Klaipėdietė savo kelionę krepšinio pasaulyje pradėjo dar būdama mokyklinio amžiaus, kai ją pastebėjo treneris Jonas Kuliešius. Atkreipęs dėmesį į energija trykštančią A. Gabalytę, jis tuomet apie rankinį ir krepšinį svajojusią mergaitę nukreipė būtent į krepšinio aikštę.
Ir taip užsimezgė A. Gabalytės ryšys su krepšiniu, kuriuo gynėja gyvena apie 25 metus. Dar 1996 metais, būdama 15-os, paauglė buvo pakviesta į tuometinę Klaipėdos „Žuvėdros“ komandą bei 1996-1997 m. sezone debiutavo aukščiausioje šalies lygoje. Praėjus beveik 23 metams, A. Gabalytė toliau gina gimtojo miesto klubo garbę moterų krepšinyje, kuriame jos karjera driekėsi ypač vingiuotu keliu.
A.Gabalytės karjera
1996-1997: Klaipėdos Žuvėdra (LMKL)
1997-1998: Klaipėdos Žuvėdra (LMKL)
1998-1999: Klaipėdos Žuvėdra (LMKL)
1999-2000: Alytaus Snaigė (LMKL)
2000-2001: Alytaus Snaigė (LMKL)
2001-2002: Liberty University (NCAA)
2002-2003: Liberty University (NCAA)
2003-2004: Liberty University (NCAA)
2004-2005: Liberty University (NCAA)
2005-2006: Marijampolės Arvi (LMKL)
2006-2007: Klaipėdos Lemminkainen (LMKL)
2007-2008: Klaipėdos Lemminkainen (LMKL)
2008-2009: Vilniaus TEO (LMKL)
2009-2010: Vilniaus TEO (LMKL)
2010-2011: Rygos TTT (Latvija)
2011-2012: profesionaliai nerungtyniavo
2012-2013: profesionaliai nerungtyniavo
2013-2014: Vilniaus Kibirkštis-VIČI-IKI (LMKL), lapkričio viduryje paliko komandą, žaidė Vilniaus Svajoje (LMKAL)
2014-2015: Vilniaus Svaja (LMKAL)
2015-2016: Marijampolės Sūduva (LMKL)
2016-2017: Klaipėdos Fortūna (LMKL)
2017-2018: Klaipėdos Fortūna (LMKL)
2018-2019: Klaipėdos Fortūna (Moterų lyga)
Startas gimtinėje, ketverius metus trukusios studijos JAV ir žaidimas NCAA, sugrįžimas į Lietuvą, krikštas stipriausiuose Europos moterų turnyruose bei Lietuvos rinktinėje, etapas Rygos TTT komandoje, o 2010-ais – netikėtas pasitraukimas iš krepšinio. Dėl asmeninių priežasčių ir patirtos čiurnos traumos A.Gabalytė iš pradžių be krepšinio praleido beveik trejus metus bei 2013 metais bandė sugrįžti pasirašydama sutartį su Vilniaus „Kibirkštimi-VIČI-IKI“, tačiau sugrįžimas nesiklostė sėkmingai ir pasibaigus trumpalaikei sutarčiai krepšininkė vėl sustabdė karjerą.
Visgi be krepšinio A.Gabalytė ilgai gyventi
negalėjo – dar to paties sezono metu ji prisijungė prie mėgėjų – Vilniaus „Svajos“ – komandos ir toliau mėgavosi žaidimu. Sužaidus du puikius sezonus, sportininkė pasinaudojo galimybe sugrįžti į aukščiausiąjį šalies apsivelkant Marijampolės „Sūduvos“ marškinėlius. A.Gabalytė greitai tapo viena šios komandos vedlių, o sugrįžimo metai buvo pažymėti šalies pirmenybių sidabru.
