„Mano pusmetis Vilniuje buvo puikus, o atsiminimai iš to laikotarpio yra nuostabūs. Aš esu atviras pokalbiui, jei klubui manęs prireiktų“, – 15min sakė A.Parachouskis.
Šeši vidurio puolėjo mėnesiai Vilniuje buvo išties įspūdingi. Nors A.Parachouskis prie „Ryto“ prisijungė sezono pusiaukelėje, bet jis staigiai tapo tvirtu ekipos lyderiu.
Laimėtas KMT trofėjus ir finalo ketverto MVP, Europos taurės „Top16“ MVP bei patekimas į ketvirtfinalį. Baltarusis Vilniuje tapo sunkiai sustabdoma jėga.
Europos taurėje centras per 24 minutes rinko po 13,8 taško, 7,6 atkovoto bei 17,9 naudingumo balo.
Lietuvos krepšinio lygoje per 22 minutes fiksavo 12 taškų, 6,7 atkovoto kamuolio bei po 15,8 naudingumo balo vidurkius.
Galingą žaidimą rodęs A.Parachouskis praėjusią vasarą sulaukė Belgrado „Partizan“ treniruojančio Andrea Trinchieri dėmesio.
Stratego, kuris 2011-aisiais Kantu klube vidurio puolėjo paslaugų atsisakė dar prieš sezono startą.
„Jei atvirai, tai vykti į „Partizan“ man buvo neramu, nes pamenu, kaip jis su manimi pasielgė Kantu klube. Jis manęs atsiprašė, sakė, kad tuomet elgėsi neteisingai. Aš priėmiau jo žodžius, viską palikau praeityje ir nusprendžiau keltis į Belgradą“, – 15min pasakojo A.Parachouskis.
Vis dėlto bendros kalbos vyrai nerado ir iš antrojo mėginimo, praėjus 8 metams nuo pirmojo.
Antrasis blynas prisvilo. Europos taurėje vilkėdamas „Partizan“ marškinėlius A.Parachouskis sužaidė penkerias rungtynes, Adrijos lygoje – ketverias.
Ant suolo marinuotas krepšininkas jau lapkričio pabaigoje paliko klubą, o sausio viduryje rankomis sukirto su Prancūzijos ekipa Strasbūro IG, rungtyniaujančia Čempionų lygoje.
„Man įdomu, kodėl treneris su manim vėl taip pasielgė. Aš nekalbėjau su juo nuo pat išvykimo, o jis su manimi nebendravo dar prieš man paliekant komandą, – mintimis dalijosi buvęs „Ryto“ vedlys. – Spaudoje kalbama apie tai, kad į pasiruošimo stovyklą atvykau nepasiruošęs. Manau, kad jam tiesiog reikėjo rasti pasiteisinimą prieš žiniasklaidą, kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Aš tikiu, kad priežastys yra gilesnės, nei mano netinkamas pasiruošimas sezonui.“
Čempionų lygoje per trejas rungtynes centras rinko po 16,3 naudingumo balo, Prancūzijos pirmenybėse per šešis mačus – po 7,8 efektyvumo balo.
Nors A.Parachouskis ėmė po truputį įsibėgėti, tačiau karjeros etapą IG ekipoje greitai užkirto koronavirusas.
Sezonas Prancūzijoje dar nėra nutrauktas, bet, pasak krepšininko, tai tik laiko klausimas. O pasibaigus sezonui vidurio puolėjas taps laisvuoju agentu, ieškosiančiu naujos darbo vietos.
Vilniaus komandos sirgalių atmintyje įstrigęs baltarusis nuo kovo 16-osios dienos Strasbūre gyvena karantino sąlygomis. Jis su 15min pasidalijo mintimis apie koronaviruso situaciją Prancūzijoje ir gimtojoje Baltarusijoje, nesuprantamą trenerį Andrea Trinchieri ir nenusisekusį laikotarpį Belgrade, didžiulę Prancūzijos Vyriausybės paramą darbą praradusiems žmonėms, nuostabius prisiminimus iš Vilniaus ir norą sugrįžti.
