Pirmoje „50 klausimų Arvydui Macijauskui“ trilogijos dalyje – susipažinimas su Arvydo Macijausko karjeros pradžia, užsigrūdinimu Klaipėdoje, šuoliu į Vilnių bei sparčiai augusiu žvaigždės statusu.
Antroje dalyje – triumfas Europos čempionate ir staigus reikliojo stratego Dušo Ivanovičiaus kvietimas į baskų treniruočių stovyklą, spindesys Vitorijoje, karčiausia karjeros nesėkmė ir niūrus etapas NBA.
„Kalašnikovui“ nepavyko integruotis NBA aplinkoje, tačiau akcijos Europoje nenukrito. 2006-ųjų liepą jis su Pirėjo „Olympiakos“ klubu sukirto dėl tuo metu Senajame žemyne beprotiškos ketverių metų 9 milijonų eurų vertės sutarties.
Atėnų oro uoste lietuvis buvo sutiktas lyg roko žvaigždė. Neįtikėtina minia raudonai baltų sirgalių skandavo Maco vardą.
„Tai yra nerealu! Graikai myli krepšinį, derbius. Jie labai emocionalūs. Oro uoste susirinko tūkstančiai žmonių, jie buvo su vėliavomis, skandavo „Olympiakos“ dainas ir mano vardą. Aš to niekada neužmiršiu“, – 15min pasakojo A.Macijauskas.
Vis dėlto didžiulėmis pergalėmis pradžiuginti sirgalių auksinės rankos savininkui nepavyko. Kosminis kontraktas buvo paskutinis Maco karjeroje, o ir piniginę papildė tik kiek daugiau nei pusė sutartos sumos.
Praėjus trims mėnesiams po atvykimo į Atėnus, lietuviui plyšo Achilo sausgyslė. Pirmajame sezone ant parketo jis išbėgo tik dviejuose paskutiniuose Eurolygos atkrintamųjų mačuose prieš savo buvusią meilę Vitorijos „TAU Ceramica“.
Antrąjį sezoną Macas pradėjo įspūdingai, skriaudė visus iš eilės ir tapo lapkričio mėnesio Eurolygos MVP. Bet kūnas sunkiai laikė krūvį.
„Buvau jaunas ir nenorėjau tik grįžti. Norėjau tobulėti. Blauzda po pirmosios traumos buvo atrofavusi, dėl to buvo sunku išsilaikyti“, – 15min sakė Macas.
2008-aisiais krepšininkas patyrė sunkią dešinės kojos raiščių traumą, o Graikijos klubas pasileido teisminio proceso keliu, kadangi traumą A.Macijauskas patyrė sportuodamas su kitu klubu, Klaipėdos „Neptūnu“.
„Olympiakos“ laimėjo bylą ir sutaupė apie 4,4 mln. eurų, kuriuos Macas būtų uždirbęs iki 2010-ųjų metų.
Garsioji Maco frazė apie Predragą Danilovičių, jog iš serbo liko tik pavardė ir kontraktas, atsisuko prieš jį patį. Taip trimituoti ėmė kandi Graikijos žiniasklaida.
„Buvo sunku, nes supratau, jog karjera baigėsi dėl kitų žmonių klaidų. Šis momentas man buvo nemaloniausias, – pasakojo Macas. – Bet aš visiškai nesigailiu baigęs karjerą. Nėra ko gailėtis. Tai pasvertas ir argumentuotas sprendimas, įvertinus fizines galimybes, perspektyvą, amžių ir galimą atsistatymą po operacijos. Reikėtų pasakoti ilgai, bet sprendimas geras. Kito negalėjo būti. Nebuvo kitokių variantų.“
– Po sezono palikote NBA ir grįžote į Europą, sukirtęs rankomis su Pirėjo „Olympiakos“. Atėnų oro uoste jus pasitiko įspūdinga minia sirgalių, panašiai, kaip ir Šarūną Jasikevičių, kai jis atvyko į Atėnų „Panathinaikos“. Šaras savo knygoje rašė apie kartą gyvenime patirtą emociją. Kaip jūs prisimenate savąjį pasitikimą?
