Tinklalapyje 15min – trijų dalių tekstų ciklas su legendiniu Lietuvos krepšininku Arvydu Macijausku, kuriam 15min uždavė 50 klausimų.
Būtent tiek naudingumo balų Macas surinko 2003-ųjų metų gruodžio 17-ąją dieną, kada nesibodėdamas į Vilerbano ASVEL komandos krepšį įskraidino visus šešis tritaškius bei surinko 40 taškų.
Tiek daug taškų ir efektyvumo balų Eurolygos istorijoje nėra užfiksavęs joks lietuvis.
Per keturis sezonus Eurolygoje klaipėdietis varžovus baudė itin skaudžiai, mesdavo po 17,4 taško, o tai yra trečias rezultatas turnyro istorijoje, į priekį užleidžiantis tik Panos Liadelį (vid. 19,3 tšk.) ir Alphonso Fordą (vid. 22,2 tšk.).
Tai buvo aukščiausias A.Macijausko karjeros taškas, link kurio jis ėjo iš lėto ir ilgai apsvarstydamas kiekvieną galimą karjeros posūkį.
Ar tai būtų atsisakymas keliauti į JAV mokytis ir žaisti krepšinį, ar perėjimas iš Klaipėdos „Neptūno“ į Vilniaus „Rytą“, ar didelės krūvos pinigų sostinėje iškeitimas į griežtąjį Duško Ivanovičių ir Vitorijos „TAU Ceramica“ ekipoje.
Kaip parodė laikas, sprendimai buvo teisingi. Išskyrus sezoną NBA.
Macas jaučiasi taip ir nesulaukęs šanso stipriausioje planetos lygoje. Nors prieš pasirinkdamas „New Orleans Hornets“ klubą jis atliko gilią analizę ir svarstė itin ilgai.
Bet apie viską nuo pradžių.
„Kalašnikovo“ kelias krepšinyje prasidėjo dar 1987-aisiais metais, kai antroką Arvydą į krepšinio treniruotes pakvietė klaipėdietis treneris Juozas Bakaitis.
„Aistra ir meilė krepšiniui manyje formavosi palaipsniui, – 15min sakė A.Macijauskas. – Tai išaugo į didžiulį norą nugalėti, tobulėti ir ko nors siekti. Net sunku paaiškinti, ko aš galutiniame variante iš tiesų siekiau. Galutinio tikslo nebuvo. Bet noras nugalėti augo su kiekviena treniruote. Aš dėkingas, jog savyje turėjau tokį talentą, kaip didžiulį norą laimėti.“
Pirmoje trilogijos dalyje – A.Macijausko kelio krepšinyje pradžia, neapsakomo noro nugalėti atsiradimas, užgimimas Klaipėdos „Neptūne“, žvaigždžių valanda Vilniaus „Lietuvos ryte“ ir santykis su Kauno „Žalgiriu“.
– Arvydai, kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Lankiau Baltijos vidurinę mokyklą. Pamenu, jog anapilin jau išėjęs „Neptūno“ žaidėjas bei treneris Juozas Bakaitis rinko vaikų, norinčių žaisti krepšinį, grupę. Jis ėjo per klases ir ieškojo vaikų, kurie norėtų užsirašyti. Taip susiformavo pati mano kelio krepšinyje pradžia.
Aš tuo metu ėjau į antrą klasę, man buvo septyneri metukai. 1987-ieji metai... Tai buvo gilus sovietmetis. Salių nėra, lankų nėra, kamuoliai kreivi, lentos ne plastikinės, o medinės (juokiasi). Smagu prisiminti ir įdomu palyginti skirtingas epochas. Skirtumas per daugiau nei tris dešimtmečius yra išties didžiulis.
– Kas jums įskiepijo meilę krepšiniui?
– Tai buvo atsitiktinis dalykas. Šeimoje sportininkų nebuvo. Jaunystėje ir paauglystėje dėl savęs visi kažkiek sportavo – ir iš mamos pusės, ir iš tėčio, bet niekas nėjo link profesionalaus sporto, kiek tais laikais jis buvo įmanomas.
