Dabar jis gali juokauti apie avarinę situaciją.
Permės „Parma“ krepšininkai laimėjo 5 iš 6 pastarųjų VTB lygos rungtynių, įlipo į penktąją turnyro lentelės vietą ir iš turnyro lentelės dugno stebuklingai grįžo į ketvirtfinalio lenktynes.
Prieš sezoną Kaziui Maksvyčiui kuklaus Rusijos klubo vadovai iškėlė tikslą patekti į atkrintamąsias, bet buvimas šalia tokių komandų kaip „Chimki“, CSKA, „Lokomotiv“ ir UNIKS kelių milijonų eurų biudžeto ekipai yra didžiulis pasiekimas.
„Bandėme surasti priežastis, kodėl komandoje nebuvo chemijos. Dar kartą įsitikinome, kad geriau turėti mažiau talentingą, bet labiau susitelkusį ir atsidavusį kolektyvą, – „urBONUSe“ pasakojo K.Maksvytis. – Mūsų rūbinė prasideda nuo trenerių kolektyvo, nuo savo asmeninio pavyzdžio. Reikia stengtis išlikti kiek įmanoma teisingam, punktualiam ir tvarkingam savo darbe, nes visa tai persiduoda.
Pavyko gana gerai susidirbti su treneriais lietuviais, rusais, administracija, palaikant ir tuo pačiu ir draugiškus, ir dalykinius santykius. Turbūt padėjo paprastos žmogiškos savybės, kai vadovai nusprendė šiek tiek palaukti. Ir ačiū Dievui, kad palaukė.“
K.Maksvytis vis geriau jaučiasi naujoje teritorijoje. Kai važiavo pasirašyti kontrakto ir vienas keliavo į Permę, treneriui buvo gan nedrąsu. Bet į sezono pradžią jis važiavo jau penkiese: su asistentu Gintaru Kadžiuliu, fizinio rengimo specialistu Devidu Rinkevičiumi, bei dviem žaidėjais Adu Juškevičiumi ir Eigirdu Žukausku.
Jeigu „Parma“ toliau skins pergales, galbūt šis lietuviškas kolektyvas kitą sezoną bus dar didesnis.
Permė – pramoninis vidurio Rusijos miestas, negalintis pasiūlyti nei saulės, nei šilumos, nei labai įdomaus laisvalaikio. Jeigu turėtų laisvo laiko, K.Maksvytis svečius nuvestų į restoraną su vaizdu į Kamos upę. Pasiūlytų ekskursiją prie ledinių Kunguro uolų. 5,6 km ilgio urve po žeme yra net apie 70 mažų ežeriukų.
Bet pirmiausia milijoniniame Rusijos mieste K.Maksvytis nusivestų į „Parma“ krepšinio rungtynes. Jos lankomiausios visoje VTB lygoje – į vieną mačą susirenka vid. 5,2 tūkst. žiūrovų.
„Lietuvoje renginio organizavimu Permės rungtynes pranoktų tik Kauno „Žalgirio“ mačai“, – susižavėjęs K.Maksvytis.
Apie Permės krepšinio peripetijas – K.Maksvyčio pasakojimas 15min podkaste „urBONUSas“. Šiame straipsnyje pateikiame kelias aktualias pokalbio dalis.
Apie Permės klubo draudimą treniruoti rinktinę: Norėjau ten patekti. Buvau viską permąstęs ir tikėjausi, jog pavyks susitarti. Kai lapkritį mūsų rezultatas buvo 1-6, neišleido į rinktinę, o šeima buvo Lietuvoje, buvo visokių minčių: ką aš čia darau? Bet stengiausi mintis vyti šalin ir išlikti tvirtas. Kažkiek išgyvenau, bet kažkiek ir supratau klubą. Reiškia, taip lemta. Reiškia, dar bus šansų.
Apie smukusį Lietuvos vyrų rinktinės trenerio posto prestižą: Teko Permėje stebėti gyvai Rusijos rinktinę, per televiziją – Lietuvos rinktinę. Rinktinės trenerio postas dabar šiek tiek primena „fizrūcho“, kuris surenka ne pačius geriausius žaidėjus kelioms dienoms ir bando padaryti krepšinį. Tikrai neužtenka tų 2-3 treniruočių langų metu, kad rinktinė sugebėtų kažką paruošti. Žaidėjai suvažiuoja iš skirtingų klubų, skirtingų formų, tad kritikuoju šią sistemą. Ji pati prie to veda. Sutapimas su Eurolygos tvarkaraščiu... Per tuos langus susirenka ne geriausi žaidėjai, o atėjęs treneris turi kažką parodyti per dvi treniruotes. Galima žaisti tik keliais deriniais, pasirinkti tik vieną gynybos sistemą. Ir iš to tikėtis gauti pelną ir parduoti žiūrovams... Kažkaip šitas faktorius kol kas neveikia. Nežinau, kaip bus ateityje.
Apie Lietuvos sirgalių siurprizą Rusijoje: Darbėnų fanai, beje, jau buvo ir čia atvažiavę keturiese. Labai nustebino vienas Klaipėdos „Neptūno“ fanas, kuris buvo rungtynėse su „Zenit“. Atvažiavo vienas pusiau traukiniu, pusiau autostopu. Jei atvirai, net nežinau to fano vardo, bet buvau nustebęs. Pažinau jį iš „Neptūno“ laikų. Jis atvažiavo su Lietuvos vėliavėle, atvežė lietuviško šokolado, lauktuvių nuo klaipėdiečių. Kelias gana tolimas ir sunkus, bet jis sugebėjo atvažiuoti iki Permės. Buvau nustebęs tikrai.
