„Palauk, mes šitoj salėj žaidėm?“ – Paulius Jankūnas ir Artūras Milaknis diskutavo tarpusavyje vakarinės treniruotės metu „Žalgirio“ ir „Valencia“ mačo išvakarėse.
Beveik prieš 7 metus jiedu su „Žalgiriu“ grūmėsi prieš Valensijos klubą toje pačioje „Fuente de San Luis“ arenoje, dar žinomoje kaip „La Fonteta“. Bet susidūrimas baigėsi kaip ir visus keturis kartus Eurolygoje – žaliai baltų pralaimėjimu 59:73. Tada nei vienas, nei antras, nei bet kuris kitas „žalgirietis“ nepelnė dviženklio taškų skaičiaus.
Kitoje barikadų pusėje kaip tik žaidė Robertas Javtokas, pasižymėjęs 6 taškais.
„Robertas ir Romainas Sato yra du didžiausi profesionalai, kokius esu matęs“, – neslėpė Chechu Mulero, „Valencia“ klubo sporto direktorius.
Robertas ir Romainas Sato man yra du didžiausi profesionalai, kokius esu matęs.
Per 14 jo darbo Valensijoje metų komandoje žaidė visi keturi kada nors oranžinius marškinėlius vilkėję lietuviai: Mindaugas Timinskas, Robertas Javtokas, Mindaugas Lukauskis ir Kšištofas Lavrinovičius.
Jo pažintis su Lietuvos krepšiniu prasidėjo dar anksčiau – dar devintajame dešimtmetyje, kai į Valjadolido klubą iš Kauno „Žalgirio“ atvyko Arvydas Sabonis ir Valdemaras Chomičius.
„Sabonis buvo ypatingas. Niekada nepamiršiu jo mašinos. „Volvo“! Ta mašina buvo didelė kaip baseinas“, – visu pločiu rankas ištiesė Chechu, rodydamas per petį į už lango esantį Valensijos sporto komplekso baseiną.
Lietuvos krepšinį jam primena ne tik 24sek žurnalisto vizitas, bet ir du lietuviai, kasdien besisukiojantys Valensijos treniruočių bazėje. Vienas jų – klubui talkinantis praktikantas Gytis Rūškevičius, antras – krepšinio akademijoje jau trečius metus plušantis lietuvaitis.
„Jis dar labai mažytis, bet turėtų būti geras įžaidėjas“, – iš Londono į Valensiją su šeima atvykusį dvylikametį berniuką gyrė Chechu.
Kramsnodamas riešutus „Valencia“ sporto direktorius per trumpą pietų pertrauką pasidalijo su 24sek spalvingais savo prisiminimais apie Lietuvos krepšinį.
– Mindaugas Timinskas žaidė Valensijoje 2005–2008 m. Joks kitas lietuvis nerungtyniavo „Valencia“ klube daugiau nei sezoną. Kuo jis buvo ypatingas?
– Kai Tima atvyko į Valensiją, man tai buvo antrieji metai šiame klube. 10-metį Valensijoje dirbau trenerio asistentu, o dabar ketvirtus metus užimu sporto direktoriaus pareigas.
Jis tikras profesionalas. Tik jam trūko aistros krepšiniui.
Timas turėjo gerus fizinius duomenis, buvo puikus komandinis žaidėjas. Kaip krepšininkas jis buvo labai geras. Taip pat visiems pagelbėdavo.
Tik jis tiesiog darė savo darbą. Timas gyveno kitoje miesto dalyje, toliau nuo komandos draugų. Jis buvo šeimos žmogus. Visada. Nežinau, ar Tima artimai sutarė su kitais komandos draugais. Turbūt ne...
Jis turėjo gerą krepšinio suvokimą, bet neturėjo didelės aistros krepšiniui. Žinau, kad po to sezono jis turėjo pasiūlymų iš Ispanijos, bet niekur nežaidė – baigė savo karjerą.
Pamenu jį, nes jis galėjo žaisti per 2–4 pozicijas. Jis gerai gindavosi. Kai būdavo piktas, Timas galėjo daryti neįtikėtinus dalykus. Pirmyn! Tęsk!
Bet jis nenorėjo kautis dėl dar didesnio vaidmens. Kokį gaudavo, tokį priimdavo.
Jis puikiai sutarė su Victoru Luengo, kuris dabar dirba mūsų rinkodaros departamente.
Geras vyrukas...