– Kaip Prancūzijoje tvarkomasi su koronavirusu?
– Manau, kad karantinas Prancūzijoje yra panašus į tą, kuris yra Lietuvoje. Šiuo metu dirba tik maisto prekių parduotuvės bei vaistinės. Viskas.
Aš esu Strasbūre, o jis nėra toks didelis miestas, jei lygintume su Paryžiumi ar Vilniumi. Pradžioje karantinas žmones šokiravo. Jie nebuvo tam pasiruošę, jie ėmė panikuoti ir šluoti parduotuves. Viskas atrodė labai chaotiškai.
Dabar visi supranta situaciją. Gatvėje nepamatysi vaikščiojančių žmonių, visi yra užsidarę namų aplinkoje. Namus paliekame tik tada, jei to labai reikia. O jei jau paliekame, tai privalome turėti priežastį, ant lapuko pasirašę paaiškinimą, jei policija mus patikrintų.
Manau, kad dabar viskas po truputį yra kontroliuojama, nes žmonės į tai pradėjo žiūrėti rimtai. Jie užsidarė namuose ir laukia gerų naujienų.
– Kaip į situaciją reaguojate Jūs?
– Manęs tai nebaugina. Šį virusą aš vertinu kaip įprastą gripą. Nors suprantu, kad tai didelė problema. Kiekvienas jaučia skirtingus simptomus. Sakoma, kad virusas pavojingas tiems, kuriems yra virš 60 metų amžiaus. Bet tu niekada negali žinot.
Tai didelė problema, bet manęs ji negąsdina. Stengiuosi sekti rekomendacijas ir išvengti galimos rizikos. Dezinfekuoju rankas, nešioju kaukę.
Manęs tai negąsdina, bet tai yra neabejotinai didelė problema. Mes visi kartu turime šią bėdą kažkokiu būdu bendrai išspręsti.
– Kokia dabar yra Jūsų rutina, ką veikiate, kai laisvo laiko tiek daug?
– Labai sudėtinga išsėdėti namuose, bet iš jų niekur neinu. Stengiuosi kažkiek pasportuoti terasoje, atlikti įvairius pratimus, kuriuos galiu daryti namų sąlygomis. Didžiąją laiko dalį žiūriu serialus ir TV laidas, seku visas naujienas ir šneku su namiškiais Baltarusijoje. Tokia yra dabartinė rutina mano gyvenime.
Tai nuobodu, bet bandau prie to prisitaikyti. Pradžioje buvo labai sunku, bet dabar jaučiuosi gerai. Manau, kad visiems taip yra. Pirmosios dienos slenka sunkiai, jautiesi nepatogiai, bet vėliau įpranti.
Net svarsčiau įsigyti kokią žaidimų konsolę, kaip „Xbox“ ar „PlayStation“. Aš nesu didelis video žaidimų fanas. Manau, kad tai nėra man skirtas dalykas. Jei nusipirkčiau, ko gero, už dviejų dienų manęs tai nebedomintų (juokiasi).
Žiūriu serialus ir TV laidas, kurias buvau primiršęs. Šiuo metu žiūriu serialą „Dingę“ (ang. – „Lost“). Žiūriu nuo pat pirmosios serijos. Neseniai baigiau žiūrėti serialą „Narcos“ apie Pablo Escobarą.
Prancūzijoje sporto ir krepšinio salės yra užrakintos, draudžiama ten būti. Tenka suktis iš padėties ir truputį pakrutėti namų sąlygomis. Anksčiau galėjome bėgioti, sportuoti lauke, bet dabar tai daryti nebūtų gera mintis.
Oras čia yra labai permainingas. Kartais labai karšta, kartais labai šalta. Nėra stabilumo. Tokiomis sąlygomis bėgioti, o ypač per karantiną, nebūtų protinga.
Negali žinot, kur gali gauti virusą.
– Kokia situacija su šiuo virusu yra Jūsų tėvynėje, Baltarusijoje?