Po to krepšininkė vėl pasuko į Klaipėdą, kur galingas sezonas dar kartą jai atvėrė duris į Lietuvos moterų rinktinę. Šis sezonas A. Gabalytei gimtajame mieste yra trečias paeiliui ir aštuntas apskritai. Vyriausia MultiGyn Moterų lygos A diviziono žaidėja per rungtynes vidutiniškai žaidžia po 34 minutes, renka po 11,3 taško, 5 atkovotus kamuolius, 5 rezultatyvius perdavimus ir 12,9 naudingumo balo.
Šalies pirmenybėse ji – daugiausiai minučių sužaidusi krepšininkė, antra pagal rezultatyvius perdavimus, aštunta pagal rezultatyvumą ir devinta pagal naudingumą. Apie šį sezoną, „Fortūnos“ komandos trūkumą, jaunąsias krepšininkes, meilę krepšiniui ir ateities planus A. Gabalytė kalbėjosi su tinklalapiu „Moterulyga.lt“.
– Andra, Jums tai – 18 sezonas profesionaliame krepšinyje. Koks jis jums yra asmeniškai ir komandai? – tinklalapis „Moterulyga.lt“ paklausė 38-erių krepšininkės.
– Kaip matome pagal rezultatus, tai nėra lengvas sezonas, vienas sunkesnių man rungtyniaujant Klaipėdos „Fortūnoje“. Sunkus tiek man asmeniškai, tiek komandai. Nėra daug žaidėjų, nėra lygiaverčių keitimų, krūvis tenka didelis, todėl nėra paprasta.
– Esate daugiausiai minučių (vienintelė virš 500 min.) sužaidusi lygos krepšininkė. Kaip kūnas reaguoja į tokius krūvius?
– Kaip matome, vis dar judu, reiškia, kūnas tam yra gana atsparus ir traumų, nusispjaunant per kairį petį, yra gana mažai. Nežinau, kas tai lemia, bet manau, kad tai susideda nuo pat jaunystės, nes tikrai anksti pradėjau treniruotis su moterimis, turėjome gana stiprius fizinio pasirengimo etapus. Manau, tas tikrai padėjo ir turi tam įtakos dėl ko aš šiandien galiu lakstyti su jaunimu.
– Už bene didžiąją dalį „Fortūnos” jaunimo esate beveik dvigubai vyresnė. Kiek tos jaunos mergaitės yra linkusios klausytis vyresnių komandos žaidėjų ir kaip pavyksta su jomis sutarti?
– Sunku atsakyti, kiek yra linkusios klausyti. Jos tikrai klauso, niekada neprieštarauja ir visada išklauso. Aš stengiuosi kiek įmanoma kažkuo padėti, duoti patarimų, bet vėlgi, aš esu žaidėja, kartais nesinori per daug kištis, tai vis tiek yra trenerio darbas. Tačiau stengiuosi padėti, reikiamais momentais kažką pasakyti ar parodyti, kaip daryti. Aš tikiuosi, kad joms tai išeina į naudą.
– „Fortūna” turi solidų startinį penketą, kuris duoda rimtą kovą priešininkėms, bet žaidimas kardinaliai keičiasi, kai pakyla žaidėjos nuo suolo. Ko stinga atsarginėms žaidėjoms?
– Stinga patirties, noro yra, su tuo yra viskas tvarkoje, bet trūksta patirties ir konkurencijos. Mano nuomone, tai – du šiai dienai svarbūs akcentai, kurių praktiškai nebėra moterų ir jaunimo krepšinyje. Tiesiog nebėra konkurencijos, o tobulėjimui ji yra labai svarbi, netgi sakyčiau, jog tai – vienas iš svarbiausių dalykų, nes kai neturi prieš ką konkuruoti, tiesiog užmiegi. Konkurencija visą laiką duoda tą spyrį, nori siekti kažko daugiau ir geriau, o dabar Lietuvos krepšinyje yra sąstingis.
Nėra daug tų mergaičių, kurios ateitų į krepšinį. Jos labai vangiai renkasi jį. Tokių, kurios gyvena krepšiniu, šiai dienai yra vienetai. Ir labai gaila, kad tokia situacija. Esame diskutavę, kaip galbūt būtų galima ją pakeisti, bet aš asmeniškai nerandu atsakymų. Čia daug kas susideda ir dabar nėra lengvas laikas pritraukti merginas į krepšinį. Kadangi jų yra nedaug, tos konkurencijos ir nėra. Jos ateina į aukščiausią lygą būdamos 16-os, pasakysiu labai tiesmukiškai, tik dėl to, kad daugiau nėra kito pasirinkimo.
