Į sutartą pokalbį Vilniaus senamiestyje Rimas Kurtinaitis atvairuoja juodą „Lexus“ visureigį, tokį didelį, kad, atrodo, gali užstrigti tarp siauros Užupio gatvės sienų.
Mašinos numeriai – rusiški, nes automobilis yra „Chimki“ savininkų dovana, dar anksčiau įteikta ilgamečiui komandos treneriui, dirbančiam Rusijos klube jau daugiau nei šešerius metus.
Dabar R.Kurtinaitis yra vienas geriausiai apmokamų Europos krepšinio trenerių, vienintelis krepšinio strategas, laimėjęs tris Europos taures – vieną su Vilniaus „Rytu“ ir dvi su Pamaskvės klubu.
Tačiau kelias iki pripažinimo prasidėjo labai toli ir nuklotas ne tik rožėmis, bet ir dygliais.
Nepaisant svaigios krepšininko karjeros, apie kurią R.Kurtinaitis pasakojo pirmojoje ir antrojoje interviu dalyse, nepaisant stabilių gyvenimo vertybių, kurias atskleidė trečioje, trenerio karjerą jis pradėjo nuo nulio.
Buvo metų, kai R.Kurtinaitis dirbo už nakvynę ir degalus, buvo ir tokių, kai baigėsi dar prasčiau – klubo bankrotu.
Apie pakilimus ir atleidimus, apie pergales ir nesėkmes slidžiame trenerio kelyje Lietuvos krepšinio legenda pasakojo ketvirtojoje, paskutinėje interviu dalyje.
– Rimai, kaip prieš du dešimtmečius prasidėjo jūsų trenerio karjera?
– Tais laikais Gedvydas Vainauskas kvietė mane dirbti į „Lietuvos ryto“ komandą treneriu.
Tačiau ir tada, ir kartais paskui gyvenime mane kankindavo abejonės – ar iš tiesų aš jau tame lygyje?
Dirbdamas Kūno kultūros ir sporto departamente mačiau krepšinį, bet nebuvau tikras, kad sugebėčiau – „Rytas“ žaisdavo Eurolygoje arba Europos taurės varžybose, o man gal verčiau būtų pradėti nuo kažko paprastesnio. Manau, kad ir Šarūnas Jasikevičius teisingai pasielgė, kai pradėjo dirbti Kauno „Žalgiryje“ nuo asistento pareigų.
Virsti iš žaidėjo treneriu reikia laiko. Man pačiam būdavo, kad porą metų baigus krepšininko karjerą ir treniruojant kitus liepdavau kažką padaryti, ko žmogelis niekada ir nesugebėjo.
Ir Lavrinovičiai yra prisiminę, kaip juos jaunystėje treniravo Garastas, sykį pyktelėjęs: „Kaip jūs negalite, Sabas tai mikliai padarydavo!“ Bet broliai priminė: „Mes juk ne Sabas!“
Taip ir aš pats pasakiau Gedvydui, kad dar negaliu, man dar per anksti.
Kai važinėjau po konferencijas Europoje dirbdamas KKSD, susipažinau su Ilhamu Alijevu (nuo 2003 metų iki dabar – Azerbaidžano šalies prezidentas). Tada jis vadovavo tik Azerbaidžano olimpiniam komitetui ir naftos kompanijai, o šalies prezidentas buvo jo tėvas Hejdaras Alijevas.
Ilhamas Alijevas pasiūlė man vystyti Azerbaidžane krepšinį. Kažkada jie turėjo neblogą komandą TSRS antroje pagal pajėgumą lygoje. Preliminariai pasikalbėjome ir jie pasiūlė: „Atvažiuok pas mane į Baku. Apsižiūrėsi, pasitarsime, jei netiks, tai netiks – kviečiu tave kaip svečią.“
Aišku, buvau priimtas aukščiausiu lygiu viešbutyje Baku centre, vietoj gėlių buvo vaisiai ir uogos – didžiausios braškės, vyšnios. Paskui ir pas I.Alijevą į namus užsukau. Galvoju: nuo kažko reikia pradėti. Ir sutikau.
– Kaip atrodė darbas Azerbaidžane, krepšinio prasme egzotiškoje šalyje?
– Atvykęs aš paprašiau man atvesti visus geriausius šalies krepšininkus. Man atvedė apie tris dešimtis beveik vienodo ūgio – apie 195 cm – žaidėjų. Atsirinkau 10 talentingiausių. Kai kurie ateidavo į 10 valandą prasidedančią treniruotę po pusvalandžio ar vėliau. Tokius greitai pramečiau.
Man leido daryti viską. Sukūrėme 8 komandas, įvedėme nario mokesčius. Iki tol jie žaisdavo čempionatą keista sistema – turai kas tris mėnesius. Aš įvedžiau normalų aštuonių mėnesių čempionatą, pradėjome žaisti savaitgaliais. Žaidėjų trūko, bet Baku sukūrėme „Gala“ komandą, aš atsivežiau žaisti Darių Lukminą, paskui dar kelis lietuvius.
