38 metų krepšininkas per savo karjerą spėjo prisiliesti prie įvairiausių patirčių.
Vilniuje gimęs ir užaugęs S.Jasaitis pirmuosius žingsnius vyrų krepšinyje dėjo su „Sakalų“ komanda, vėliau apsivilko tuometinio „Lietuvos Ryto“ marškinėlius. Ilgai netrukus jis išvyko į užsienį, taip pat tapo ilgamečiu Lietuvos rinktinės nariu, su ja iškovojo po bronzos medalį Europos ir pasaulio čempionatuose, o 2020 metų vasarą nutūpė Alytuje.
Nemaža dalis tokio amžiaus krepšininkų jau senokai būna sužaidę paskutiniąsias savo karjeros rungtynes, kita dalis jau svyruoja ties karjeros pabaiga, bet tai toli gražu ne S.Jasaičio scenarijus.
Šiame sezone Alytaus komandoje S. Jasaitis vidutiniškai rungtyniauja po 27 minutes, taip pat fiksuodamas 12,1 taško ir 11,7 naudingumo balo vidurkį.
Nei apie mažesnį minučių kiekį, nei apie karjeros pabaigą, nei apie mažesnį vaidmenį komandoje krepšininkas, kaip sako pats, dar tikrai nesvarsto. O kiekvieną dieną keltis į dar vieną treniruotę jį patį motyvuoja paprastas, kartais net ir amžinas procesas – begalinė meilė šiam sportui.
„Kol ta meilė yra gyva, kol sveikata man leidžia, tol ir žaidžiu. Kiek galėsiu, tiek šiam sportui atiduosiu visą save“, – LKL.lt sakė S.Jasaitis.
– Simai, visų pirma, kaip bėga jūsų dienos šio karantino metu?
– Dabar kas gali sportuoja individualiai – daug kam vis dar taikoma saviizoliacija mūsų komandoje. Visos dienos bėga panašiai. Aišku, kažkiek liūdna, kad vis nusikelia rungtynės, tenka vėl ilgiau treniruotis, po to dar kokie netikėtumai. Tas truputį išmuša iš vėžių, bet mes esame krepšininkai, tas procesas vyksta nenutraukiamai, prisitaikome kai reikia.
– Aikštelėje šį sezoną praleidžiate po 27 minutes. Ką tai parodo apie jūsų dabartinę formą?
– Kol sveikata leidžia, kol galiu, tol visiškai apie minutes negalvoju. Aišku, būna momentų sunkesnių, būna lengvesnių... Krepšinyje visko būna, bet dėl to ir treniruojamės daug – turime žinoti savo būklę. Jaučiuosi labai gerai, jei būtų kitaip, tai spręstume ką daryti.
– Galbūt ir sukaupta patirtis jums leidžia tą laiką aikštelėje išnaudoti kiek įmanoma optimaliau?
– Tokiame amžiuje jau tikrai žinai, kur pasisaugoti, kur nukirsti kokį kampą, kur protingiau pasielgti, kur jėgų pataupyti. Iš patirties žinai, kaip kartais pasielgti – čia tiek komandiniais veiksmais, tiek dėl traumų prevencijos. Kai taip staigiai nebeveikia kūnas, natūraliai įjungi galvą – reikia, kad galva veiktų visada.
– Jei žvelgtume į šio sezono skaičius, tai jums sunkiausios rungtynės buvo prieš Kauno „Žalgirį“. Jaučiasi, kad tikrai sunku žaisti prieš čempionus?
– Vienareikšmiškai, sutinku su kalbomis, kad „Žalgiris“ yra jau visai kitame lygyje. Likusios devynios komandos tarsi varžosi tarpusavyje, o kauniečiai jau truputį kitą krepšinį žaidžia.
– O ar 38 metų S.Jasaitis dar jaučia papildomą motyvaciją ar emociją prieš rungtynes su „Žalgiriu“, ar vis dar yra ką iš tokių dvikovų pasiimti sau?