– Baltarusijoje bandoma kontroliuoti virusą, bet niekas nežino, kiek iš tikrųjų yra sergančių žmonių. Jie sako, kad šiuo metu yra 152 koronavirusu infekuoti žmonės. Niekas nežino, tikėti tuo ar ne.
Gyvenimas ten tęsiasi, viskas veikia, o žmonės tęsia darbus. Keletas kompanijų leidžia savo darbuotojams dirbti iš namų, jei tai yra įmanoma. Ką girdžiu iš draugų ir šeimos, tai žmonės šiek tiek nerimauja dėl esamos situacijos. Jie vis mažiau eina į viešumą.
Bet viskas dirba įprastu ritmu. Normalus gyvenimas, tik su mažesniu kiekiu žmonių gatvėse.
– Ar Baltarusijos valdžia į virusą žiūri nerimtai?
– Negaliu pasakyti, ar valdžia į tai žiūri rimtai, ar ne, nes nesu dabar Baltarusijoje. Galiu pasakyti tik tiek, ką girdžiu iš savo aplinkos žmonių.
Žiniose skelbiama, kad Vyriausybė kontroliuoja situaciją, bet viskas atrodo keistokai. Jie skelbia, kad virusu infekuoti yra vos 152 žmonės. Lietuvoje yra apie 600 sergančių, Rusijoje – virš 2 tūkstančių, o pas mus tik 152? Nors esame kaimyninės šalys?
Mano nuomone, tai yra šiek tiek keista, bet negaliu pasakyti, teisybė tai ar ne.
– Kaip laikosi Jūsų artimieji?
– Mano tėvai nedirba, jie yra pensijoje ir didžiąją laiko dalį leidžia namuose. Mano sesuo prieš metus pagimdė, tad šiuo metu irgi nedirba. Mano artimieji jaučiasi gerai, tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Kol kas viskas yra gerai.
– Koks likimas laukia Prancūzijos pirmenybių?
– Manau, kad sezonas bus nutrauktas. Netikiu kitu scenarijumi. Komandą paliko daug užsieniečių žaidėjų, amerikiečių. Jie išvyko namo. Netikiu, kad po dviejų savaičių ar mėnesio lyga pratęs sezoną. Tokiu atveju žaidėjams būtų sudėtinga grįžti. Jei sugebėtų grįžti, jie privalėtų bent dvi savaites praleisti karantine. Tai sudėtinga.
Sezonas yra sustabdytas, nes lyga nori išsiaiškinti susitarimus su televizija, susitarimus dėl atlyginimų ir panašiai. Jie nori išspręsti šiuos klausimus, kad visi būtų laimingi.
Niekas nežino, kokie bus žaidėjų atlyginimai. Kai lygos vadovai viduje išspręs šias problemas, tuomet praneš, kad sezonas yra baigtas.
Federacija jau pranešė, kad nutraukė visus turnyrus, kuriuos ji reguliuoja. Visus, išskyrus moterų čempionatą, kuris sustabdytas iki balandžio 10-osios dienos.
Visos lygos užsidarinėja. Sezonai LKL ir VTB lygoje yra nutraukti, manau, šiuo pavyzdžiu artimiausiu metu seks ir Prancūzija.
– Kokia yra situacija Prancūzijoje su atlyginimų mokėjimu?
– Ką aš girdžiu, tai Prancūzijoje yra labai gera sistema. Valstybė rūpinasi tais, kurie šiuo metu neturi darbo. Negaliu Jums pasakyti, kaip tiksliai vadinasi ši saugumo sistema, bet valdžia pasirūpina visais, netekusiais darbo.
Nuo versle dirbančių žmonių iki krepšinio klubų. Jiems bus mokamas 84 proc. atlyginimas. Nesu tikras, ar 84 proc. nuo mėnesinės algos, ar 84 proc. nuo to, kiek įprastai valstybė duoda paramos. Taip bus iki kito sezono pradžios. Jei nepradėsime sezono, tai kiekvieną mėnesį gausime 84 proc. iš valstybės.