– Kiek jaunystėje krepšinis reiškė Jums?
– Pasakysiu iš savo pusės – man krepšinis buvo viskas: aš galėjau ir neiti į mokyklą, bet aš niekada nesirgdavau, kai man reikėdavo eiti į treniruotę. Asmeniškai krepšinis man reiškė daug, juo gyvenau, niekada, sąžiningai, nepraleidau treniruočių savo noru, nebent būdavo kažkas labai rimto, nors labai retai sirgdavau. Atsimenu, tikrai tų mergaičių būdavo labai daug. Kai rinkdavo mus mažas mokyklinukes, grupėje būdavo po 20-30 mergaičių, o dabar nebematome tokių skaičių.
– Kas jus taip traukdavo į tą krepšinį?
– Sunku pasakyti. Mano mama buvo rankininkė, bet iki profesionalumo nepriėjo, nes aš anksti atkeliavau į pasaulį. Bet kiek save atsimenu nuo mažų dienų, sakydavau, kad būsiu arba rankininkė, arba krepšininkė. Neklauskite kodėl, tiesiog taip buvo. Ir ačiū Dievui, treneris Jonas Kuliešius pirmas mane susirado ir aš patekau į krepšinį, ne į rankinį (šypteli). Tikrai galiu būti dėkinga jam. Daugiau neįsivaizduoju, tie laikai būdavo leidžiami kiemuose, būdavome labai aktyvūs, tiek mergaitės, tiek berniukai. Manau, dėl to dar būdavo lengviau įsilieti į tai.
– Kaip galėtumėte palyginti tuomet turėtas sąlygas sportuoti ir dabartines, kurias gauna krepšinį pasirinkusios mergaitės?
– Sąlygos – labai panašios. Mes turėjome sporto salę, kurioje rinkdavomės treniruotis, kamuolius, kuriuos treneris duodavo, sportbačiai gal buvo prastesni, bet vis tiek būdavome su avalyne, ir aprangą turėjome. Kalbant apie treniruočių sąlygas, tai jos yra praktiškai vienodos, neišrasime dabar dviračio. Tuomet nereikėjo nieko mandraus, nereikėjo sporto klubų ar dar kažko, viską buvo įmanoma atlikti arba sporto salėje, arba lauke. Šiai dienai į viską galime žiūrėti profesionaliau, nes yra daug papildomų įrankių, ko mes neturėjome – ir fizinis pasiruošimas, ir treniruoklių salės, visokie papildai ir dar daug dalykų, kurie sportininkui gali padėti. Aišku, jauniems žmonėms gal to visko nereikia, bet profesionalus trenerių požiūris yra kitoks. Nėra daugiau ko išskirti. Reikia tik kamuolio, sporto avalynės ir inventoriaus. Ir dar didelio, didelio noro.
– Jūsų, kaip klaipėdietės, akimis, kiek moterų krepšinis yra įdomus Klaipėdos merginoms?
– Nepasakysiu, ar jis labai yra paplitęs. Aišku, yra trenerės, kurios turi mergaičių grupes ir jas treniruoja, su jomis dirba. Kad jų labai daug ar kad būtų labai didelis susidomėjimas, tikrai gaila taip nėra. Būtų tikrai maloniau ir linksmiau, jei jų būtų daugiau, bet yra kaip yra. Tikėkimės, kad išaugs kažkas iš to, ką turime, ir kad atsiras merginų, kurios norės tęsti karjerą iki profesionalaus lygio. Bet mergaičių krepšinyje šiuo metu šiek tiek yra liūdnoka.
– Likus 3 turams, labai realu, jog „Fortūnos” Moterų lygos pusfinalyje lauks „Kibirkštis”, prieš kurią esate įrodžiusios, kad galite kovoti. Ko jūsų komandai vis pritrūksta, kad visgi įveiktumėte šią ekipą?
