto kalibro varžovai.
– Čia labiau spėliojimas. Turime varžovą – Gruziją, ir turime apie tai galvoti. Kas galėjo būti, kas buvo, yra praeitis. Dabar visos rungtynės svarbiausios tai dienai. Laimi – eini toliau, pralaimi – važiuoji namo. Viskas labai paprasta. Gruzija yra labai pavojinga varžovė. Į rungtynes turime eiti su dideliu nusiteikimu.
– Favoritų etiketė, „degantis“ čempionato barjeras – įtampa vėl slėgs rinktinės žaidėjų pečius?
– Tas favoritai... Labai slidus reikalas. Nenorėčiau įvardyti, kas favoritai, o kas ne. Gali labai greitai nusvilti. Turime ateiti ir negalvoti apie tai, kas stipresnis ar silpnesnis. Turime tą parodyti aikštelėje. Turime tam 40 minučių.