– Kalbant bendrai apie krepšinį Europoje, ar žaidėjai turėtų gauti atlyginimą, kai sezonas nevyksta?
– Tai išties labai sudėtingas klausimas. Niekas netikėjo, jog gali įvykti tokia situacija. Niekas nežino, kaip dabar reikėtų elgtis. Tai bus pamoka ateičiai.
Sunku pasakyti. Mes nusipelnėme pinigų, bet kaip galime gauti atlyginimą, jei nežaidžiame? Visi esame vienoje valtyje, visiems yra sunku. Krepšinio klubams, verslams ir kitiems sektoriams. Niekas negauna pajamų. Tai labai sunkus klausimas. Faktas, kad bus mažinami atlyginimai.
Prancūzijoje situacija yra kiek kitokia, nes valdžia sprendžia reikalus. Ji stengiasi padėti žmonėms. Nežinau, kaip bus Lietuvoje ar Vokietijoje.
„Barcelona“ klube algos mažinamos net 70 proc. Visur situacija skirtinga.
Nemanau, kad žaidėjai turėtų gauti visus pinigus, matant, kas vyksta pasaulyje. Reikia rasti kompromisą, kuris tenkintų abi puses, kad niekas nebūtų nuskriaustas.
– Kas nesusiklostė Belgrade, kad viduryje sezono iš „Partizan“ persikėlėte į Strasbūro IG?
– Tai labai geras klausimas. Galiu Jums apie tai papasakoti. Su treneriu (aut. past. – Andrea Trinchieri) dirbome Kantu ekipoje 2011-aisiais. Tuomet manęs jis atsisakė dar prieš sezoną. Jis tada sakė, kad nepasirodžiau gerai, bet aš buvau jaunas, galbūt 23-ejų metų amžiaus. Numojau ranka ir nebegalvojau apie tai.
Per tuos metus subrendau, tapau geresniu krepšininku, ne kartą žaidžiau prieš A.Trinchieri vadovaujamas komandas ir pasirodydavau gerai.
Jis nusprendė man suteikti dar vieną šansą ir pasikvietė į „Partizan“.
Jei atvirai, tai vykti į Belgradą man buvo neramu, nes pamenu, kaip jis su manimi pasielgė Kantu klube. Jis manęs atsiprašė, sakė, kad elgėsi neteisingai. Aš priėmiau jo žodžius, viską palikau praeityje ir nusprendžiau keltis į Belgradą.
Deja, bet vėl nutiko ta pati istorija, kokia buvo ir Italijoje. Atėjo momentas, kai nusprendžiau, kad situacija nėra teisinga. Viskas vyko taip pat, kaip Kantu. Bet tuomet aš buvau jaunas, o dabar – patyręs ir aiškus žaidėjas.
Man keista. Jis žinojo, koks esu žaidėjas, kaip žaidžiu, kokius dalykus galiu atlikti aikštelėje. Bet paėmė mane į komandą ir elgėsi taip pat, kaip Kantu? Tai man buvo labai keista. Prašiau leidimo išvykti, o klubas leido tai padaryti.
Per karjerą žaidžiau pas daugybę trenerių, o jis vienintelis, kuris elgėsi šitaip. Ir netgi ne kartą, o du.
Žinoma, kažkuriuose aspektuose buvo ir mano klaidų. Nesu tikras tiksliai kur, bet veikiausiai taip buvo. Bet jis pasielgė daug blogiau. Jis nebuvo aiškus, nebuvo atviras. Jis baudė mane už kažką. Buvau šokiruotas, kad toks pat dalykas man nutiko jau antrą kartą su tuo pačiu treneriu.
– Ar esate piktas, kad situacija susiklostė šitaip?
– Aš nesu piktas. Toks buvau Kantu, nes buvau jaunas. Dabar su tokiomis situacijomis tvarkausi adekvačiai.
Mano klausimas yra toks: kodėl jis vėl su manim taip pasielgė?