– Kai buvau jaunas, kai žaidžiau „Sakaluose“ ar „Lietuvos Ryte“, tai žinoma, kad žaidžiant prieš stipresnes komandas būdavo įspūdingas jausmas. Laukdavai tų rungtynių. O dabar vis tiek ruošiesi kiekvienoms rungtynėms atskirai – žinai tik tai, kas yra priekyje, eini laimėti, darai, ką gali. Bet emocijos tikrai nesikeičia nuo varžovo, aš nesistengiu jau niekam nieko įrodyti, prieš kiekvieną komandą noriu laimėti. Emocijos šokinėdavo jaunystėje, dabar taip nėra.
– Grįžkime prie statistikos. Prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ surinkote 32 naudingumo balus, pataikėte šešis tritaškius. Buvo karštas vakaras?
– Nesu tas, kuris galvočiau apie metimus ar taškus. Tikrai didžiausias rūpestis yra dėl komandos – darai viską, kad komandai būtų geriau. O jei kalbėtume apie šias rungtynes, tai per ilgąją pertrauką buvau pataikęs vieną iš šešių tritaškių. Bet va būtent, nekreipi į tai dėmesio, išeini žaisti susikaupęs ir stengiesi kovoti toliau. Trečiajame ir ketvirtajame kėlinyje buvau laisvas, tai ir sumečiau penkis iš eilės tritaškius. Taip ir būna, pačių įvairiausių vakarų.
– Prieš sezono pradžią daug krepšinio ekspertų Alytaus komandai prognozavo vietą turnyro lentelės apačioje. Kiek tokios kalbos išmuša iš vėžių, o gal atvirkščiai – motyvuoja?
– Tų kalbų visada yra ir visada bus. Vieni galvoja vienaip, kiti galvoja kitaip... Mes stengiamės dirbti savo darbą, tą, kurį geriausiai darome. Ruošiamės kiekvienoms rungtynėms, einame kautis, einame laimėti. Sunku pasakyti, kaip bus. Sezonas labai įdomus, specifinis – be žiūrovų, su neįvykstančiomis rungtynėmis ir kita. Tikrai neužsibrėžėme kažkokio rimto tikslo, norime žaisti iki sezono pabaigos ir tada pamatysime, kas gavosi. Svarbiausia patekti į atkrintamąsias, o ten jau atskira istorija, žiūrėsime, kaip pasiseks.
– Esate išmaišęs aibę skirtingų komandų. O kokia atmosfera šiuo metu yra jūsų komandos viduje?
– Viskas komandoje tikrai labai puiku. Jokių pykčių, konfliktų, barnių. Vieni žaidėjai galbūt kitose komandose gaudavo mažesnius vaidmenis, o pas mus gauna svarbesnius – tai jie ir privalo tą geresnį rezultatą rodyti. Būna tikrai, kad patari kažką jaunesniems kolegoms, paragini. Bet sutariame tikrai gražiai visi, dirbame kryptingai, be jokių susiskaldymų.
– Prieš 15 metų bandėte patekti į NBA. Kokia tai buvo istorija, ar tai buvo reali galimybė?
– Buvo galimybė patekti į NBA. Tai nebuvo ilgas laikotarpis, bet puikiai prisimenu, kad tai buvo susidomėjimas iš „San Antonio Spurs“ komandos. Treneris norėjo pamatyti mane gyvai, buvome nuskridę ten, į jų treniruočių bazę. Pasitreniravome, pasirodėme ir pabuvome kelias dienas. Bet aš būtent tuo metu, kai skridau į JAV, jau pasirašiau sutartį su Tel Avivo „Maccabi“. San Antonijuje labiau pasižmonėjau, pamačiau tą kultūrą, pakalbėjome apie Robertą Javtoką, nes tuo metu jis jiems priklausė. Bendrai tuo metu man ten viskas atrodė kaip kosmose – kitas lygis, jei kalbėtume apie krepšinį ir pačią kultūrą.
– O kokie faktoriai lėmė, kad legionieriaus karjerą pradėjote būtent Tel Avive?