Klubai ėmė užsieniečius, atsirado konkurencinga vieno turtuolio ekipa, ir prasidėjo tarpusavio kovos tarsi „Žalgiris“ ir „Rytas“. Pats ėjau į televizijas reklamuoti varžybų, man kalbėdavo, kad per televizorių tais laikais dažniausiai rodė du žmones: iš tėvo prezidento pareigas paveldėjusį Ilhamą Alijevą ir Kurtinaitį.
Dar formavau rinktinę ir jaunimo komandas. Kūrėme ir Kaukazo šalių lygą, bet idėja užgeso dėl konflikto su armėnais ir mažų pajėgumų.
Pirmieji metai man prabėgo lyg savaitė. 8 valandą ryte pradėdavau dirbti, o grįždavau tik 21-22 val. vakare, nes laksčiau salė-ofisas-salė maršrutu, kol sudariau visą struktūrą.
Čempionatas buvo įdomus, tik teisėjų lygis šlubavo. Buvo ir muštynių, kai ir žiūrovai su žiūrovais grūmėsi aikštėje. Vos spėjau savo žaidėjus išvesti iš aikštės.
Europos taurės varžybose mes davėme kovą Permės klubui, įveikėme Nikolajevo, Valmieros komandas.
– Kokia įsimintiniausia tų laikų kelionė?
– Važiavome žaisti į Islamo šalių sporto žaidynes Saudo Arabijoje. Ten patekau ir į Mediną, kur palaidotas pranašas Mahometas, ir į Meką, kur per šventas keliones suplūsta po 3 mln. piligrimų.
Aš atlikau visą ritualą eidamas pro aukso vartus. Viso pasaulio musulmonai ten suplaukia kartą per metus, bet užsieniečių ten neleidžia į miesto centrą. Buvau apsirengęs musulmoniškais apdarais, nes taip galėjau būti kaip treneris žaidynėse. Pagal religinį ritualą turėjau apeiti septynis kartus marmuro trasa basas. Matytumėte mano padus. Gaila tik, kad Islamo širdyje neleido filmuoti ir fotografuoti.
O žaidynėse mes iškovojome pirmą vietą. Už ją gautas šeichų įteiktas medalis yra paties tikriausio aukso ir pats sunkiausias iš visų mano trofėjų. Olimpinių žaidynių medaliai tik paauksuoti – jie tarsi pajuoduoja paskui. O tas Saudo Arabijoje gautas medalis buvo kokio kilogramo svorio iš gryno aukso. Vieną tokį medalį užmovėme ir I.Alijevui, nes jam Islamo žaidynės buvo svarbiau nei koks Europos čempionatas. Atsidėkojant mums skyrė butus, mašinas. Su I.Alijevu iki šiol geri santykiai – vėliau Pekino olimpinėse žaidynių olimpinėje valgykloje apsikabinome, jo apsauga net nežinojo, kaip elgtis. Ir kai jis viešėjo Lietuvoje Seime man pasakojo, kad jis klausinėjo: „Kur mano draugas Kurtinaitis?“
– Ar patirtis Azerbaidžane įtikino, kad galite ir norite dirbti krepšinio treneriu?
– Ten pradėjau nuo nulio, treniravau ir vaikus, ir nacionalinę rinktinę, bet taip supratau, kad galiu dirbti. Juk ne visi gerai žaidėjai tampa gerais treneriais. Ir kartais nebūtina būti geru krepšininku, kad taptum aukšto lygio treneriu – Sergio Scariolo puikus pavyzdys – jis pradėjo dirbti treneriu gal 26-erių.
Po Azerbaidžano išvažiavau į Permės klubą, bet ten jau lapkritį ėmė trūkti pinigų. Žaidėjai nebenorėjo žaisti, taip jau žiemą grįžau namo. Kažkiek pavyko atgauti pagal kontraktą priklausiusių pinigų, bet netrukus klubas bankrutavo ir atsikūrė daug vėliau.
– Kokiomis sąlygomis dirbote Vilniaus „Sakaluose“?
– Klubo vadovas Vytautas Kiaušas atvyko pas mane į Kauną ir pasiūlė: „Neturime pinigų, bet atvažiuok padirbėti.“ Atsakiau: „Gerai, duokite gyvenamą vietą, mašiną ir aš pradedu.“ Man davė butą Žemaitės gatvėje prie salės, išnuomojo mašiną, apmokėjo degalus, po kartą per dieną maitino viešbutėlyje ir viskas. Bet man tai buvo geras laikas.
„Sakaluose“ trūko pinigų, vėlavo atlyginimai, panašiai kaip ir šiais laikais, kai dauguma LKL žaidėjų uždirba po kokius 2 tūkst. eurų per mėnesį. Na, geresni uždirba ir po 5-7 tūkst., o pačių stipriausių komandų ir 15 tūkst. Tačiau apie 80 proc. krepšininkų gyvena nuo algos iki algos, turi šeimas, butus, kreditus.
„Sakaluose“ žaidėjai mažai uždirbdavo, bet treniruodavosi dukart po 3 valandas. Jie dirbo labai noriai: ir vyresni kaip Rolandas Matulis, ir jaunesni: Mindaugas Kuzminskas, Simas Buterlevičius, Vytautas Šarakauskas, Justas Sinica. Man patikdavo ir Mindaugas Reminas, planavau jam svarbų vaidmenį, nors jis kažkodėl po sezono pasitraukė – gal per griežtas buvau.