Aistra ir meilė krepšiniui manyje formavosi palaipsniui. Tai išaugo į didžiulį norą nugalėti, tobulėti ir ko nors siekti. Net sunku paaiškinti, ko aš galutiniame variante iš tiesų siekiau. Galutinio tikslo nebuvo. Bet noras nugalėti augo su kiekviena treniruote. Aš dėkingas, jog savyje turėjau tokį talentą, kaip didžiulį norą laimėti.
– Kas buvo pirmieji jūsų krepšinio dievukai, į kuriuos lygiuodavotės jaunystėje?
– Krepšinis vis keičiasi – skirtingi laikmečiai, epochos... Žmogus evoliucionuoja, mityba tobulėja, žaidimas progresuoja ir vis eina į priekį. Tarkime, 1990-aisiais jis buvo visai kitoks, nei yra dabar.
Vaikystėje man labai patiko Draženas Petrovičius ir Šarūnas Marčiulionis. Aš buvau gynėjas, man imponavo šios pozicijos krepšininkai. Taip jau nutinka, kad gynėjai mėgsta gynėjus, o centrai lygiuojasi į centrus.
Žinoma, mes visi užaugome su „Chicago Bulls“ ir Michaelu Jordanu. Tuo metu tai mums buvo kažkoks kosmosas.
– Ar buvo momentas, kai supratote, jog krepšinis taps jūsų duona, pragyvenimo šaltiniu?
– Pasakysiu abstrakčiai – žmogus, kuris sporte siekia profesionalumo, rezultatų, didžiausio įvertinimo ir pripažinimo, negalvoja apie pinigus. Jis neturi teisės galvoti apie tai. Niekada nepasieksi jokių rezultatų, jei tai darysi tik iš išskaičiavimo. Mano tokia nuomonė.
Kada aš ar mano treneris suprato, jog kas nors iš manęs gali būti? Mano pirmasis treneris buvo Stasys Kaupys, kurį labai vertinau už kiekvieną jo pasakymą, muštrą, griežtą žodį ar stipresnį pliaukštelėjimą. Jis visada sakydavo man ir mano tėvams, kad iš Arvydo išaugs žaidėjas.
Sunku pasakyti, iki kokio lygio, nes tai priklauso nuo traumų, ūgio ir kitų dalykų. Aš pradėjau formuotis būdamas 14–15 metų amžiaus. Treniruotėse vis prisijungdavau prie vyrų, pamačiau rūbinę, ten vykstantį bendravimą. Senesni ar jaunesni žaidėjai, atsiranda spaudimas. Krepšinyje yra labai daug psichologijos.
Jauname amžiuje vis tiek sunku pasakyti, ar iš žaidėjo bus žvaigždė, nebent kalbame apie vunderkindus, pasaulinio kalibro supertalentus.
Savo amžiuje aš nebuvau dominuojantis, neturėjau atletinių savybių. Aš ėjau į priekį po truputį.
– „Švyturio“ arenos palubėse yra iškelti jūsų marškinėliai. Kaip prisimenate laikotarpį Klaipėdos „Neptūne“?
– Tai man davė labai daug. Labai malonu, kad miestas ir organizacija mane pagerbė, įvertino mano, kaip kraštiečio ir žaidėjo, nuopelnus. Puikus derinys.
Esu dėkingas „Neptūnui“, jog galėjau augti šioje sistemoje. Tai buvo kitokie laikai. Treniravomės sunkiai, mylėjome kraštą, o žmonės ateidavo sirgti ir mūsų palaikyti. Pramogų būdavo mažiau. Viskas buvo kitaip.
Užplūsta maloni emocija prisimenant šį laiką. Turėjau puikius konkurentus, trenerius ir komandos draugus. Mano pirmasis treneris Stasys Kaupys buvo ir „Neptūno“ asistentas. Rimas Girskis irgi buvo puikus strategas, pasitikėjo manimi ir davė žaidybinio laiko.