– Ko gero, Timinskas buvo visai kitoks nei Robertas Javtokas (žaidė 2010–2011 m.)?
– Robertas ir Romainas Sato man yra du didžiausi profesionalai, kokius esu matęs. Neįtikėtinas profesionalas.
Jis niekada neimdavo dviejų laisvadienių. Jei gaudavo dvi laisvas dienas – vadovaujant treneriui Pešičiui taip nutiko gal tik du kartus per sezoną (juokiasi), antrą dieną jis ateidavo į salę ir dirbdavo su savo kūnu.
Tai neįtikėtinas vyrukas. Pradėjome sezoną su treneriu Manolo Husseinu, bet po 7 rungtynių pakeitėme trenerį. Javtokas jau dirbo su Pešičiumi Maskvoje, todėl žinojo, kas jo laukia (juokiasi).
Žaidėme neįtikėtiną krepšinį. ACB lygoje laimėjome 23 rungtynes iš 27, patekome į Eurolygos ketvirtfinalį.
Gynėmės geriausiai Europoje. Fantastiškai gynėmės du prieš du. Buvome labai agresyvūs po krepšiais, uždarydavome perdavimų linijas. Ir tai didžiulis Javtoko nuopelnas.
Robertas pasakiškai supranta krepšinį. Pasakiškai! Ir ne tik gynyboje.
Gal jam neišeidavo surinkti daug taškų, bet jis labai gerai skaitė žaidimą. Jam gal buvo sunku atlikti gerą perdavimą, bet jis žinodavo, kur turi atsidurti kamuolys.
Kai Robertas kalba apie krepšinį, turite jo klausyti.
Turėjome Claverą, Nando de Colo, kuris tada buvo dar labai jaunas ir labiau metikas nei komandos žaidėjas, turėjome Cooką, Victoras Claveras buvo traumuotas, Savanovičius žaidė ketvirtu numeriu. Bet Javtokas buvo svarbiausia dėlionės dalis.
Norėjome pratęsti sutartį, bet nežinau, kodėl jis taip norėjo grįžti į Lietuvą...
Kšištofas puikiai sutarė su Rafa Martinezu. Jie visada juokaudavo. Beje, Martinezas irgi nelabai kalbėjo angliškai, tad galbūt jie turėjo tą ryšį kaip vaikai (kvatoja).
– Na, tada „Žalgirį“ valdė Vladimiras Romanovas, kuris suviliojo Javtoką pinigais ir žaidimu Lietuvoje. Robertas tada, atvykęs į Lietuvą, sakė, kad Romanovas pasiūlė jam pinigų kaip šieno.
– Pamenu, kad maždaug šiomis dienomis jo žmona švęsdavo gimtadienį. Kai turėjome bendrą kalėdinę vakarienę, pamenu, siunčiau jai gėlių.
Jie gyveno gražioje miesto dalyje. Manau, kad jei Javtokas būtų likęs Valensijoje dar bent metams...
Visi žaidėjai labai vertino jo indėlį. Javtokas žaidė neįtikėtinai. Po pasaulio čempionato jis atvyko traumuotas. Pamenu, buvo traumuotos abi jo čiurnos ir jam reikėjo laiko įsivažiuoti.
Bet jis buvo puikus.
– Kitas linksmų plaučių vyrukas iš Lietuvos Valensijoje buvo Kšištofas Lavrinovičius (žaidė Valensijoje antroje 2013–2014 m. sezono pusėje, kai paliko finansinių problemų kamuotą „Žalgirį“).
– Nors registravome jį tik Ispanijos pirmenybių kovoms, mes laimėjome Europos taurę ir kiekvienoje nuotraukoje matysite jo veidą! (juokiasi)
Jis buvo linksmuolis. Kšištofas žinojo savo užduotis. Juk žinote, koks jis – nereikia nieko tikėtis gynyboje, bet jis turėjo puikią savybę per trumpą laiką pririnkti daug taškų.
Su juo daug juokaudavome. Jis puikiai sutarė su Rafa Martinezu. Jie visada juokaudavo. Geras vyrukas.
Beje, Martinezas irgi nelabai kalbėjo angliškai, tad galbūt jie turėjo tą ryšį kaip vaikai (kvatoja).
Kaip įmanoma, kad jie susikalbėtų? Rafa juk nekalba angliškai (juokiasi).
Tie metai buvo labai gražūs... Nežaidėme gero krepšinio kaip su Javtoku ir Pešičiumi, bet atmosfera buvo beprotiška. Turėjome Spahiją, tokius žaidėjus kaip Nielseną, Martinezą, kitus ispanus...