Net su „Rytu“ kapodavomės, kai juos tada treniravo Aleksandras Trifunovičius. Meistriškumo gal kiek ir trūko, bet „Sakalai“ buvo turbūt paklusniausia ir geriausiai treniruojama mano komandų.
– Kokia patirtis buvo Lenkijoje?
– Sezono viduryje gavau kvietimą iš Vroclavo, kur „Šląsk“ turėjo gražią istoriją, bet vėl – neturėjo pinigų. Paveldėjau gerų amerikiečių žaidėjų ir gerai sutvarkytą komandos gynybą, sustyguotą prieš mane dirbusio Andrejaus Urlepo – tiesa, žaidėjai juo nebuvo patenkinti, nes reikėdavo žiūrėti vaizdo įrašus po 3-4 valandas per dieną.
Man atėjus laimėjome iš 9 rungtynių 9 ir pakilome iš devintos vietos į trečią. Tačiau atėjus atkrintamosioms varžyboms nebeliko pinigų. Aš pasiūliau klubo vadovams, kad iš mano atlyginimo sumokėtų žaidėjams, o aš atsiimsiu kitą sezoną, nes sutartis galiojo ir antram. Bet kitą sezoną sužaidėme dvejas rungtynes ir bankrutavome.
Tik paskui sužinojau, kad visi gavo algas, išskyrus mane. Vienas likau už pusmetį negavęs atlyginimo, o po staigaus klubo bankroto likau ant ledo. Tad keleri metai buvo tokie: „Sakaluose“ dirbau už dyką, o Lenkijoje klubas bankrutavo. Pora tuščių metų pinigų atžvilgiu, bet darbingi sportine prasme.
Man netinka tokie treniravimo metodai, kai kaip žvejai užmeta meškerę ir laukia: užkibs ar neužkibs?
Tada sulaukiau kilnaus gesto iš Tomo Pačėso – jis pakvietė dirbti pas jį į Sopotą. Pačėsas sakė: „Didelio atlyginimo nežadu, bet pragyvenimui bus, antruoju treneriu ranka nekyla kviesti, bet būk mano konsultantas.“ Taip tris mėnesius dirbau pas Tomą. Man patikdavo – į treniruočių procesą nesikišdavau, bet komanda žaidė Eurolygoje, rezultatai buvo geri – treneris buvo griežtas, bet tokie man ir patinka, kaip Pačėsas ar Jasikevičius. Man netinka tokie treniravimo metodai, kai kaip žvejai užmeta meškerę ir laukia: užkibs ar neužkibs? Kalbama, kad tai jaunų trenerių pranašumas, bet aš nematau pranašumo, jei nėra tvarkos, disciplinos ir pastangų. Tai pats visada akcentuoju savo komandoms. Todėl ir Kauno „Žalgiris“ daužo Eurolygos turčius, nes yra disciplinuoti ir darbštūs. Todėl Šaras ir geras treneris, ištraukiantis ne 80 proc., o 150 proc. iš žaidėjų.
– Tuomet gavote pasiūlymą iš Vilniaus. Kokį išvydote „Rytą“?
– Man paskambino Jonas Vainauskas ir paklausė, ar norėčiau dirbti „Lietuvos ryte“. Atsakiau, kad norėčiau, nes darbus Sopote vertinau kaip man skirtą labdarą.
„Rytas“ buvo atleidęs Antaną Sireiką. Atvykęs į „Rytą“ pasikalbėjau su žaidėjais. Susidarė įspūdis, kad komandoje trūko tvarkos. Antanas Sireika kaip dabar, taip ir tada mėgdavo suteikti žaidėjams laisvę rinktis sprendimus aikštėje. Tačiau norint laimėti titulus to retai užtenka. Gerai, jei komandoje turi Arvydą Macijauską, Šarūną Jasikevičių, Saulių Štombergą, Ramūną Šiškauską, Lavrinovičius. Jiems leidus žaisti, jie patys viską sudėlios, nes tai aukščiausios klasės žaidėjai.
Tačiau klube yra skirtingo meistriškumo, skirtingų tautybių žaidėjai. „Rytas“ turėjo gerų žaidėjų, pirmiausia tai – Chucką Eidsoną.
Aš atvykęs daugiausiai kalbėjausi su Marijonu Petravičiumi. Nepažinojau jo asmeniškai, bet jis buvo labai darbštus vaikinas, galėjęs treniruotis iki devinto prakaito. Klausiau jo, kur yra problemos: komanda lyg ir nebloga, bet ko trūksta? Marijonas atsakė, kad jam trūksta didesnio krūvio treniruotėse. Jis pats vėlai atėjęs į krepšinį, tad buvo pratęs daug dirbti. Patikinau, kad nebijotų: ko ko, bet krūvį gaus.