– Tai yra nerealu! Graikai myli krepšinį, derbius. Jie labai emocionalūs. Oro uoste susirinko tūkstančiai žmonių, jie buvo su vėliavomis, skandavo „Olympiakos“ dainas ir mano vardą. Aš to niekada neužmiršiu.
– Graikijos derbis – karščiausia atmosfera, kokioje jums yra tekę žaisti krepšinį?
– 100 proc. Mačai tarp „Olympiakos“, „Panathinaikos“ ir Salonikų „Aris“ buvo neįtikėtini. Rimtos kovos, kurias sunku apibūdinti. Reikia nuvažiuoti ir gyvai pamatyti, kaip yra sergama ir kokie ten vyksta dalykai. Tikrai sunku žaisti krepšinį.
– OAKA arenoje susirinkusių 20 tūkstančių audringų graikų daug ką galėtų išgąsdinti. Jus tokia atmosfera pakylėdavo ar slopindavo?
– Tiek metų žaidi krepšinį, treniruojasi dukart per dieną, tad kiekvienas sprendimas aikštelėje atliekamas automatizmu. Viską darai automatu, nesvarbu, tribūnose 20 tūkstančių žmonių ar jų išvis nėra, pavyzdžiui, kaip šį pandeminį sezoną. Žaidėjai yra profesionalai, kurie nuo ryto iki vakaro daro tuos pačius dalykus. Tai blaško, bet viską darydavome automatiškai. Jei pažvelgtumėte į protokolą, skaičiai yra panašūs, žaidi su sirgaliais ar be jų.
– Graikijoje pasipylė sunkios jūsų traumos. Kas nutiko?
– Achilo sausgyslės trūkimas yra gana rimta trauma. Operacija, reabilitacija... Daug sudedamųjų dalių. Nualintas ar nenualintas organizmas, traumos yra traumos. Niekada nežinai, kada jos gali pasitaikyti ar užklupti. Nutrūko Achilo sausgyslė, buvo operacija ir reabilitacija. Viskas buvo atlikta ne visai sėkmingai, todėl nebuvo lengva sugrįžti į geriausią sportinę formą.
– Bet sugebėjote sugrįžti ir žaidėte nuostabų krepšinį. Nuo jūsų kentėjo ir Kauno „Žalgiris“, ir visi kiti varžovai Eurolygoje. Galiausiai tapote mėnesio MVP. Kiek išliejote prakaito, kad pasiektumėte tokį rezultatą po sunkios traumos?
– Reabilitacija ir didžiulis darbas. Tu sieki sugrįžti į tą patį lygmenį, kuriame buvai iki traumos. Buvau jaunas, nenorėjau tik grįžti, norėjau tobulėti. Blauzda buvo atrofavusi, dėl šios traumos buvo sunku išsilaikyti.
– Kaip prisimenate ilgą teisminį procesą su Pirėjo „Olympiakos“ klubu dėl patirtos traumos bei milžiniško kontrakto išmokėjimo? Ir sunki trauma, ir teismai. Kiek psichologiškai sunkus jums buvo šis laikotarpis?
– Buvo sunku, nes supratau, jog karjera baigėsi dėl kitų žmonių klaidų. Šis momentas man buvo nemaloniausias.
Aš suprantu „Olympiakos“ savininkus brolius Angelopoulos. Tai puikūs savininkai. Jie įdėjo daug širdies ir išleido beprotiškus pinigus. Puikiai suprantu juos, nieko asmeniško, tik verslas. Žinoma, įtaką formuoja ir kiti. Bet jie negali laikyti komandoje žaidėjo, kuris neduoda jokio rezultato. Aš tą puikiai suprantu, neturiu jokios nuoskaudos.
Operacijos ir reabilitacijos klaidos tikrai buvo ne mano pusėje. Bet yra kaip yra. Jokio pykčio. Žiūriu krepšinį ir džiaugiuosi už gerą ir kokybišką žaidimą. Nesu nusistatęs prieš jokią komandą.