Turėjau nerealų partnerį Alvydą Pazdrazdį, kuris dominavo fizine jėga. Puikus krepšininkas, mano pozicijos žaidėjas. Buvau jaunas vaikis, tad kiekvieną dieną turėjau dirbti sunkiai, sukandęs dantis, o kartais akyse pasirodydavo ir ašaros. Tos dvikovos, kai komandos draugas tave lamdo iš visų pusių, buvo puikios. Jos mano charakteriui, ištvermei ir norui nenusileisti varžovams davė išties daug. Jei pralaimi, tai stojiesi ir eini į kitą mūšį, kol galiausiai laimi.
„Neptūnas“ davė augimą ir puikų impulsą karjerai. Esu labai dėkingas, tai buvo puikus ir nepamirštamas laikas.
– Kada atėjo suvokimas, jog esate puikus žaidėjas, galintis versti kalnus aukščiausiame lygyje?
– Aš labai savikritiškas. Kiekvienas žmogus yra kitoks – pagal charakterį, aplinkybes šeimoje ir draugus. Visada buvau savikritiškas, net ir karjeros pabaigoje, kuri atėjo gana anksti. Bet kur aš žaidžiau, visada save bausdavau ir reikalaudavau daugiau. Visada žinojau, kad galiu, turiu ir privalau tobulinti save ir silpnąsias savo vietas. O jų visada bus daugiau nei stipriųjų.
Niekada negalvojau, kad jau esu ką nors pasiekęs, galiu nedirbti, ateiti į treniruotę paskutinis ir išeiti pirmas. Mano karjeroje to niekada nėra buvę.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado Vilniaus „Lietuvos rytas“?
– Tuo metu „Lietuvos rytas“ buvo viena solidžiausių ir perspektyviausių organizacijų. Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kylanti ir savo vardą dar kurianti organizacija. Už tai didžiuliai nuopelnai keliauja Gedvydui Vainauskui.
Turėjau galimybę išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten mokytis ir žaisti krepšinį. Tuo momentu daug žaidėjų vyko į JAV. Sąlygos ten tikrai buvo geresnės nei Lietuvoje, kurioje nebuvo komforto, perspektyvos ir galimybės gauti gerą išsilavinimą. Tiesiog juodas darbas. Salės nešildomos, o avalynės nėra. Kitokie laikai.
Ne veltui po sovietmečio būdavo populiarus posakis „gera kaip Amerikoje“. 1990–1995-ieji metai... Visi svajojo apie Ameriką.
– Kodėl taip ir neišvykote į JAV?
– Šis variantas buvo svarstomas. Aš jau turėjau įsigijęs bilietus į JAV. Jei gerai pamenu, tai buvo Baltimorės vidurinė mokykla, o tramplinas buvo paruoštas į Šiaurės Karolinos universitetą.
Mes esame vienų metų su Donatu Zavacku, kuris pasirinko išvykti. Man buvo sunku apsispręsti, nes tėvai nesikišo ir nedarė spaudimo, kaip kartais būna. Kiti tėvai nori, jog vaikai būtų jų svajonių išpildymo instrumentas. Aš klausiau trenerių nuomonės ir pasirinkau likti Lietuvoje, dar metus žaisti Klaipėdoje, sunkiai dirbti ir treniruotis, o tuomet žiūrėti, kas iš viso to išeina.
Nusibrėžiau tikslą sportuoti po tris kartus per dieną, stebėti progresą ir žiūrėti, ar galiu kilti aukštyn iki „Žalgirio“, Lietuvos rinktinės ar Vakarų. Jeigu netobulėju pakankamai, kad galėčiau susikurti sau gyvenimą ir aprūpinti šeimą gerbūviu, tuomet patrauksiu į JAV, kur galėsiu gauti gerą išsilavinimą ir žaisti aukščiausio lygio krepšinį.
