Pirmo pokalbio su Giedriaus Žibėnu metu paaiškėjo, kad R.J. Cole'as yra išsitatuiravęs žodžius, kurie yra labai panašūs į vieną mėgstamiausių „Ryto“ vyr. trenerio motyvacinių frazių.
„Treneris paminėjo šūkį „Stay humble, stay hungry“ („Išlik kuklus, išlik alkanas“). Neįtikėtina, bet turiu labai panašią tatuiruotę, ten parašyta „Stay humble, hustle hard“ („Išlik kuklus, sunkiai dirbk“). Tam tikra prasme šios komandos idėjos yra ištatuiruotos ant mano kūno“, – apie maloniai nustebinusį pirmą pokalbį su treneriu sako „Ryto“ naujokas.
Ir nors pirmasis sezonas toli už namų, krepšininko teigimu, nebuvo toks lengvas, dabar jis atranda vis daugiau sprendimo žaisti Europoje pliusų.
„Susipažįstu su daug skirtingų kultūrų, aplankau įvairias šalis, maistas čia tiesiog nuostabus. Išlipau iš savo komforto zonos, tapau daug lankstesnis ir išmokau greitai adaptuotis prie nenuspėjamų situacijų“, – sakė R.J. Cole'as.
Vasarą su vaikais krepšinio stovyklose užsiimantis ir taip duoklę pirmajam savo treneriui, į Krepšinio šlovės muziejų įtrauktam B.Hurley, atiduodantis R.J. teigia, kad aplink krepšinį sukasi visas jo gyvenimas. Tam daug įtakos turėjo krepšininko tėtis.
„Pirmą kartą oranžinį kamuolį rankose laikiau dar būdamas labai mažas, maždaug dvejų-trejų metų amžiaus. Mano tėtis krepšinio pradėjo mokyti ne tik mane, bet ir mano klasiokus, o vėliau netgi tapo mokyklos trenerio asistentu“, – sakė būsimų „Ryto“ atakų organizatorius.
Naujajame Džersyje užaugęs krepšininkas portalui „rytasvilnius.lt“ papasakojo apie savo krepšininko karjeros pradžią, pirmuosius metus Europoje, svajonę žaisti aukščiausiame lygyje ir kokiais būdais šio tikslo sieks.
– Kalbamės labai anksti ryte Jungtinių Valstijų laiku, ar esate įpratęs anksti keltis?
– Šiuo metu esu rytų pakrantėje ir dabar čia yra 7-a valanda ryto. Nors kartais, ypač vasarą, mėgstu pamiegoti ir šiek tiek ilgiau, ši savaitė yra kiek kitokia, nes darbuojuosi krepšinio stovykloje. Treniruotes pradedame 9 valandą ryto, todėl ir atsikelti tenka anksčiau.
– Ką konkrečiai veikiate toje stovykloje?
– Savo mokyklos laikų trenerio rengiamoje stovykloje vedu įvairias treniruotes, padedu 6-15 metų vaikams tapti geresniais. Tai pats geriausias laikas jiems mokytis krepšinio pagrindų. Mokomės įvairių derinių, žaidžiame 1 prieš 1, 3 prieš 3, kiekvieną dieną dirbame ties kitu įgūdžiu.
Darau tai kasmet, man labai patinka, o nauda yra abipusė. Vaikams padedu mokytis, tuo pat metu ir pats turiu puikią progą nuo krepšinio nenutolti ir vasarą. Mano visas gyvenimas sukasi apie šį sportą. Taip pat atiduodu duoklę pirmajam savo treneriui, kuris pakeitė mano gyvenimą.
– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie vaikystės trenerį?
– Bobas Hurley yra vienas geriausių vidurinių mokyklų trenerių Jungtinėse Valstijose. Jis vienas iš nedaugelio tokių mokyklų trenerių, kurie yra įtraukti į Krepšinio šlovės muziejų. Su „St. Anthony“ mokyklos komanda jis du kartus yra tapęs nacionaliniu čempionu, 26 kartus – valstijos čempionu.
Man šis treneris padėjo tapti geresniu kiekvienoje gyvenimo sferoje: nuo disciplinos kasdieniame gyvenime iki įgūdžių krepšinio aikštelėje. Vidurinėje mokykloje žaidžiau jo komandoje trejus metus. Neskaičiuodamas savo laiko jis padėjo man atsidurti ten, kur esu šiandien.
– Kada apskritai susidomėjote krepšiniu, kas tai nulėmė?
– Mano tėtis mėgo ir žaidė krepšinį, todėl pirmą kartą kamuolį rankose laikiau dar būdamas labai mažas, maždaug dvejų-trejų metų amžiaus.
Vaikystėje mėgau ne tik krepšinį, bet ir amerikietišką futbolą. Visgi paauglystėje turėjau apsispręsti, kuris sportas man yra artimesnis ir kuria karjeros kryptimi judėsiu. Apsispręsti tikrai nebuvo sunku, sprendimui įtakos turėjo ir tėtis. Jis krepšinio pradėjo mokyti ne tik mane, bet ir mano klasiokus, o vėliau netgi tapo mokyklos trenerio asistentu.
Vėliau viskas vyko savaime – vidurinėje susipažinau su treneriu Hurley, po mokyklos pavyko patekti į puikų Howardo universitetą. 2019-ais metais pateikiau paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje, norėjau pasižvalgyti ir pažiūrėti, ką turiu daryti, kad pasiekčiau aukščiausią lygį. Tuomet susipažinau su Bostono „Celtics“ organizacijos nariais, jie nukreipė mane tinkama linkme, padėjo išsigryninti sritis, kuriose turiu tobulėti.