– Ar niekada nebuvo minčių, kad reikėjo atlikti dar vieną operaciją ir toliau kabintis už krepšinio? Ar niekada nesigailėjote sprendimo baigti karjerą būdamas vos 28-erių metų amžiaus?
– Sprendimas buvo tikrai sunkus. Visiems būna sunku bet kokioje sporto šakoje. Ypač tada, kai turi staigiai nutraukti tai, ką geriausiai sugebi daryti. Kai palaipsniui ruošiesi, supranti, jog fizinės galimybės neleidžia varžytis su kitais. Ir tuomet yra lengviau.
Aš visiškai nesigailiu. Nėra ko gailėtis. Tai pasvertas ir argumentuotas sprendimas, įvertintus fizines galimybes, perspektyvą, amžių ir galimą atsistatymą po operacijos. Reikėtų pasakoti ilgai. Sprendimas geras, kito negalėjo būti. Nebuvo kitokių variantų.
– Daugybę metų žaidėte krepšinį, buvote labai konkurencingas krepšininkas, kiek sunku taip staigiai užbaigti krepšininko karjerą?
– Po krepšinio tikrai nebuvo lengvas laikotarpis. Nemanau, kad kam nors būna lengvas. Gal kažkiek būna paprasčiau, kai žaidi labai ilgai, ruoši save karjeros pabaigai ir turi kitą nišą likti krepšinyje. Bet kai užbaigi momentaliai, neini treniravimo ar vadybos keliu, psichologiškai nėra lengva.
Puikiai su tuo susitvarkiau, neturėjau problemų. Bet daug kas turi. Daug žaidėjų ieško problemų ir jų turi. Integracija į visuomenę po staigios karjeros baigties būna sudėtinga, kitokia, nes mes gyvename uždarame burbule. Emocinis lygmuo būna sunkus, turi būti pasiruošęs.
– Kaip su jūsų titulais ir apdovanojimais. Pardavėte ebay ar laikote garbingoje vietoje?
– Auksinio medalio neįpirko, o kitko nepirko (juokiasi). Jeigu rimtai, laikau viską namuose gražiai pasidėjęs. Puiki emocija užplūsta bet kada pasižiūrėjus. Tai visada paglosto širdį, veide atsiranda šypsena.
– Kokie buvo variantai likti krepšinyje po karjeros baigimo?
– Visos komandos turi planus, žiūri dvejus, trejus ar ketverius metus į priekį. Aš staigiai baigiau karjerą, nusprendžiau, jog neverta darytis krūvos operacijų, dvejus metus laukti ir bandyti sugrįžti. Niekas nekuria lygos ir neformuoja komandos per vieną naktį. Tai ilgalaikiai projektai. Visi turi planus.
Buvo kalbų apie „Perlo“ komandos treniravimą. Bet iki galo nesusitarėme. Sakykime, vizijos neatitiko. Daugiau nelabai ką svarsčiau. Norėjau atsipūsti, pailsėti ir nusiraminti. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuriam reikėjo pasiruošti ir viską apmąstyti. Tuo metu ir šeimos nebuvo. Padariau pauzę, kuri buvo neišvengiama. Puikiai su tuo susitvarkiau.
– Siekėte trenerio licencijos, studijavote Europos krepšinio trenerio magistro studijas. Ar pabaigėte šiuos mokslus, ką jums tai davė?
– Puikios studijos. Pabaigiau, įgavau puikių žinių, o universitetas buvo labai geras. Gerai, kai esi žaidėjas ir gali gauti žinių iš vadybos bei organizacinių dalykų. Tai suteikia bendrą supratimą apie krepšinį, kaip sporto šaką. Supratau ir treniravimo procesą, ir sporto psichologiją, ir vadybą. Puikios žinios.
– Ko labiausiai pasigendate iš savo krepšininko karjeros?
– Neįvardinsiu vieno dalyko. Niekas neįvardintų kažko, ko pasiilgsta labiausiai. Buvo toks etapas, kuriuo gyvenai. Sudedamųjų dalių buvo daug – ir liūdesio, ir nuovargio, ir skausmo, ir traumų. Reikėtų vardinti ir vardinti. Man miela prisiminti visą visumą. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę tai patirti. Bet gyvenimas eina į priekį.
