– Kokia šio „Žalgirio“ paslaptis?
– Manau, viskas susidėjo.
Mes buvome gerai užsikrovę nuo praėjusio sezono. Laimėjome penkis mačus iš eilės ir tai pakylėjo komandą. Manau, žaidėjai pradėjo tikėti, kad mes galime pasiekti atkrintamąsias.
Mes pozicijoje, kurioje visi labai norėjo mus matyti. Po paskutinio sezono žaidėjai patikėjo, kad tai įmanoma. Jie tobulėjo, vis labiau tikėjo sistema ir matome to rezultatus.
Reguliarusis sezonas buvo geras. Kaip ir visi, turėjome pakilimų bei nuopuolių, bet svarbiausia, kad išvengėme rimtų duobių, traumų. Šioje Eurolygoje tai svarbiausia, nes 3-4 pralaimėjimai gali įstumti į duobę.
Sugebėjome tą padaryti. Surengėme keletą gerų pasirodymų ir mes ten, kur norėjome būti. Manau, žaidėjai to nusipelnė.
– Kiek komanda išalkusi patekti į finalo ketvertą?
– Žingsnis po žingsnio. Bus labai sunku.
Tos pergalės reguliariajame sezone turėtų suteikti mums pasitikėjimo. Atkrintamosiose viskas prasideda nuo nulio. Bet tai visai kitoks krepšinis ir turime būti pasiruošę maksimumui.
Bandysime būti visiškai motyvuoti, o kaip bus, pamatysime.
– Žaisite prieš komandą, su kuria dvikovos anksčiau keldavo daug emocijų. Kaip jums sekasi jas suvaldyti?
– Su kiekvienais metais viskas paprasčiau. Tos rungtynės nebetampa tokiomis ypatingomis, kaip prieš tai. Tiesiog priimi tai kaip darbo dalį.
Bet man visada ypatinga grįžti į OAKA. Ten yra daug mano draugų. Kita vertus, aš visada toks buvau: nesvarbu prieš ką – mylimą komandą ar didžiausią priešą, stengdavausi laimėti.
– Vassilis Spanoulis prieš jūsų treniruojamą „Žalgirį“ demonstruoja jam nebūdingai kuklius statistinius rodiklius. Kokia jūsų paslaptis?
– Mes tiesiog bandome apriboti lengvus taškus, neleisti žaisti jam mėgstamo krepšinio. Bet viskas labai sudėtinga. Gali priruošti, ką nori, tačiau juk žaidėjai turi įvykdyti planą.
Jei bandysi kažką kopijuoti, būsi tik bloga kažkieno kopija.
Nėra taip, kad aš turiu kažkokių ypatingų dalykų prieš Spanoulį. Tas pasiruošimas kažkuo labai nesiskiria nuo gynybos prieš bet kurį kitą krepšininką.
Tai, kad sugebėjome jį pristabdyti kai kuriose rungtynėse, yra žaidėjų nuopelnas.
– O kokia Spanoulio paslaptis? Kaip būnant 35-erių išlaikyti tokį lygį?
– Charakteris. Turi visada būti alkanas.
Kai kurie žaidėjai kartais praranda motyvaciją ir neišsilaiko elite. Tai yra skirtumas tarp tu didžiųjų žaidėjų. Alkis yra jų mentaliteto dalis. Jie kovoja ne tik rungtynėse, bet ir kiekvienoje treniruotėje.
Tas charakteris skiria geriausias komandas ir kitas komandas.
– Žmonės mato daug panašumų tarp jūsų ir Željko Obradovičiaus. Sutinkate?
– Man garbė būti lyginamu su Žejko. Tačiau būtų kvailiausias dalykas bandyti kažką kopijuoti ir būti panašiam jį.
Kiekvienas yra savitas. Turi prisitaikyti ir turėti savo krepšinio kelią. Dienos pabaigoje pats nusikali savo sėkmę. Jei bandysi kažką kopijuoti, būsi tik bloga kažkieno kopija.
Manau, kad visi turi elgtis savarankiškai. Aš būtent tą ir darau.
– Koks geras turi būti įžaidėjas, kad jūsų komandoje užimtų pagrindinio įžaidėjo pareigas? Ir koks geras yra Kevinas Pangosas?
– Be abejo, jis labai patobulėjo. Manau, dabar jis yra vienas geriausių įžaidėjų Eurolygoje.
Geriausia, kad jis kovoja, yra salės žiurkė. Gera turėti tokių žmonių „Žalgiryje“. Su mūsų biudžetu tai padaryti nelengva, bet mes juo tikėjome ir pasirašėme dvejų metų sutartį.
Pangosas davė mums didesnius rezultatus nei tikėjomės patys.