– Pritrūksta indėlio iš žaidėjų, kurios kyla nuo suolo. Kaip bebūtų, du kėlinius dar galime kautis, bet paskui nuovargis padaro savo, paprasčiausiai mes neištempiame. Nėra rotacijos, neturime centro puolėjos, kuri tikrai padėtų, krepšinyje yra normalu turėti aukštą žmogų, su kuriuo tikrai gali daug ką padaryti, tuo pačiu jis atriša rankas kitoms krepšininkėms. Sunku, kai neturime keitimų, kai jaunimas neįdeda tokio didesnio indėlio, kurio norėtųsi. Pritrūksta jėgų.
– Kiek psichologiškai veikia tai, kai duodate kovą du kėlinius, du su puse, bet galiausiai teigiamas rezultatas nebūna pasiektas?
– Tikrai nėra malonu. Atiduodi visas jėgas, visą širdį į tą žaidimą ir, atrodo, nedaug, nedaug vis kažko trūksta. Na, nebūna lengva, bet, kaip sakau, būkime optimistai – mes stengiamės duoti kovą kiekvienai komandai, kartais išeina, kartais ne. Džiaugiuosi, kai pavyksta, tada būna toks azartas žaisti, bandome vis įkąsti, patampyti kažkam už nervų. Tuo metu būna malonu. Bet ir tie pralaimėjimai kartais gali atnešti naudos. Būna tiesiog gaila atiduotų jėgų, tačiau toks tas mūsų sezonas šiais metais.
– Baltijos lygoje „Fortūna” finišavo septintoje vietoje, ketvirtfinalyje pavyko kartą įveikti „Aistes-LSMU”, bet paskui buvo triuškinamai pralaimėta. Kaip galėtumėte įvertinti patirtį šiame čempionate?
– Aš džiaugiuosi už latves, kad jos turi Eurolygos klubą, ir labai liūdna, kad mes Lietuvoje neturime tokios komandos. Turint tokį klubą, mergaites turi į ką lygiuotis, ką stebėti ir ko siekti. Atsimenu save, kai buvo „Lietuvos telekomo“ komanda, į kurią visada žiūrėdavau su pagarba ir žaisdavau su baime. Tai buvo tikrai aukšto lygio komanda ir būtent to labai trūksta Lietuvai. Labai norėčiau, kad kuo greičiau atsirastų tokia komanda.
Kalbant apie Baltijos lygą, tai tiesiog praplėtė rungtynių skaičių, kadangi mes šį sezoną turime labai mažai komandų. Kitu atveju rungtynių būtų buvę jau labai labai mažai. Žaidimas tokioje lygoje pridėjo rungtynių patirties. Labai norėčiau tikėti, kad žaidžiant būtent su TTT, jaunimui buvo apie ką pagalvoti, buvo įdomu pasitikrinti ir paskui žiūrinti vaizdo įrašą paanalizuoti.
– Kiek jūs asmeniškai dar planuojate rungtyniauti?
– Noriu pirmiausiai užbaigti sezoną ir užbaigti jį kaip įmanoma geriau, o paskui bus matyti. Moterų krepšinis – labai nenuspėjamas, prieš kiekvieną sezoną kyla įvairiausių minčių tiek klubo prezidentei, tiek apskritai visoms komandoms, ar bus įmanoma išsilaikyti, ar bus įmanoma surinkti komandą. Manau, kad dar daug kas ir nuo to priklauso. Nemanau, kad šiai dienai noriu keltis kažkur iš Klaipėdos. Jeigu bus komanda, dar nesakau ne, bet tiesiog tokį klausimą pasilieku ateičiai. Man krepšinis tebėra svarbus. Kaip bus su ta ateitimi jame, pagyvensime ir pamatysime.
A.Gabalytės vedama „Fortūna“ šeštadienį stos į mūšį Vilniuje su vietos „Kibirkštimi“. Dvikovos startas – 16 val.