– Ar su karjeros pabaiga padėjote kamuolį į šoną visiems laikams, ar tenka dar mėgėjiškai pasivaržyti krepšinio aikštelėje? Ar traumos padarinių dar yra išlikę?
– Rokai, aš myliu krepšinį. Aš vis dar jį pažaidžiu. Jeigu kažkas nori pažaisti vienas prieš vieną, aš niekada neatsisakau. O kartais ir laimiu (šypsosi).
Kai baigiau karjerą, turėjau klausimų dėl savo sveikatos. Ir gana rimtų. Bet supratau, kad gyvenimas turi tęstis. Kito kelio neturėjau, tik suaktyvinti savo fizinį pasiruošimą. Pradėjau daug dirbti su savo kūnu. Pora metų nieko nežaidžiau, pradėjau jausti, kad byra organizmas ir dingsta noras treniruotis. Tai yra blogai. Krūvius buvę sportininkai turi išlaikyti visą savo gyvenimą. Pradėjau dirbti su svarmenimis, ėmiau vaikščioti į salę. Prieš keletą metų turėjau puikią sportinę formą.
– Ar nepagalvojote, jog dabartinis krepšinis, išgyvenantis tritaškių metimų evoliuciją, jums būtų labai tinkamas, žibėtumėte dar labiau?
– Dabar visi žaidžia kietai. Aukšto lygio ir atletiškas krepšinis. Evoliucija vyksta kas dešimt metų. Dabar visi žaidžia greitai ir kietai. Sunku pasakyti, ar dabar būčiau geresnis krepšininkas. Sunku palyginti. Manau, kad Europos krepšinis yra gražus ir patrauklus. Eurolyga yra aukštos kokybės ir gražus akiai žaidimas. Savęs į hipotetinius variantus nestatau.
– Kas dabartiniame krepšinyje jus žavi labiausiai?
– Man gražu žiūrėti į visą bendrą krepšinį. Skirtingi treniravimo stiliai, kai prisitaikoma prie esamų žaidėjų, jų fizinių savybių, ar žaidėjai turi smulkių traumų, ar pražangų. Susideda daug dalykų. Treneriui vis reikia prisitaikyti prie esamos situacijos.
Man patinka geras ir kokybiškas krepšinis. Su geru puolimu ir gera gynyba. Patinka ir geri metimai, kad ir skuboti, bet kai kuriems žaidėjams jie yra leidžiami, nes jis per treniruotes ties tuo dirba labai daug. Treneris tai įvertina, mato, kad žaidėjas gali pataikyti ir neįtikėtinus metimus.
– Pastarasis penkmetis Kaune buvo vadinamas „Šaro era“. Tai kėlė visą krepšinio lygį Lietuvoje – nuo žaidėjų, trenerių, vadovų, teisėjų iki sirgalių. Ar sutinkate su tuo? Kaip šis procesas iš šono atrodė jums?
– Visiškai sutinku, kad Šaro įtaka jaučiasi visuose jūsų paminėtuose aspektuose. Tai yra į naudą viskam. Reikia mokytis iš žmonių, kurie gyvenime yra matę daugiausiai, buvę ten, kur kiti galėjo tik pasvajoti.
Šaras buvo puikus žaidėjas ir puikus komandos draugas. Visada pasilabiname susitikę. Labai džiaugiuosi už jo sėkmę. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau tokio meistriškumo ir profesionalumo trenerių ir žaidėjų.
– Kaip per šiuos metus pasistūmėjo Lietuvos krepšinis?
– Visada norisi, kad būtų geriau. Krepšininkai būtų geresni, jaunimas būtų aukštesnis, taiklesnis ir žaistų geriau, o ir treneriai bei teisėjai dirbtų geriau. Ir kad LKL būtų aukštesnio meistriškumo. Visada to norisi. Bet, manau, esame gerame kelyje. Lietuva yra krepšinio šalis, mylime, suprantame ir genetiškai esame prisitaikę prie šios sporto šakos. Esame gerame kelyje – visada bus pakilimų ir nuopuolių, bet rezultatai dabar yra puikūs.