Apie krepšinio vadovus Rusijoje: Man turbūt pasisekė, kad Permėje yra šiek tiek geranoriškesni vadovai. Komanda – auganti, nauja, visi dar tik kuriasi. Tai nėra tipinė rusiška komanda kaip kitos, kurios griežčiau ir greičiau reaguoja į blogas rungtynės. Čia vadovai nesikiša į darbą ir dalyvauja procese minimaliai, leidžia viską spręsti treneriui. Man sunku komentuoti, bet matėte, kitos komandos jau ir du trenerius pakeitė. Ne tik Lietuvoje keičia trenerius, bet ir Rusijoje (šypsosi.).
Apie išjungtus socialinius tinklus: Būdavo, feisbuke žmonės ir padrąsindavo, ir įžeisdavo. Bet nenorėjau viso šito ir išėjau. Atsisakiau soc. tinklų, nes supratau, kad prarandu laiko. Dabar galiu skirti daugiau laiko kitai veiklai. Valandą per dieną galiu skirti kitai veiklai, pradedant sportu, baigiant darbu ir laisvalaikiu. Be to, pastaruoju metu susikaupdavo kažkiek per daug neigiamų emocijų. Trenerio karjerą veikia ne dalyvavimas soc. tinkluose, o darbas ir rezultatai. Noriu būti kitoks ir turbūt toliau tą darysiu.
Apie darbo metodus Rusijos krepšinyje: Rusijoje yra pakelto tono metodikos tendencija. Ypač, jei žmogus užima kažkokias pareigas, kaip vyr. trenerio ar direktoriaus. Jie turi būti griežti ir čia silpnų žmonių nemėgsta. Jei esi vadovas, lyderis, turi būti griežtas – piktas. Gal tuo jie skiriasi nuo mūsų europietiško stiliaus, kai bandome nesikišti į vienas kito darbą ir leidžiame dirbti savo vaidmenis. O čia tiek direktorius, tiek treneris – ypač vyr. treneris, turi būti kaip direktorius ir kontroliuoti kitų darbą. Man pačiam tai buvo naujovė. Kol prie to apsipratau, reikėjo laiko. Dabar turiu kategoriškesnę nuomonę.
Krepšinio tradicijas Permėje: Permė praeityje dukart tapo Rusijos čempionais, žaidė Eurolygoje, tad tai krepšinio miestas. Rusijos rinktinė čia žaidė per šį Europos čempionato atrankos langą. Tribūnos buvo perpildytos. Čia nuo seno likusios krepšinio tradicijos. Pavyzdžiui, Permė yra pagrindinis 3x3 krepšinio židinys.
Mūsų arenoje susirenka daug paprastų krepšinio sirgalių. Čia vyksta puikus šou. Rungtynių pristatymas... Manau, Lietuvoje geresnę atmosferą turi tik „Žalgiris“. Orkestrai, šiuolaikinės video projekcijos, aukščiausio lygio garso aparatūra.
Fanai čia kiek pasyvesni – nei kaip graikai, nei kaip lietuviai. Bet jie palaiko komandą. Su rungtynių vedėjo pagalba jie palaiko komandą net pralaimint -20, tad niekas nieko neužgaulioja. O jei komanda laimi, jie visus nešioja ant rankų. Permė mane nustebino.
Apie „Neptūno“ trenerių permainas – pakeistus T.Rinkevičių ir J.Žužą: Atvirai pasakysiu – nelauktos naujienos. Pakeitė trenerius, kurie nebuvo tik treneriai, bet ir mano draugai, kolegos. Nenoriu komentuoti valdybos – ji geriau žino situaciją. Gal reikėjo keisti trenerius, gal reikėjo keisti darbuotojus, bet man iš žmogiškų savybių neatrodo priimtina, jog jie keičiami vidury sezono. Ypač administracijos darbuotojai. Dėl trenerių... Gal galėjo pabūti labiau kantrūs, bet jie geriau žino situaciją. Man sunku komentuoti, kai labiau žinau vieną pusę, o kitos ne.
Apie Permės lietuvių tradicijas: Visus Permėje esančius lietuvius noriu pagirti, nes kiekvienas neša didžiulį savo indėlį. Lietuvius čia mėgsta nuo seno. Dar nuo Pačėso, Chomičiaus ir Vaišvilos laikų – tuos žaidėjus atsimena labiausiai. Čia gerbia lietuvius ir, manau, nenuviliame vietos gerbėjų. Tiek trenerių štabas, tiek lietuviai žaidėjai labai prisidėjo prie to, kad dabar pakilome į lemiamą šturmą. Kartu susitikome per Kalėdas, atšventėme kartu ir nuėjome į katalikų bažnyčią. Kai žaidėme prieš „Chimki“ ir „Lokomotiv“, susitikome su Chimkų ir Krasnodaro lietuviais, turėjome bendrą vakarienę. Būdami toliau nuo Lietuvos, labiau vertiname tą lietuviškumą.