– Į Tel Avivą išvykau dalinai dėl vienos priežasties – tikrai buvo ir kitų klubų pasiūlymų, bet „Maccabi“ treniravo Nevenas Spahija. Jis mane treniravo ir „Lietuvos Ryte“, todėl galvojau, kad legionieriaus karjerą pradėti pas pažįstamą trenerį turėtų būti kiek paprasčiau. Aišku, buvo visokių minčių, tikrai nežinojau kaip man seksis. Bet ten ir Šarūnas Jasikevičius jau žaidė, tai irgi buvo savotiškas faktorius. Atvažiavau, apsipratau, pradėjome treniruotis, visada Šaras būdavo kažkur komandos sūkuryje, tai įsivažiavau ir viskas buvo tvarkoje. Komanda priėmė gerai, organizacija aukščiausiame lygyje.
– Tai Šarą ten sutikote jau kaip vietinių numylėtinį?
– Visi ten žinojo jį. Visi kartodavo: „Šaras, Šaras!“. Jis ten tikrai dievukas būdavo. Lietuvis Šarūnas jiems ten buvo labai rimta figūra. Aišku, sirgaliai daug tų dievukų turėdavo, bet reikia juos suprasti – juk „Maccabi“ Eurolygos trofėjų jiems parvežė. Sirgaliai tuos žaidėjus labai gerbė ir mylėjo.
– Simai, niekam nėra paslaptis, kad moterys jus vadindavo „svajonių jaunikiu“. Ką jums pačiam reikšdavo tokios kalbos?
– Tikrai nežinau, kas tą sugalvojo. Posakis yra, bet aš niekada nekreipdavau į tai dėmesio. Turėjau savo tikslą, visada jo siekiau, o ar svajonių, ar koks kitas jaunikis, tai tikrai nesureikšmindavau. Žvaigžde tave padaro kiti žmonės, ne pats ja tampi. Aš tiesiog siekiau savo tikslo, visada žinojau, kad noriu žaisti krepšinį ir viskas, daugiau tai tik aplinkos faktoriai.
– Galbūt galėtumėte išskirti metus, kai jautėte, kad tai – karjeros pikas?
– Tikrai labai sunku pasakyti. Karjeros piko neįmanoma įvertinti – vieni metai būna geresni, kiti sunkesni, juk dar ir traumos pasitaiko. Svarbiausia, kad dabar jaučiuosi gerai, tuo ir džiaugiuosi, gaunu daug malonumo žaisdamas.
– O ar nebuvo niekada minčių tiesiog viską mesti?
– Visko būna, tikrai. Vieną dieną nori, kitą dieną nenori. Nuotaikų kaita pasitaiko, visokių minčių būna. Atrodo kad viskas, užteks, nebenoriu žaisti. Bet tiesiog reikia suprasti, kad čia yra meilė, čia yra aistra. Tai galiausiai visada neabejodamas nusprendi, kad tikrai eisi ir žaisi toliau. Iš labai daug kolegų, jau baigusių karjeras, girdėjau, kad reikia žaisti tol, kol sveikata leidžia. Sako visi, kad jei per anksti baigsi karjerą, tikrai gailėsiesi. Tai kol ta meilė yra gyva, kol sveikata man leidžia, tol ir žaidžiu. Kiek galėsiu, tiek šiam sportui atiduosiu visą save.
– Esate iškovojęs trofėjų tiek klubiniame, tiek rinktinių krepšinyje. Kuris apdovanojimas jums šiandien yra pats brangiausias?
– Visi trofėjai yra vienodai brangūs – jiems daug sveikatos ir viso savęs atiduota. Bet turbūt labiausiai įsiminė tie pirmieji trofėjai karjeroje. Kai su „Lietuvos Rytu“ laimėjome LKL, vėliau Europos taurę. Tie pirmi prisilietimai prie aukšto rango trofėjų turbūt visam gyvenimui įsimins, nes jausmas tikrai buvo labai geras.
– O kiek laiko tikitės tęsti karjerą?
– Noras – judėti į priekį su krepšiniu. Kol jokių traumų, kol sveikata leidžia, tol aš žaisiu. Žingsnis po žingsnio ir judame.
– Galbūt jau turite planą, kur pakryps jūsų gyvenimas sužaidus paskutiniąsias rungtynes?
– Nebus taip, kad baigsiu karjerą ir sėdėsiu ant pečiaus. Kažką tikrai veiksiu. Galbūt tai bus susiję su krepšiniu, norėtųsi būti arčiau krepšinio. Bet pamatysime, kaip čia ateityje bus.
