Jam buvo 21-eri, kai jis prasimušė į tuometinę TSRS krepšinio rinktinę, kur konkuruoti reikėjo su legendomis.
Arvydas Sabonis, Oleksandras Volkovas buvo pagrindiniai priekinės linijos žaidėjai, po triumfo Seulo olimpinėse žaidynėse vėliau patekę į NBA.
V.Goborovo perspektyvos buvo laikomos irgi daug žadančiomis ne tik dėl ūgio, kuris nurodomas skirtingai – vienur 207 cm, kitur 211 cm, galiausiai ir 215 cm, bei 120 kg svorio. Bet kuriuo atveju, jis buvo ne tik aukštas, bet ir labai judrus bei greitas talentas, galėjęs virsti tikra žvaigžde.
Jei ne naktinis pasivažinėjimas automobiliu.
Iš pradžių su žmona gyveno 8 kv. m. bute
V.Goborovas augo be tėvo. Todėl, kai dar 14-mečiui paaugliui pasiūlė iš Chersono miestelio persikelti į didžiausią Ukrainos miestą Kijevą tęsti krepšininko karjeros, nebuvo viskas paprasta.
Jaunas krepšininkas labai ilgėjosi mamos, rašė jai laiškus, kuriuos pildė eilėraščiais.
Kijeve V.Goborovas greitai buvo pastebėtas vietos SKA klubo, įvertinusio mobilaus aukštaūgio potencialą.
Kijeve jis sutiko ir savo meilę – Nataliją. Judviejų vestuvės įvyko iškart po pervažiavimo į Rusijos sostinę, kur V.Goborovą 1985 metais priviliojo Maskvos CSKA.
Iš pradžių jauna Goborovų šeima įsikūrė bendrabutyje, kur jauniesiems buvo skirtas 8 kv. metrų ploto kambarys.
Paskui jie persikėlė į viešbutį su bendru tualetu vienam aukštui.
V.Goborovas daug dėmesio skyrė žmonai, net iš tarptautinių turnyrų grįždamas su puokštėmis gėlių.
Kai 1988 metais susilaukė pirmagimio, krepšininkas žmoną pasveikino 65 rožėmis. Sūnų pavadino Olegu, o šeima pagaliau gavo asmeninį butą.
Išlįsti iš A.Sabonio šešėlio nebuvo paprasta
Kai dėl šaltojo karo TSRS sportininkai buvo priversti praleisti 1984 metų olimpines žaidynes, daug vilčių buvo nukreipta į žaidynes Seule.
1987 metais V.Goborovas jau buvo rinktinėje, kuri pelnė Europos pirmenybių sidabrą.
Olimpinėse žaidynėse jaunasis V.Goborobas geriausias rungtynes sužaidė su Pietų Korėja, kai per 22 min. buvo arti dvigubo dublio – pelnė 12 taškų ir atkovojo 8 kamuolius.
Suprantama, kad didžiąją žaidimo dalį gavo rinktinės lyderiai, tarp kurių buvo ir keturi lietuviai: A.Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius.
Bet ir V.Goborovas prisidėjo prie titulo. V.Goborovas nepateko į rinktinę atsitiktinai. 1989 metais jis vėl žaidė Europos čempionate, kur paskutinį kartą svarbiame turnyre TSRS rinktinei atstovavo keturi lietuviai, prieš atgaunant Lietuvai Nepriklausomybę.
TSRS rinktinė liko trečia, po Jugoslavijos ir Graikijos tose pirmenybėse, bet V.Goborovas jautėsi vis drąsiau.
1989 metais kontrolinėse rungtynėse V.Goborovas sužibo visu ryškumu. Turnyre Ispanijoje TSRS rinktinėje jau nebuvo A.Sabonio, išvykusio į Valjadolido „Forum“, Oleksandras Belostenas persikėlė į Vokietiją.
Pagrindinio vidurio puolėjo vietą gavęs V.Goborovas susitiko su A.Saboniu per draugišką TSRS ir „Forum“ komandų mačą. Žiniasklaida rašė, kad tame mače V.Goborovas užtemdė lietuvį ir puolime, ir gynyboje, o po rungtynių sulaukė A.Sabonio komplimentų.
Mirtis prie automobilio vairo
Jaunu aukštaūgiu vis labiau domėjosi geriausi Europos klubai, jis traukė ir NBA komandų dėmesį. Kalbama, kad grįžus iš turnyro į Maskvą iškart iš oro uosto pasileido smagintis su draugais, kurių aplink vis daugėjo.