Tą sezoną pralaimėjome tik ketverias rungtynes, bet atkrintamosiose sutikome Madrido „Real“.
Kšištofas žaidė labai gerai. Jis turėjo aiškų vaidmenį. Geras vyrukas.
– Trumpiausiai Valensijoje žaidė 2012-ųjų rugsėjį mėnesio trukmės sutartį pasirašęs Mindaugas Lukauskis.
– Kai jis atvyko į Valensiją, sužaidė puikias pirmąsias rungtynes Ispanijos taurėje. Nepamenu, prieš kurią komandą – berods „Fuenlabradą“.
Valensijoje jis žaidė kaip metikas. Bet pamenu, kad kai žaidėme prieš „Lietuvos rytą“ ir pralaimėjome jiems ULEB taurės pusfinalyje, jis buvo daugiau nei metikas. Jis puikiai gindavosi – labai kietai. Bet mūsų komandoje atliko metiko vaidmenį.
Tą sezoną mes kentėjome dėl traumų. Pasirašėme daug trumpalaikių sutarčių.
Atsimenu, kad daug Ispanijos komandų domėjosi Lukauskiu. Man keista, kad jis ilgiau nebežaidė Ispanijoje.
Tik po tų pirmų jo rungtynių nebepamatėme nieko ypatingo.
– Beje, ar pamenate, kaip Valensija prisidėjo prie to, kad sugadintų „Žalgirio“ svajonę žaisti Eurolygos finalo ketverte 2004-aisiais, kai Valensija laimėjo Kaune ir apsunkino „žalgiriečių“ kelią į kitą etapą? Tada, net ir pralaimėję „Maccabi“ mažiau nei 8 taškais, „žalgiriečiai“ būtų patekę į finalo ketvertą.
– Matote, tada manęs dar nebuvo Valensijos komandoje... Kaip tik tuos metus praleidau Malagoje.
2002-aisiais šalia Valjadolido krepšinio arenos patvino upė ir plaukė visa salė. Viskas buvo sunaikinta... Išskyrus Sabonio kėdę!
Bet galiu jums papasakoti apie to paties sezono rungtynes Kaune. Tada atskridome užsakomuoju reisu. Arvydo Sabonio žmona Ingrida vyko kartu su „Unicaja“, nes gyveno Malagoje. Ir tas 40-metis šunsnukis (Arvydas Sabonis)... Negaliu pamiršti tų jo kablių, tritaškių (juokiasi). Jį tada dengęs Charlesas Cornegay sakė, kad demonstravo geriausią savo gynybą, kokią tik gali, bet Sabonis vis tiek rinko taškus (23 tšk., 9/11 dvit., 34 naud.)...
Neturiu ką pasakyti. Mačiau Sabonį dar tada, kai jis atvyko į Valjadolidą. Buvau ten. Tuometiniai klubo gydytojai yra mano bičiuliai ir jie su Sabu palaikė puikius santykius. Jie dalyvavo jo vestuvėse.
Sabas buvo neįtikėtinas.
– Dabar sunku patikėti, kad Valjadolido klubas buvo pirmas Sabonio klubas išvykus iš „Žalgirio“.
– Matote, Valjadolidas tada buvo labai svarbus Ispanijos sporto miestas. Dabar ten situacija labai bloga dėl finansų.
Nepamirškite, kad Valjadolide žaidė Tichonenko, Corbalanas, taip pat rungtyniavo ir Oscaras Shmidtas. Tada buvo daug investuojama į komandą. Valjadolidui tai buvo neįtikėtini dalykai.
Sabonis buvo ypatingas. Niekada nepamiršiu jo mašinos. „Volvo“! Jo mašina buvo didelė kaip baseinas.
Pirmaisiais metais jis gyveno miesto centre. Pamenu Ingridą, ji tada buvo labai jauna.
Ypatingas vyrukas. Beje, Valjadolide dėl Sabonio buvo nupirkta ypatinga kėdė, ant kurios jis pasidėdavo koją, kai būdavo prižiūrimas gydytojų.
2002-aisiais šalia Valjadolido krepšinio arenos patvino upė ir plaukė visa salė. Viskas buvo sunaikinta... Išskyrus Sabonio kėdę! Ir Valjadolide vis dar turime tą kėdę!
Kalbame apie 1989-uosius. Ta kėdė vis dar toje salėje, trenerių kambario kampe.