Per savaitę reikėjo daug pakeisti, nes prieš man atvažiuojant pralaimėjo Rimanto Girskio treniruojamam Mariupolio klubui 13 taškų. Mes atsilošėme 19 taškų, nes per savaitę padarėme labai daug. Pamenu, kad sykį per rytinę treniruotę muštravau prie vieno krepšio vyrus, prie manęs priėjo Arvydas Gronskis ir tyliai sako: „Treneri, jau 3,5 valandos kaip vyksta treniruotė. Gal paleiskite, nes kaip jie atrodys per vakarinę treniruotę?“
Mes nežiūrėjome į laiką. Darėme savo darbus, aš turėjau labai darbščią kapelą: Artūrą Jomantą, Stepą Babrauską, Mindaugą Lukauskį, Marijoną Petravičių. Sezono pradžioje turėjome ir serbuką (Branko Milisavljevičių), bet jis buvo tingus – neblogas puolime, bet tuščia vieta gynyboje – jį ir pardavė.
Dirbome iki devinto prakaito, bet priėjome prie disciplinos, griežtų taisyklių. Aš nemėgau improvizacijos, nes dėl jos išaugdavo klaidų skaičius. Žalią šviesą uždegiau tik Chuckui Eidsonui, nes jis mokėjo priimti gerus sprendimus. Visa Europa jį pažinojo kaip trečią numerį, o aš perstačiau į įžaidėjo poziciją – jis man viską sutvarkė.
Galvoju, kad jis paskui suklydo, kai po sezono Milano „Armani“ nupirko Marijoną Petravičių, bet Chucką Eidsoną nupirko Tel Avivo „Maccabi“. Nes jie žaidė pikenrolą kaip Johnas Stoctonas su Karlu Malone'u. Juos reikėjo imti į porą, kaip aš dabar į „Chimkus“ paėmiau Stefaną Jovičių ir Deviną Bookerį – jie dviese žaidė Miuncheno „Bayern“. Kartais geriau imti ne vieną žaidėją, nes pavieniui jie prasčiau atsiskleidžia – Marijonas Milane žaidė mažiau, o Eidsonas Tel Avive žaidė daugiau, bet vėl buvo nustumtas į trečią poziciją ir stovėdavo kampe.
Vilniuje man patikdavo, kaip Chuckas reguliuodavo komandos žaidimą. To pasekoje viską laimėjome. Pirmą titulą su A.Sireika Prezidento taurę, o paskui iškovojome Baltijos, LKF, LKL ir Europos taurę.
– Koks jūsų akimis buvo turnyras Turine, į kurį „Rytas“ vyko nebūdamas favoritu?
– Labai ruošėmės pirmosioms rungtynėms su „Benetton“. Nusikėlėme rungtynes su „Sakalais“, tad turėjome savaitę pasirengimo. Aišku, mūsų kaip geros mėsos nevertino. „Benetton“ žaidė be jokių sumanymų, kaip galėtų mus nubausti, jie galvojo, kad mus ir taip užmėtys. Mes vargome, bet įveikėme.
Buvome geros fizinės formos. Treniruotės per dieną po 2,5-3 valandas davė savo. Mes ir LKL nulaužėme fiziškai „Žalgirį“, kuris turėjo vidinių problemų, bet mes buvome gerai pasirengę fiziškai – galėjome žaisti kas antrą dieną tuo pačiu intensyvumu. Tais metais jausdavome, kaip prieš mus vysta komandos. Būdavo rungtynių, kai likus kelioms minutėms atsilikdavome kokiais 8 taškais, bet aš būdavau ramus, nes žinodavau, kad gynyba vis tiek prismaugsime. Trapuodavome, atakuodavome pikenrolą, agresyviai puldavome, perimdavome kamuolius. Turėjome labai gerai žaidimą skaitančius žaidėjus – Jomantą, Lukauskį, Babrauską. Jie perimdavo daug kamuolių.
Mobili gera komanda. Sinicai gal trūko fizinio tvirtumo, bet jo krepšinio IQ yra aukštas. Ėjome noru, agresija, disciplina ir pastangomis. Pavyko įskiepyti, kad ne po puolimo seka gynyba, bet po gynybos eina puolimas. Turėjome atidirbę spaudimą.
Tada mes turėjome laiko dirbti. Tai dabar kas antrą dieną keliaujame. Dar ir meistrus, kokius turime „Chimki“, sunku užlaužti. Bet negali jų nuvaryti per treniruotę, nes kitą dieną jie nepažais. Krūviai ir kelionės – kitas ritmas. Aš pats pasikeičiau gal 50 procentų, nes turėjau prisitaikyti prie padėties – beje, šiemet pavyko neblogai. Jei ne traumos, krūvius buvome gerai sudėlioję.
2009 metais Turine pusfinalyje žaidėme su „Hemofarm“. Visus jų pikenrolus trapuodavome. Agresyviai atkirsdavome juos. Tam reikia įdirbio. O įdirbis ir ateidavo ilgomis treniruotėmis. Turine buvęs agentas Miško Raznatovičius paskui sakė: „Pirmą kartą mačiau, kaip serbų treneris rėkia saviškiams: nebežaiskite pikenrolų.“ Nes jie neveikė. Per gynybą mes atakavome. Neleidome, kad jie mus valkiotų kaip skudurus, bet patys diktavome sąlygas.
