Svarstydamas „Ryto“ šansus antradienį Valensijoje prasidedančiame ketvirtfinalyje, buvęs šios komandos treneris Rūtenis Paulauskas keliauja mintimis toli, į 2005 metus.
Dabartinis Vilniaus klubas jam primena tą 2005 metų ekipą, kurios žaidimas bangavo, keitėsi treneriai ir komandos lyderiai, kol komanda pasiekė ULEB taurės pusfinalį, kuriame, atrodė, kad žygiui Europoje atėjo finišas.
Prieš „Rytą“ stojo Valensijos komanda, tuo metu turėjusi „Pamesa“ vardą ir surinkusi tikrą tarptautinį krepšinio žvaigždyną.
Įveikė olimpinius ir pasaulio čempionus
Per karjerą tris kartus Eurolygos rezultatyviausiu žaidėju tapęs serbas Igoris Rakoševičius per pirmąsias rungtynes Valensijoje į „Ryto“ krepšį įskraidino 32 taškus.
Valensijoje, kurioje yra garsioji koridų arena „Plaza de Toros“, komandos atakoms dirigavo dusyk Eurolygos čempionas Prancūzijos krepšinio maestro Antoine'as Rigaudeau, o po krepšiais „Pamesa“ rikiavo olimpinį čempioną argentinietį Fabricio Oberto (paskui jis tapo ir NBA čempionu), dukart pasaulio čempioną serbą Dejaną Tomaševičių ir prancūzą olimpinį vicečempioną Cyrilą Julianą.
Tačiau „Ryto“ gretose jau buvo įsibėgėjęs Tyrone'as Nesby – su Michaelu Jordanu NBA žaidęs 198 cm ūgio puolėjas, kažkuriuo karjeros periodu praradęs motyvaciją, bet būdamas 29-erių vėl praskleidęs savo talentą Vilniuje.
„Su juo buvo labai lengva dirbti. Jis niekada nesiskųsdavo, – prisiminė ir tuomet, ir dabar Vilniaus klube dirbantis masažuotojas Juozas Petkevičius. – Būna žaidėjų, kurie patys pasijaučia geri ir pradeda aiškinti, kažko prašyti. Tačiau tie, kurie iš tiesų yra geri krepšininkai, net ir legionieriai, jie – be pretenzijų.“
T.Nesby pelnė 30 taškų, Robertas Štelmaheris pridėjo 12, Haris Mujezinovičius ir Gintaras Einikis po 9, o Vilniaus klubas tik dviem taškais pralaimėjo pirmą mačą Valensijoje.
„Pūkis mums tada padėjo, – iš Malagos „Unicaja“ į Vilnių atkeliavusį G.Einikį prisiminė J.Petkevičius. – Aš jį pažinojau nuo 17 metų, žinojau, kad jis geras žmogus, galintis būti ir kovotojas, ir tinginys.“
Patyrę veteranai tarsi suklijavo jauną ir talentingą komandą.
Anot R.Paulausko, T.Nesby buvo idealus profesionalumo pavyzdys tuo sezono etapu, sykį vykusiai pamokęs komandos draugus autobuse.
Išvydęs, kaip po rungtynių Andrius Šležas įkišęs galvą į savo statistikos rodiklius, T.Nesby garsiai pasiūlė išmesti protokolą į šiukšlių kibirą ir pradėti žaisti komandai.
Nustebę vilniečiai įsiklausė į patyrusio amerikiečio žodžius.
„Tai, kad tą sezoną traumą patyrė Frederickas House'as, o į jo vietą buvo pakviestas Tyrone'as Nesby, mums išėjo į naudą“, – sakė R.Paulauskas.
T.Nesby ir latvis R.Štelmaheris pelnė po 16 taškų atsakomajame mače Vilniuje, kur 12 taškų pridėjo Tomas Delininkaitis, 10 – Simas Jasaitis ir 7 Andrius Šležas.
Nepaisant I.Rakoševičiaus 17 taškų, ošiančioje Vilniaus „Siemens“ arenoje „Rytas“ šventė pergalę 75:65.
Kitaip nei šį sezoną, kai ketvirtfinalio serija numatyta iki dviejų pergalių (jei po antrojo mačo penktadienį Vilniuje rezultatas bus 1:1, trečiasis kitą trečiadienį vyks Valensijoje), prieš 14 metų varžybų dvikovas lemdavo dvejų rungtynių taškų skirtumas.
+8 taškais bendrą pergalę šventęs „Rytas“ iškopė į finalą Šarlerua, kur jau vedami Roberto Javtoko palaužė Kozanės „Makedonikos“ (Graikija) ir laimėjo pirmąjį tarptautinį trofėjų per klubo istoriją.
„Tą sezoną Europoje mums viskas kažkaip gerai susiklostė“, – nuoširdžiai stebėjosi masažuotojas Juozukas.
Klubo sporto direktoriaus Jono Vainausko sugalvotas ėjimas, kai sezoną pradėjusį ilgaūsį trenerį iš Serbijos Vlade Djurovičių pakeitė tuomet jaunas slovėnas Tomo Mahoričius, tapo svarbiu veiksniu kelyje į triumfą, – įsitikinęs R.Paulauskas.
