Sūpuokles priminusiose rungtynėse pirmavo tai vieni, tai kiti, bet galiausiai jas nulaužė ispanų gudrybės, sukausčiusios iki tol laisvai tekėjusį vokiečių puolimą.
Vokietija po galingo spurto 14:0 trečio kėlinio pabaigoje dar pirmavo 71:61, bet nuo tada per beveik 10 minučių įmetė viso labo 9 taškus.
Pagrindinė to priežastis – ispanų išstatyta zoninė gynyba, visiškai sukausčiusi vokiečių puolimą ir įklampinusi juos į pelkę, iš kurios lipti čempionato šeimininkai pradėjo per vėlai.
Likus kiek daugiau nei pusei minutės ispanai jau pirmavo 88:80 ir nors vokiečius tritaškiais bandė gelbėti Andreasas Obstas ir Maodo Lo, baudų metimų konkurse ispanai neklydo ir pasiekė pergalę.
„Sveikinu Vokietiją su nuostabiu čempionatu, jie turi nuostabią komandą, o jų sirgaliai sukūrė puikią atmosferą ir palaikė komandą iki pabaigos. Bet tuo pačiu, negaliu rasti žodžių, kad pasveikinčiau savo žaidėjus, – po pergalės džiaugėsi Ispanijos rinktinės treneris Sergio Scariolo. – Jie viršijo visus lūkesčius. Šis medalis yra netikėtas, bet man jis dar saldesnis, nes buvo iškovotas sunkaus darbo, komandinio darbo, pastangų gynyboje ir troškimo nugalėti mūsų trūkumus dėka. Ketvirtame kėlinyje rungtynes mums laimėjo dideli kiaušiniai – pataikėme 10 iš eilės baudų metimų. Susikūrėme gerus metimus, buvome kantrūs. Turėjome keletą prastų atkarpų, bet sugebėjome jas pažaboti, perlipti barjerus, išlaikyti pasitikėjimą savimi ir dėl to laimėjome šias neįtikėtinas rungtynes.“
Kaip ir aštuntfinalio akistatoje prieš Lietuvą, taip ir šį kartą Ispaniją link pergalės vedė vasarą šios šalies pasą gavęs Lorenzo Brownas.
29 taškus surinkęs amerikietis dar prieš kelis mėnesius nepažinojo didžiosios dalies komandos draugų, o dabar yra bene svarbiausias žaidėjas ekipoje.
„Nebūtume galėję sugalvoti geresnio būdo įlieti į komandą naują žaidėją, nei tai padarėme su Lorenzo, – apie įžaidėją po pergalės pusfinalyje kalbėjo S.Scariolo. – Jis ėmė gyventi kartu, žaisti kartu su komandos draugais, išmoko žaisti kortomis. Kiekvieną dieną jis vis geriau suprato, ko reikia komandai – kartais labiau reikia kūrybiškumo, kartais labiau taškų iš jo paties, ypač kai žaidimas tampa sunkus. Tikiuosi, kad jam patinka ši patirtis, o komandos draugai tikrai yra patenkinti turėdami tokį žaidėją savo šeimoje.“
Nuostabus šis čempionatas ir Willy Hernangomezui. Vidurio puolėjas ankstesniais metais būdavo užgožtas didesnių Ispanijos žvaigždžių, bet šiemet atsiskleidė visu gražumu – Europos čempionate jo vidurkiai siekia 17,6 taško ir 6,8 atkovoto kamuolio. Kas pasikeitė?
„Praėjusiais metais mes turėjome Marcą ir Pau (Gasolius), tad tai pakankamai svari priežastis, kodėl Willy neturėjo tokio vaidmens kaip šiemet. Bet žinojome, kad jis yra tinkamas užimti tų legendų vietą, o ateityje jis bus labai svarbus rinktinėje“, – paaiškino S.Scariolo.
Ispanijos rinktinė visuose trijuose atkrintamųjų mačuose – aštuntfinalyje prieš Lietuvą, ketvirtfinalyje prieš Suomiją ir pusfinalyje prieš Vokietiją – turėjo dviženklį deficitą, bet visus mačus laimėjo.
Pagrindinės to priežastys – S.Scariolo manevrai ir komandinė ispanų dvasia, kurią bandė paaiškinti nuo 2009 metų su trumpa pertrauka komandą treniruojantis italas.
Jau ketvirtame Europos čempionato finale Ispaniją treniruosiantis italas (jis laimėjo 2009, 2011 ir 2015 m. finalus) bedė pirštu ir į įspūdingą faktą – šiemet į finalus pateko visos Ispanijos rinktinės, įskaitant visas jaunimo vaikinų ir merginų komandas.
„Kiek žinau, krepšinis yra komandinis sportas, tad svarbiausia yra laimėti kaip komandai ir daryti teisingus dalykus, kurie naudingi komandai. Kai kurie iš tų dalykų patenka į antraštes, kai kurie ne, bet turi sugebėti daryti tai, kas svarbiausia pergalei. Tai yra devintas finalas Ispanijai šią vasarą, – užsiminė S.Scariolo. – Nežinau, ar galime suvokti šio skaičiaus svorį – Ispanija kiekviename turnyre, kuriame dalyvavo, pateko į finalą.
Noriu, kad visi mėgautųsi šiuo rezultatu, nes tai visų pasiekimas. Treneriai, žaidėjai kasmet stato ir stengiasi, kad paruoštų kažką pagrindinei komandai. Tie devyni finalai negali atsirasti iš niekur – tai daugelio metų sunkaus darbo rezultatas.“
Ispanija kiekviename turnyre, kuriame dalyvavo, pateko į finalą.
Finale dėl aukso Ispanija žais prieš senus pažįstamus prancūzus.
Šių komandų keliai susidūrė 2011 m. čempionato finale Kaune, kai laimėjo Ispanija, vėliau prancūzai atsirevanšavo 2013 m. pusfinalyje, bet 2015 m. kovoje dėl vietos finale vėl stipresni buvo ispanai.
Dar ne sykį šios komandos susidūrė ir olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionų svarbiausiuose etapuose.
„Visada smagu žaisti prieš Prancūziją. Jie visada turi didžiules, labai atletiškas, talentingas komandas. Visi jų žaidėjai yra iš NBA ir Eurolygos, tad bus smagu. Labai gerbiu trenerį Collet, žinau, kad turėsime įkopti į Everestą, kad laimėtume. Bet viskas susidės iš vienerių rungtynių, o jose gali nutikti bet kas“, – sakė S.Scariolo apie laukiantį finalą sekmadienį.
Klausimą apie ispanų ir prancūzų istorinę priešpriešą išgirdo ir Lorenzo Brownas, bet tik šią vasarą prie komandos prisijungusiam amerikiečiui tai buvo naujiena – jis tik pagūžčiojo pečiais ir pasakė, kad tuo pasidomės.
„Nesu tikras dėl priešpriešos, bet pasidomėsiu grįžęs į viešbutį. Neabejoju, kad apie tai dar išgirsiu“, – atsargiai atsakė L.Brownas.