Taikydavome spaudimą. Ne per visą aikštę, bet, pavyzdžiui, po mūsų krepšiu. Viskas buvo atidirbta per treniruotes: neleidi laisvai išmesti kamuolio nuo galinės linijos, visi penki keičiasi ginamaisiais. Kieno žaidėjas priėmė – 10 atsispaudimų (per treniruotę). Negali pasakyti: būk čia, būk ten. Kai padaro kokius 100 atsispaudimų, pats supranta. Aišku, negali tokių metodų taikyti rungtynių išvakarėse, nes po tiek atsispaudimų rankų nepakels per mačą – reikia daugiau laiko tarp rungtynių. Bet jauna komanda gali daug ištverti. Todėl įprastai ir noriu komandoje turėti kelis 30-mečius, o kitus visus apie 25-26 metus, kad jie būtų ir užtektinai patyrę, ir atlaikytų krūvius.
Su „Rytu“ radome receptą. Finalui atėjo „Chimki“. Su Jorge Garbajosa, kitomis žvaigždėmis, bet aš ir dabar sakau, kad biudžetas ne viską sprendžia.
Dabar man atvažiavus į Kauną su „Chimki“ žmonės kalba: „milijonieriai, koks biudžetas“. Taip, biudžetas leidžia įsigyti gerą žaidėją. Bet nepamirškite, kad į tokias komandas patenka žaidėjai, kurie prieš tai galbūt uždirbdavo mažai. Nauju kontraktu jie per porą mėnesių uždirba tiek, kiek prieš tai per metus. O tada jie atsipalaiduoja ir greitai pasijaučia karaliais – atsiranda suvaldymo problema. Ne visada laimi turtinga komanda. Gali būti brangūs žaidėjai, bet nebūtinai sulips.
Be to, kiekviena žvaigždė turi savo ego, jie augę skirtingose šalyse, skirtingose lygose, dalis – NBA. Negali suklysti per treniruotę, turi labai gerai pasirengti, nes bus blogai, jei neturėsi atsakymo, kai kažko paklaus. Kai turėjau Chimkų komandoje Zoraną Planiničių, jis vis klausinėjo: „o jei tas, jeigu ten, kas bus, jei...“ Jei pradėsi krapštyti galvą ir svarstyti, prarasi autoritetą akimirksniu.
Turi žerti atsakymus „bam, bam, bam“. Kaip policijoje laikydamas teises. Suvaldymas svarbu, bet ir užlaužti negali – žvaigždžių nepriversi daryti atsispaudimų ar skirti bausmes. Jauniems žaidėjams mėgdavau už klaidą skirti bėgimus – šešis kartus per aikštę turėdavo perbėgti. Tada jie susikaupdavo, išlaikydavo dėmesį, nes nenorėdavo daugiau bėgti.
Bet žvaigždžių taip nepavaikysi. Jie gali tiesiog nežaisti. Juk suvokia: pralaimėjimo atveju labai retai keičia žaidėjus, dažniausiai – trenerį. Jei prarasi kontaktą – turėsi problemų. Net Ettore Messina turėdavo problemų Maskvos CSKA, kai spaudė, bet patyrė atatranką, nes daugiau žaidėjų buvo Milošo Teodosičiaus pusėje ir jie tada nelaimėjo Eurolygos, nors turėjo gerą sudėtį. Ledas – plonas.
Todėl ir sunku iškart tapti Eurolygos treneriu. Turi pereiti viską – vaikų, jaunimo krepšinį, tik tada šokti aukščiau. Juo labiau, kad Eurolygos klubų savininkai labai agresyvūs – šį sezoną atleido kokius aštuonis trenerius, pernai – septynis.
– Kaip reagavote, kai „Rytas“ atsisakė jūsų paslaugų, nors per pirmą sezoną laimėjote visus įmanomus titulus, o per kitą tapote LKL čempionais?
– Vainauskai padarė savo sprendimą, nors jų formuluotė man neatrodė rišli. Skambėjo kažkaip taip: Kurtinaitis gali sukurti komandą, bet išlaikyti negali.
Galbūt buvo mąstyta verslo modeliu. Mano pažįstami Rusijos verslininkai ima verslą nuo nulio, investuoja, užkelia, o tada tą verslą stumia nežinodami, ar jau pasiektas pikas, ar ne. Nes to niekada nežinai. Jonas Kazlauskas po laimėto Eurolygos titulo man yra sakęs apie Anthony Bowie: „Jis labai gerai žaidė, bet abejoju, ar jis suteiks maksimumą savęs kitą sezoną.“
Mano sutartyje buvo galimybė pratęsti kontraktą, tad susėdome su Gedvydu Vainausku pasikalbėti. Jis sakė, kad už užsieniečius mokami mažesni mokesčiai. Aš nesigilinau, tik galvoju, kad kitas sezonas jiems galiausiai daugiau kainavo, nes trenerius keitė tris kartus.
Pats atsakiau: „Tai – jūsų sprendimas. Jei nenorite, aš eisiu dirbti kitur.“ Buvau laimėjęs Europos taurę, žinojau, kad į gatvę nepateksiu. Išsiskyrėme gražiuoju. Paskui Gedvydas man yra siūlęs grįžti: „Jau užsidirbai, grįžk atgal.“
Taip ir grįžau į „Rytą“ 2016 metais. Tada vadovaujant Tomui Pačėsui „Rytui“ nepavyko iškopti į Europos taurės atkrintamąsias kovas. Žiūrėjau per televizorių paskutines rungtynes, kai po jų vakare vėlai paskambino Gedvydas Vainauskas, o paskui ir Tomas Pačėsas. Iš pradžių sakiau, kad ir Tomas gerai dirba, bet jie pareiškė, kad reikia manęs, reikia naujo impulso.