„Žaidėjai labai pasitikėjo T.Mahoričiumi, – sakė J.Petkevičius. – Esu matęs daug trenerių ir dabar negaliu pasakyti, kad T.Mahoričius būtų kuo nors išskirtinis, tačiau žaidėjai juo tikėjo.“
Veikiausiai netikėtas triumfas ULEB taurės turnyre tada apsvaigino komandą – G.Einikis taip atšventė pergalę, kad prapuolė per komandos paradą autobusu Vilniaus gatvėmis, grįžus iš Šarlerua.
T.Nesby nustojo rimtai treniruotis ir įniko į muzikos įrašus Vilniuje, dainuojant atakų lyderiui „Rytas“ sausai pralaimėjo „Žalgiriui“ LKL finalo seriją, o galiausiai T.Mahoričius buvo atleistas dėl labai neįprastos priežasties, kuri vėliau tapo kultine fraze kalbant apie kitus trenerius, kurių likimas klube imdavo svyruoti.
„Velnias žino, ar jam tikrai skaudėdavo nugarą. Pamenu, kad tikrai jį pats masažuodavau, – prisiminė Juozukas. – Jis buvo kultūringas žmogus ir neblogas treneris. Tačiau kažkuo neįtiko ir jam pasakė: „Tau skauda nugarą.“ Ir jį atleido.“
Tuometinis klubo sporto direktorius J.Vainauskas nurodė „nugaros skausmus“, kaip išsiskyrimo su T.Mahoričiumi priežastį.
Nors slovėnas jautė nugaros skausmus, vėliau bendraujant neoficialiai jis tik liūdnai šypsojosi dėl tokio paaiškinimo. T.Mahoričius patikino, jog sveikata tikrai nebūtų jam sutrukdžiusi tęsti darbų Vilniuje, kur jis norėjo likti.
Jonas Valančiūnas greitai išsibaudavo
Trečią kartą su „Valencia“ vilniečiai susidūrė 2012 metais, kai su 19-mečiu Jonu Valančiūnu pasiekė Europos taurės finalo ketvirto turnyrą Chimkuose.
„Valencia“ laimėjo tą dvikovą 80:70, suradusi daugiau žaidėjų atakose: Bradas Newley ir Nikas Caneris-Medley tada pelnė po 12, o dar po 10 taškų įmetė trys žaidėjai, kurie vėliau įkėlė koją ir į NBA: Nando De Colo, Victoras Claveras ir Vitoras Faverani.
Ispaniška gynyba tada šaltoje Pamaskvėje kaustė vilniečius, kurių gretose kovotojo širdį rodė Stepas Babrauskas (21 taškas) ir Renaldas Seibutis (15).
Tačiau Tyrise'as Rice'as patyrė traumą (mačą dėl trečios vietos vilniečiai laimėjo be jo), o jaunasis J.Valančiūnas pusfinalyje tesurinko 4 taškus, per 8 minutes surinkęs 5 pražangas.
„Tuometinis treneris Džikičius vis kalbėjo Jonui, kad paruoš jį NBA. Jonas jau buvo ne toks jaunas ir galėjo daugiau nei parodė tame mače“, – prisiminė ir 2012 metais, ir dabar komandos kineziterapeutu plušantis Kostas Medvedevas.
Komandai trukdė besikeičiantys treneriai
Dabar „Rytas“ pirmą kartą nuo 2012 metų yra stipriausiame Europos taurės turnyro komandų aštuonete. Kelyje link šio tikslo pasikeitė devyni treneriai.
„Aš manau, kad buvo metų, kai mes galėjome ir turėjome toliau nukeliauti, – apie 2013–2018 metais anksti pasibaigusius tarptautinius sezonus sakė K.Medvedevas. – Tačiau trukdė treneriai.
Buvo stiprių sudėčių, turėjome tikrai įdomių komandų. Tačiau trenerių kaita viską išderindavo. Jei per vienerius metus pasikeisdavo keturi treneriai – tai buvo absurdas. Jokio stabilumo. Taip rezultato kaip nebūdavo, taip nebūdavo.“
Kai atrodė, kad ir šis sezonas gali būti panašus, „Ryte“ kažkas apsivertė.
Dabar „Rytas“ žygiuoja per devynių laimėtų rungtynių seriją, kurioje telpa ir Europos taurės turnyro ketvirtfinalio duris atvėrę mačai prieš „Partizan“ ir „Monaco“, taip pat pergalė Karaliaus Mindaugo taurės turnyro finale prieš „Žalgirį“.
„Kažkuriuo metu mes tiesiog atgavome tikėjimą savimi“, – sakė J.Petkevičius, vienintelis likęs komandoje nuo 2005 metų.
Patikėjęs savimi „Rytas“ jau rengiasi mačui Ispanijoje, kur iškeliavo pirmadienio rytą ir kur ketvirtą kartą per klubo istoriją stos į akistatą su „Valencia“, atsargiau žvelgiančia į varžovus į iš Vilniaus.
Rungtynių išvakarėse Dainius Adomaitis vardijo varžovų žaidėjus, kurie šį sezoną atrodo tikrai solidžiai, padėję Valensijos komandai laimėti 14 rungtynių iš 16.
Tačiau stojant į kovą verta prisiminti 2005-ųjų metų istoriją, kuri pasakoja, kaip iš nevertinamo buliaus galima virsti laiminčiu matadoru.