Likau Klaipėdoje dar metams ir viskas išėjo neblogai. Kilau aukštai ir staigiai. Po sezono „Lietuvos rytas“ davė puikias sąlygas, kurias aš priėmiau. Tikiuosi, kad „Lietuvos ryto“ nenuvyliau.
– Paminėjote, jog kai kurie tėvai vaikų sąskaita projektuoja savo neišsipildžiusias svajones. Kokias vertybes siekiate įdiegti savo vaikams?
– Turime du sūnus ir dukrą. Mažiausiam yra pusantrų metukų.
Prieš darydamas verslą, tu skaitai knygas ir ruošiesi verslui. Jei Dievas suteikė tau laimės turėti vaikų, tu skaitai knygas ir domiesi jų psichologija bei auklėjimu. Aš noriu jiems suteikti naudingas žinias, parodyti kryptį ir teisingą kelią.
Niekada nesvarsčiau vaikui kažką nurodinėti ar įdiegti. Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi. Noriu, kad jie būtų išsilavinę, geri piliečiai, socialiai atsakingi, mylėtų ir būtų mylimi. Gyvenimo kelias tuomet pats nusities.
– Ar pamenate, kaip ir kodėl atsirado pravardė „Kalašnikovas“?
– Visada mintyse turėjau iškėlęs šį klausimą. Nežinau, kas tai sugalvojo. Galbūt mūsų kaimynai rusėnai, reklamuodami kažkokius savo instrumentus? (juokiasi) Gyvai manęs niekas taip nevadino. Niekas nėra taip sakęs. Bet žiniasklaidoje kartkartėmis kažkas taip parašydavo. Negaliu atsakyti, iš kur tai atsirado.
– Galbūt dėl metimo, kuris lyg automatu iššaudavo taiklius tritaškius į krepšį? Juk per ketverius metus „Ryte“ net triskart tapote LKL snaiperio konkurso nugalėtoju.
– Logikos tame yra, bet negaliu pakomentuoti, kaip ir kada tai atsirado.
– Kaip prisimenate pirmąjį LKL titulą, kurį su „Lietuvos rytu“ iškovojote 2000-aisiais?
– Nerealus jausmas. Jauna komanda, turėjusi gerą žaidėjų branduolį, kuriame buvo ir keletas patyrusių krepšininkų. Mes buvome alkani, o „Žalgiris“ buvo kažkiek atsipalaidavęs. Salė būdavo pilna. Tai buvo mūsų namai, gaila, kad evoliucija suvalgė šią salę. Nerealiai maža salytė, kurioje pabudo vilniečių meilė krepšiniui.
Laimėjus titulą, jausmas buvo geras. Kaip šiandien pamenu, kad pirmąsias rungtynes Kaune pralaimėjome. Gal net 20 taškų skirtumu. Bet tuomet laimėjome Vilniuje, Kaune ir vėl Vilniuje. Atsimenu, kad su Ramūnu apsikabinę šokome į viršų iš laimės. Didelis džiaugsmas, kad sunkus darbas buvo įvertintas titulu.
– Ar prisimenate pirmojo titulo šventimą?
– Jei nepamenu, tai nieko gero ir nešventėme (juokiasi). Jauni buvome, vos 19 metų amžiaus. Ne tas mums tada buvo galvoje. Kažkur šventėme, bet tai buvo seniai ir į atmintį neįstrigo.
– Iš LKL sosto išvertėte neseniai Eurolygoje triumfavusį klubą. Kur buvo jūsų sėkmės paslaptis?
– „Žalgiris“ buvo puiki komanda, gerai sukomplektuota, o jai vadovavo Jonas Kazlauskas. Mano nuomone, jie atsipalaidavo. Galvojo, kad bus daug lengviau, negu nutiko. Kai išsimuši iš ritmo, labai sunku sugrįžti. Komanda išsibalansuoja.