Paprašiau laiko pagalvoti porą dienų, o man sako: „Tu priimi sprendimus per minutę, tai ir dabar taip padaryk – ryt jau laida per televiziją bus.“ Sakau: „Kokia dar laida?“ Kaip tik buvo man nušovę šerniuką, pasidarėme troškinį, atsinešėme agurkėlių, alaus. O Vainauskas sako: „Tau juk nereikia su niekuo tartis – tu, kaip ir aš, – per sekundę priimi sprendimus. Ryt būk čia.“
Aš sutikau, nebijodamas, kad lėks kankorėžiai. Tada jie turėjo bėdų su Davidu Loganu.
Jis norėjo išvykti, o man atėjus jau pirmą dieną pareiškė, kad nori išvažiuoti į Italiją. Jo vidurkis Europos taurės varžybose siekė 18 taškų, bet mano pirmajame mače su Utenos komanda jis padarė 8 klaidas ir pelnė tik 4 taškus. Konkrečiai jis pralošė tas rungtynes. Jei būčiau žinojęs, nebūčiau leidęs į aikštę – tada jį ir paleidome.
Vis dėlto „Rytas“ man suteikė trampliną prieš dešimt metų. Kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią. Gedvydas teisingai man sakė: „Nebūčiau išvaręs iš „Ryto“, nebūtum atsidūręs Chimkuose.“
– Kas vyko, kai jau naujieji „Ryto“ vadovai dar sezono eigoje susitarė su Dainiumi Adomaičiu, o gandas pasklido jums su „Rytu“ žaidžiant lemiamas LKL kovas?
– Kartais spauda rašo: „Nutraukė sutartį“. Tačiau tuo atveju mano sutartis tiesiog baigėsi. Aš buvau brangesnis treneris už D.Adomaitį kokius šešis kartus – tokios sąlygos buvo sutartos dar su Gedvydu. Jei negali tiek mokėti, sakykite atvirai – aš nesiruošiau nusileisti nė vienos kapeikos. Jei netinku, prašau, imkite Adomaitį. Jo trys sezonai kainuoja tiek, kiek mano vienas. Aš visa tai suprantu. Niekada nebuvau koks nors šašas. Jei nenorite, aš rasiu ką veikti.
Ir dabar „Chimki“ klube aš palaikau gerus santykius su klubo vadovais, kartu vakarieniaujame, bet aš žinau, kad jei nelaimėsime, jie gražiai pasakys: „ačiū, viso gero.“ Nes trenerį pakeisti lengviau nei tris žaidėjus.
Toks yra trenerio darbas: jei tavęs nė karto neatleido, tai toks tu ir treneris. Jei lieki vienoje vietoje, vadinasi, nerizikuoji, neini į stipresnius klubus.
Pamenu, kažkada turėjau pasiūlymą iš Vokietijos lygos. Paklausiau, kokie tikslai? „Ai, sako, patekti į aštuonetą, žaisti, dalyvauti.“ Tada ir sakau: „Man taip netinka, reikia žinoti tikslą, biudžetą, galimybes. Prašau daugiau neskambinti.“
Su „Rytu“ taip ir nutrūko. Bet gyvenimas tik gerėja.
– Kokias rungtynes norėtumėte ištrinti iš atminties?
– 2005 metais Ramūnas Butautas ruošė Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinę, o aš metais jaunesnius, nors dalis žaidėjų buvo bendri. Net ir stovykla buvo iš dalies bendra. Mano komanda ruošėsi Europos čempionatui (iki 20 metų) Rusijoje.
Čechove mano komanda nebuvo favoritė, neturėjome aukštaūgių, bet mums labai gerai sekėsi spausti varžovus. Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas, Renaldas Seibutis, Rolandas Alijevas – su jais taip užspaudėme italus, kad jie dalį rungtynių negalėjo per aikštę pereiti. Daug komandų sutaršėme spaudimu. Ir pusfinalyje su Izraeliu taip laimėjome – buvome atsilikę vienu tašku, bet Rolandas Alijevas perėmė labai sudėtingą kamuolį, nubėgo, įmetė ir mes laimėjome vienu tašku.
Pasiekėme finalą, kur mūsų laukė Rusija. O čia aš padariau klaidą. Pagalvojau, kad rusai tikrai bus pasirengę mūsų spaudimui, mano žaidėjai jau pavargę, tad pasirinkau kitą taktiką – sugrybavau. Atsisakiau spaudimo, o normalus krepšinis nesisekė prieš stiprią Rusijos komandą, kurioje žaidė Fridzonas, Kurbanovas, Vialcevas, Ponkrašovas – paskui jie tapo gerais žaidėjais. Spaudėme tik paskutines kelias minutes ir tada išgąsdinome rusus, bet jau per vėlai. Per toli buvau nuėjęs bandydamas mąstyti kaip varžovų treneris Pašutinas.