O paskui jis sėdo prie savo mašinos vairo.
Championat.ru rašo, kad V.Goborovas bandė išvengti per kelią žengiančios merginos, nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į kelio atitvarą netoli Jurijaus Gagarino paminklo Maskvoje.
Sovsport.ru versija buvo dar paprastesnė: krepšininkas neblaivus užmigo prie vairo paryčiais ir tai lėmė mirtį 1989 metų rugsėjo 7 dieną.
Pikti liežuviai plakė, kad prieš pat mirtį krepšininko žmona buvo sukėlusi skandalą, kai vyras pasileido su draugų kompanija, vietoj to, kad aplankytų šeimą grįžęs iš turnyro Ispanijoje.
Interviu „Sovietskij sport“ Natalija Goborova pasakojo: „Prie didelio, galingo ir greito laivo, kaip žinia, visada prikimba didelis spiečius prielipų. Taip ir aplink Valerijų visada sukosi daug „draugų“, kurie tiesiog tirpo, kad galėjo prisiliesti prie olimpinio čempiono, o tuo pačiu galėjo be sąžinės graužaties lėbauti restoranuose jo sąskaita. Aš tai mačiau ir iš tiesų bandžiau priešintis, įgijau priešų. Bet Valerijaus mirtis patikrino tuos draugus. Kur jie dabar?“
Galėjo žaisti NBA ir tapti A.Sabonio įpėdiniu
Mirties dieną V.Goborovui buvo 23-eji.
Jis jau buvo laimėjęs du Europos pirmenybių medalius, olimpinį auksą ir kartą laimėjo TSRS čempionatą (kitus sykius CSKA komandą finale įveikė Kauno „Žalgiris“).
Bet tikrosios jo galimybės liko neaiškios – kelio pradžia tapo ir pabaiga. Buvo rašyta, kad V.Goborovo žmona jau po mirties jo lagamine rado pasirašytą kontraktą su vienu stipriausių Ispanijos klubų, matyt, sudarytą po sėkmingo pasirodymo prieš A.Sabonį.
„Valerijaus Goborovo širdis buvo tokia pat didelė, kaip jo ūgis. Jis buvo apdovanotas talentu Dievo, – pasakojo buvęs TSRS rinktinės gydytojas Vasilijus Avramenka. – Olimpinėse žaidynėse jis neatsiskleidė, nes pagrindinis vaidmuo teko Saboniui, kurį dažnai keitė ir labiau patyrę Belostenas ir Pankraškinas. Bet po metų per tarptautinį turnyrą Ispanijoje Valerijus parodė, kad jo galėjo laukti didžio žaidėjo ateitis. Aš neabejoju, kad jis galėjo ne tik patekti į NBA, bet ir būti ten tarp geriausių. Ne veltui jį vadino Sabonio įpėdiniu.“
Krepšininko atminimas iki šiol saugomas, jis palaidotas kapinėse Maskvoje. Prie juodo marmuro paminklo su laimingo besišypsančio jauno žmogaus nuotrauka – ir anksti sūnaus netekusios motinos jautrios eilės.
V.Goborovo sūnus Olegas, panašus į tėvą iš išvaizdos ir charakteriu, seka tomis pačiomis pėdomis. Jis lankė krepšinį CSKA sistemoje. Apie V.Goborovą dar mena jo vardo krepšinio turnyras Chersone, kur prisimenamas krepšininko sportinis šūkis: „Niekada nenuleisk rankų, kovok iki pabaigos.“
Suprasti akimirksniu
- CSKA ir TSRS rinktinės žaidėjo V.Tichonenkos komentaras apie V.Goborovą:
- „Nepasakyčiau, kad mes buvome artimi draugais su Valerijumi. Jis buvo septyneriais metais jaunesnis, daugiau bendravo su bendraamžiais. Dėl šios priežasties ir komandoje Valerijus nebuvo jos širdimi, nors mylėjome jį už išskirtinį sąžiningumą ir dorumą. Pamenu, kai jis atsirado CSKA. Iš pradžių buvo nedrąsus, kaip visi naujokai, bet paskui paaugo, įgijo pasitikėjimo ir ėmė duoti naudos komandai.
- Be ūgio, jis turėjo kitus duomenis: fizinė jėga, didelis greitis, įgimta koordinacija, mobilumas, gebėjimas taranuoti gynybą ir laimėti dvikovas. Esu įsitikinęs, kad jei ne tragedija, Valerijus būtų svarbiausias veidas komandoje per Barselonos ir Atlantos žaidynes.“