„Partizan“ sirgaliai mane palaikė. Jie klausė, kaip gali būti, kad aš juos žudžiau atstovaudamas „Rytui“, o dabar net negaunu šanso žaisti. Jie klausė, kodėl treneris su manimi elgiasi ne kaip su savo žaidėju.
Galbūt aš netikau jo sistemai, nežinau. Bet aš per karjerą problemų turėjau tik su šiuo vienu treneriu. Jis man melavo. Galbūt tikėjosi daugiau iš manęs? Galbūt kažko, ko negalėjau duoti aikštelėje?
Nežinau, aš negavau atsakymų, o jis rado kitą žaidėją.
Aš nekalbėjau su juo nuo išvykimo. Nors jis su manimi nekalbėjo dar iki man paliekant komandą.
– Treneris buvo minėjęs, kad prie ekipos prisijungėte nepasiruošęs.
– Gali būti. Bet apie tai galime padiskutuoti. Bloga forma – kas tai yra? Trenerio nuomone, aš atvykau nepasiruošęs. Gerai, priimu tai. Liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje atstovavau nacionalinei rinktinei.
Kam reikalingos fizinio pasiruošimo stovyklos prieš sezoną? Paruošti kūną, kelti žaidimo pojūtį ir sportinę formą. Kaip treneris gali sakyti, kad atvykau blogos formos, jei stovykla tam ir yra skirta, kad krepšininkai gerintų žaidimą, o komanda susiklijuotų?
Jis lygiai tą patį sakė ir Kantu, jog atvykau nepasiruošęs. Tuomet irgi atvykau po nacionalinės komandos.
Taip, mes esame profesionalai ir turime prisižiūrėti vasaros metu, sportuoti ir būti aktyvūs. Bet tokioje situacijoje bet koks treneris gali pasakyti, kad krepšininkas atvyko blogos sportinės formos, nes tiesiog neįmanoma jau rugpjūtį būti geroje kondicijoje. Tai neįmanoma.
Kiekvienas žaidėjas ir komanda kasmet pereina šį laikotarpį.
Manau, kad jam tiesiog reikėjo rasti pasiteisinimą prieš žiniasklaidą, kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Aš tikiu, kad priežastys yra gilesnės, nei prastas pasiruošimas sezonui.
– Ar nesigailite palikęs „Rytą“, jei etapas Belgrade nesusiklostė?
– Nežinau, ar mano sprendimas išvykti buvo teisingas, ar ne. Tuomet galvojau, kad vėl turėsiu šansą grįžti į Eurolygą arba būti arti to.
Bet tai nėra lengva, nes daug kas kelia klausimą dėl mano amžiaus. Man dabar 32-eji. Sako, kad tokiame amžiuje nesu pajėgus kautis aukščiausiu lygiu.
Aš jaučiuosi galintis žaisti gerai. Taip, galbūt ne tokiame pat lygyje, kokiame buvau jaunystėje, bet vis dar jaučiuosi gerai.
Jaučiu, kad galiu rodyti tokį žaidimą, kokį demonstravau „Ryte“.
– „Ryto“ sirgaliai Jūsų nepamiršo. Ką manote apie galimybę grįžti į Vilnių?
– Aš esu atviras pokalbiui. Visą sezoną sekiau „Rytą“. Džiaugiuosi, kad jiems pavyko sužaisti gerą sezoną. Jie vėl buvo per žingsnį nuo Europos taurės ketvirtfinalio.
Pasakysiu taip – „Rytas“ turi charakterį. Man tai labiausiai patinka. Dėl to aš mėgavausi žaidimu Vilniuje. Mes buvome kaip šeima. Mes supratome klubo vertybes ir kovojome už jas. Mano pusmetis Vilniuje buvo puikus, o atsiminimai iš to laikotarpio yra nuostabūs.
Vilniaus komandos sirgaliai man rašė žinutes, kai dar žaidžiau Belgrade. Tuomet galėjau tik svajoti apie grįžimą į Vilnių.
Jei klubui reikės centro, aš esu atviras pokalbiui. Nėra ką kalbėti, aš tikrai norėčiau grįžti.