Tai viena mano didžiausių taktinių klaidų. Pralaimėjome nedaug (53:61), Lietuvoje vertino mūsų sidabrą kaip gerą pasiekimą, bet aš nesidžiaugiau.
– Bet netrukus prisidėjote prie Ramūno Butauto komandos ir Lietuvos jaunimas (iki 21 metų) tapo pasaulio čempionais Argentinoje.
– Aš važiavau kaip R.Butauto asistentas, pervedėme į komandą Seibutį, Mačiulį, Jomantą, Alijevą, kurie prisidėjo prie Pauliaus Jankūno, Stepo Babrausko, Antano Kavaliausko, Mariaus Prekevičiaus ir kitų.
Finale žaidėme su graikais, kurie tikrai buvo geri tais laikais. Bet pačioje rungtynių pabaigoje graikai prasižengė. Jie ilgai ginčijosi su teisėjais, bet galiausiai šie paskelbė, kad laiko nebeliko, rezultatas yra lygus, o baudas mes Seibutis. Ir Seibutis įmetė vieną baudą, antrą, o mes tapome pasaulio čempionais. Tai buvo labai aukšto charakterio pavyzdys. Seibutis atlaikė kaip vyras. Buvo puiki vasara – Europos čempionato sidabras, pasaulio pirmenybių auksas. Dabar jau pakartoti kažkaip niekam nepavyksta.
– Kas labiausiai įsiminė iš 2007 metų Europos čempionato Ispanijoje, kai Lietuvos rinktinė iškovojo bronzą vadovaujama R.Butauto ir jūsų?
– Buvo gera komanda – Jaska (Šarūnas Jasikevičius), Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Lavrinovičiai.
Bet su rinktine būna mažai laiko pasirengti – todėl ir nesiveržiu į rinktinę, nes ten paruošti komandą reikia daugiau laiko, o aš esu už įdirbį ir discipliną. Todėl stebėjausi ir Dainiaus Adomaičio pasiekimais per pasaulio čempionato atrankos langus su Lietuvos rinktine, sulipdyta iš naujų žaidėjų. Labai solidžiai sužaidė atranką. Aš turbūt nesugebėčiau per trumpą laiką taip paruošti, nes man reikia dėlioti žingsnis po žingsnio.
2007 metais įvedėme spaudimą, nors buvo skeptikų. Vis tiek spaudžiau, kad padarytume, nors žaidėjai nebuvo patenkinti, nes per treniruotes kartais veikdavo, kartais – ne.
Tačiau Europos čempionato pusfinalyje, atsiliekant nuo rusų gal 20 taškų, spaudimas mums padėjo grįžti į rungtynes. Rusai nebežinojo, ką daryti, kol Davidas Blattas paėmė minutę pertraukėlę ir jie vėl atsiplėšė. Mes nesulaikėme Andrejaus Kirilenkos, J.R.Holdeno.
Dėl trečios vietos kovoje mes jau užtikrintai įveikėme graikus (78:69). Buvo gera komanda, gaila, kad suklupome pusfinalyje. O rusai paskui finale palaužė Ispaniją.
– 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė galėjo pirmą kartą patekti į finalą, bet ko pritrūko pusfinalio rungtynėse su Ispanija?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad buvome nuteisėjauti. FIBA vadovybėje turiu daug pažįstamų ir kai kurie sakė po rungtynių: „Žaidėte gerai, bet viską nusprendė teisėjai.“ Nežinau kodėl, bet skaudulys liko iki šiol.
Labai gaila, nes turėjome gerą komandą ir gerai žaidėme. Ir pusfinalio rungtynes kontroliavome, bet mus prieš pabaigą nulaužė nesportinėmis pražangomis – Linas Kleiza buvo pašokdintas, kitaip nusileisti negalėjo, o skyrė tyčinę pražangą. Tai buvo kertinis švilpukas.
Dėl bronzos reikia pripažinti, kad Argentina su Manu Ginobili žaidė tikrai gerai. Nors buvome juos įveikę grupės rungtynėse, dėl trečios vietos jie laimėjo pelnytai.
Vis dėlto iki šiol manau, kad Pekino olimpinėse žaidynėse pasirodėme gerai. Dažnai kalbu, kad visos mūsų Lietuvos rinktinės – vyrų ir jaunimo – turi kovoti dėl medalių, o federacijos išvedžiojimai, kad 8-9 vietos yra gerai, man yra nesuprantami.
Jei būtume laimėję medalį, pasirodymas būtų labai geras. Bet mes dėl jo kovojome, tad pasirodymas – geras.
– Dėl ko įvyko 2009 metų fiasko Europos čempionate Lenkijoje?
– Reikia nepamiršti, kad po Pekino olimpinių žaidynių kitąmet nebeatvyko daug svarbių žaidėjų: Jasikevičius, Šiškauskas, Kaukėnas, Songaila. Įžaidėju buvome priversti imti Andrių Mažutį, Mantas Kalnietis turėjo bėdų dėl tėvo sveikatos, jam net teko palikti rinktinę vienu metu. Įžaidėju teko naudoti ir Tomą Delininkaitį, gal net Artūrą Jomantą. O tokiame lygyje kaip Europos čempionatas mėtyti žaidėjus per pozicijas nėra gerai. Tai, kad neturėjome daug lyderių – buvo svarbus faktorius.