Mes irgi buvome puiki komanda. Žaidėjai solidūs, nors ne tokio aukšto meistriškumo kaip „Žalgirio“. Buvome geri žaidėjai, gerai disciplinuoti. Mes puikiai žinojome, ko norime, visus metus dėl to dirbome. Dešimt mėnesių po du kartus per dieną po dvi valandas.
Visada yra daug sunkiau išlaikyti čempionų titulą, nes kita komanda žaidžia su didesne energija ir atsidavimu.
– Kalbant apie legendinius „Ryto“ laikus, socialiniuose tinkluose matyti gana šviežia jūsų, Roberto Javtoko ir Ramūno Šiškausko nuotrauka. Ar vis dar palaikote ryšį?
– Aaa! Mes buvome sodyboje pas Ramūną! Šauniai praleidome laiką, prisiminėme jaunystės laikus. Žinoma, susirinkome su šeimomis ir vaikučiais. Mes pabendraujame, santykiai mūsų yra puikūs. Visada džiaugiamės, kai susitinkame.
– 2000-aisiais metais Saportos taurės pusfinalyje „Lietuvos rytas” susikibo su legendiniu Bolonijos „Kinder“, o jūs – su tuomete Europos žvaigžde Predragu Danilovičiumi. Serbas iš žaidimo realizavo 2 metimus iš 16, tragiškas pataikymas, kurį po rungtynių palydėjote legendine fraze „Iš Danilovičiaus liko tik pavardė ir kontraktas“. Kokį save prisimenate iš to laikmečio?
– Žaidėjas, kuris nori nugalėti. Žaidėjas, kuris nori visą save atiduoti komandai ir miestui. Žaidėjas, kuris bet kokia kaina ir negailėdamas savęs trokšta įveikti varžovą bei padėti komandos draugams iškovoti pergalę.
Nebuvo nei skausmo, nei nuovargio, nei savęs taupymo kainos. Man nebuvo svarbu, ar varžovas žemesnis ar aukštesnis, geresnį ar blogesnį automobilį vairuoja, daugiau ar mažiau pinigų uždirba.
Buvau žaidėjas, kuris neturėjo autoritetų. Yra apibrėžtos krepšinio taisyklės, pagal kurias kovoji nežiūrėdamas į nieką. Aš dariau viską, kad mes pasiektume pergalę.
– Ar „Žalgiris“ kada bandė jus prisivilioti į Kauną?
– Niekada nebuvo jokių kalbų, teorinių variantų ar apkalbų. Taip sutapo, kad kai žaidžiau Klaipėdoje, „Žalgiris“ buvo kito kalibro klubas. Jiems nereikėjo jaunų žaidėjų, kuriuos reikia auginti. Jiems reikėjo rezultato iškart. Vilniuje turėjome puikias sąlygas, o „Žalgiriui“ nereikėjo „Lietuvos ryto“ žaidėjų, kadangi save laikė kito lygio komanda. Jie neturėjo laiko augti su jaunimu, reikėjo greito rezultato.
Po „Lietuvos ryto“ išvažiavau į Ispaniją. Kalbų apie „Žalgirį“ niekada taip ir nebuvo.
– Kaip prisimenate batalijas su „Žalgiriu“. Koks tai būdavo derbis jūsų akimis?
– Esi žmogus, reaguoji į žiniasklaidą, bet stengiesi likti profesionalu. Dabar žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose yra daugiau žaidėjus blaškančius iškreiptos informacijos, jiems reikia mokėti nuo to atsiriboti.
Tarp Vilniaus ir Kauno būdavo puikus derbis. Tokie derbiai puošia sportą. Geros rungtynės, geros kovos tiek emocine prasme, tiek tarp miestų ir sirgalių. Nebūdavo smurtinių dalykų, Dieve apsaugok nuo to. Sportas turi būti gražus, bet privalo būti ir konkurencingas.
Geri laikai. Dabar to trūksta, nes visiems klubams Lietuvoje sunku lygiuotis į „Žalgirį“.