Atsiėmęs biržos paraišką pakeičiau universitetą, persikėliau į Konektikutą, kur turėjau praleisti vienus metus nežaisdamas krepšinio. Tokios taisyklės, jei keiti universitetą – metus negali žaisti. Nors tai skambėjo beprotiškai, tačiau visus metus treniravausi ir intensyviai ruošiausi sugrįžimui ant parketo.
Konektikuto universitete mane treneriu tapo Danas Hurley – Bobo sūnus. Tad su tos šeimos nariais treniravausi ir žaidžiau tiek vidurinėje, tiek universitete. Visada liksiu dėkingas jiems, pats tapau tam tikra Hurley šeimos dalimi.
– Tuomet persikėlėte į Europą, kaip vertini šį karjeros etapą?
– Profesionalo karjerą pradėjau Graikijoje, „Lavrio“ ekipoje, po daugiau nei pusės metų persikėliau į Vokietiją. Tai buvo puiki patirtis, pamačiau ne tik amerikietišką krepšinį, bet ir europinį – Graikijos ir Vokietijos lygos yra puikios.
Būti toli nuo namų iš pradžių nebuvo lengva. Anksčiau buvau keliavęs po skirtingas valstijas, bet niekada nebuvau taip toli – už vandenyno. Čia daug įdomių iššūkių – žaidimas visai kitoks, jis daug fiziškesnis. Taip pat yra kalbos barjeras, galiausiai ir laiko skirtumas nuo namų. Tačiau kai pavyko įsivažiuoti į tam tikrą rutiną – viskas buvo puiku, atrandu vis daugiau pliusų.
Susipažįstu su daug skirtingų kultūrų, aplankau įvairias šalis, maistas čia tiesiog nuostabus. Išlipau iš savo komforto zonos, tapau daug lankstesnis ir išmokau greitai adaptuotis prie nenuspėjamų situacijų. Žaisti Europoje yra puiki patirtis, rekomenduočiau tai ir kitiems vaikinams.
– Ką girdėjote apie Vilnių, kuriame gyvensi artimiausius metus?
– Girdėjau, kad tai gana didelis ir labai gražus miestas. Jame gyvena apie pusę milijono žmonių, tiesa? Iš to, ką kol kas mačiau internete, viskas atrodo puikiai ir labai džiaugiuosi sprendimu atvykti į Lietuvos sostinę. Taip pat girdėjau, kad žiemą Vilniuje gali būti šalta, bet aš iš Naujojo Džersio, todėl manęs šaltis negąsdina, esu prie to pripratęs.
Kalbėjausi su treneriu Žibėnu ir suprantu, kad atvykstu į laimėti norintį miestą. Jo asistentas mane pasveikino su žinute „Sveikas atvykęs į komandą, kuri nepriima pralaimėjimų“. Daug metų žaidžiau komandose iš kurių tikimąsi daug, ne išimtis bus ir „Rytas“.
Pokalbio metu treneris paminėjo šūkį „Stay humble, stay hungry“ („Išlik kuklus, išlik alkanas“). Neįtikėtina, bet turiu labai panašią tatuiruotę, ten parašyta „Stay humble, hustle hard“ („Išlik kuklus, sunkiai dirbk“). Tam tikra prasme šios komandos idėjos ištatuiruotos ant mano kūno. Niekada nebuvau pats aukščiausias, greičiausias ar stipriausias, todėl viską pasiekti turiu sunkiai dirdamas. Esu pasirengęs tai daryti ir Vilniuje, nekantrauju čia žaisti.
– Kadangi esate įžaidėjas, jūsų nuomone, kokias savybes reikia turėti žaidžiant šioje rolėje?
– Visų pirma turi būti lyderis. Įžaidėjas yra trenerio dešinioji ranka, aikštelės galva, todėl labai svarbu žaisti protingai ir padėti sustatyti komandos draugus į tinkamas pozicijas, surasti jiems erdvės išsimesti gerus metimus.
Aš pats aikštelėje visų pirma ieškau komandos draugų, o jei gerai pavyksta įtraukti į žaidimą juos – gerai einasi ir man pačiam. Jei komandos draugams pavyksta susikurti geras progas ir įmesti taškų, juos ima akyliau dengti, o tada ateina eilė ir man rinkti taškus. Ir nors kartais vaikinai apie tai ir pamiršta, beprotiškai svarbu yra gynyba. B. Hurley mokykloje mane išmokė, kad jei nesiginsiu – sėdėsiu ant suolo, šią patirtį atsinešu ir į profesionalo karjerą.
– Kas yra jūsų mėgstamiausi krepšininkai?
– Esu didelis Alleno Iversono gerbėjas, mėgau jį nuo pat vaikystės, kolekcionavau įvairius jo marškinėlius. Iš dabar žaidžiančių labai mėgstu Jaleną Brunsoną, noriu būti panašus į jį, stebiu jo rungtynes ir mokausi – abu esame kairiarankiai, jis labai gerai valdo savo kūną, puikiai į žaidimą įtraukia visą komandą, taip pat yra labai talentingas taškų rinkėjas.
– Kokie jūsų ilgalaikiai siekiai krepšinio aikštelėje?
– Noriu būti stabilus, išvengti duobių, o per pakilimus nesusireikšminti. Ir, žinoma, noriu žaisti aukščiausiame lygyje. Ar tai būtų Eurolyga, ar NBA – mokysiuosi šio žaidimo, įdėsiu daug darbo, stengsiuosi tapti geresniu ir tikėsiu, kad svajonę pavyks įgyvendinti. Neįmanoma išmokti visko, o kad neatsiliktum, turi domėtis krepšiniu kiekvieną dieną, nes jis nuolatos kinta.