Kita priežastis – paskutinės kontrolinės rungtynės Vilniuje su Ispanija. Tada prieš pat čempionatą mes įveikėme ispanus, kurie tą patį mėnesį tapo Europos čempionais, visus apėmė euforija, žaidėjai ėjo per „Siemens“ areną ratu. Aš iškart sakiau Ramui (R.Butautui): „Tai nėra gerai, tai tik draugiškos rungtynės, negalime tiek energijos išlieti.“ Ta pergalė kažkiek užmigdė mus. Kartais pralaimėjimai teikia daugiau naudos.
Be to, pralaimėjome pirmąsias svarbias rungtynes turkams, o tada ir lenkams – vėlgi primenu, kokios svarbios pirmosios rungtynės. Nors patekome į antrą etapą, išgyvenimo rungtynėse su ispanais gerai pradėjome mačą, bet Pau Gasolis mus pražudė.
Kartais taip būna. Po 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos ištiko didelė nesėkmė 2001 metų Europos pirmenybėse, nors žaidė ta pati komanda. Rusai po 2007 metų aukso Europos čempionate beviltiškai atrodė Pekino olimpinėse žaidynėse. Kartais po šlovės grįžtama į realybę.
– Koks titulas per trenerio karjerą yra brangiausias?
Visi, sunku labai išskirti vieną. Pavyzdžiui, negaliu laikyti nesvarbiu „Chimki“ laimėtą VTB Jungtinės lygos čempionų titulą 2011 metais, nes be Maskvos CSKA nė vienai kitai komandai to nėra pavykę padaryti.
Su „Rytu“ Europos taurės titulas buvo labai netikėtas. Pamenu, net Gedvydas Vainauskas laikė geru pasiekimu, kad Europos taurės turnyre 2009 metais patekome į finalo aštuonetą. Iškopę į pusfinalį džiaugėmės dar labiau, o įžengę į finalą lakstėme patenkinti iki dangaus. Bet galiausiai padarėme darbą iki pabaigos – ne veltui Chuckui Eidsonui, kai jis dėl nuovargio norėjo keistis finale likus dviem minutėms, sakiau: „Jei ne dabar, turbūt jau niekada.“ Paskui „Rytui“ ir nebepavyko laimėti Europos taurės, o mums buvo labai netikėta ir smagu.
Man labai svarbi ir pergalė su „Chimki“ Europos taurės turnyre 2012 metais. Tą sezoną mes bandėme patekti į Eurolygą per atrankos rungtynes, nors prieš savaitę baigėsi Europos čempionatas, kur žaidė dešimt „Chimki“ žaidėjų. Tada nepraėjome į Eurolygą, perėjome į Europos taurę ir per ją siekėme vėl patekti į Eurolygą. Per klubo susirinkimą savininkai mums pasakė: „Turite laimėti Europos taurę. Mes rengsime finalo ketvertą, o jūs įsivaizduokite, kas bus, jei Chimkuose nebus šeimininkų komandos, – tada jau bus tikra katastrofa.“ Buvo didelė įtampa, bet mes laimėjome Europos taurę. Visiems atrodė, kad tai yra normalu, bet man taip neatrodė. Didelę įtampą jaučiau ir aš, ir žaidėjai. Juk čia kaip išminuotojų darbe – kiekviena klaida yra mirtina. Mes irgi galėjome bet kada paslysti.
Po kelerių metų pamenu, kad tada man pavyko pačiam rasti rėmėjų komandai, buvau pas savininką Ališerą Usmanovą, vieną turtingiausių pasaulio žmonių, kuris turėjo 30 proc. Londono „Arsenal“ futbolo klubo akcijų. Jis man pasakė: „Nenoriu remti vidutiniškų komandų. Noriu, kad mano komandos būtų kažkur priekyje.“ Jis pats gyvenime yra lyderis, nori, kad jį suptų lyderiai. Išmanė krepšinį, taip pat ir daug apie Kauno „Žalgirį“, Lietuvos krepšinį. Jis paklausė: „Kiek reikia pinigų?“ Atsakiau, kad tiek ir tiek reikėtų, kad gautume žaidėjus, su kuriais laimėtume Europos taurę ir bilietą į Eurolygą. Pažadėjau nebūdingai sau labai drąsiai. Jis atsakė: „Gerai, aš duosiu tiek pinigų, bet Europos taurė man turi būti ant stalo.“
Ir vėl visą sezoną (2014-2015 m.) siekėme taurės, ketvirtfinalyje įveikėme „Valencia“, pusfinalyje peržengėme sunkiai Turkijos „Banvit“, o finale dusyk sutriuškinome (91:66 ir 83:64, – red.) „Gran Canaria“ klubą.
Tą sezoną buvo daug traumų, bet finalui kone pirmą kartą turėjau sveiką sudėtį. Po 10 mėnesių nervų be galo džiaugiausi, laimingas atnešiau jam taurę. O Usmanovas taip ramiai pažvelgė ir sako: „Mužik skazal, mužik zdielal (Vyras pažadėjo, vyras įvykdė),“ – suprask, kad žodžiais nesimėtau.
Tad visos Europos taurės yra labai brangios, nes visi titulai išvargti.
