Beveik prieš 30 metų Klaipėdoje gimęs būsimas Lietuvos rinktinės gynėjas, kuriam šįvakar greičiausiai bus patikėta viena atsakingiausių užduočių – gynyba prieš Luka Dončičių, krepšinyje atsidūrė netikėtai.
„Aš pats šiek tiek sportavau lengvąją atletiką, todėl kito užsiėmimo, kaip sportas, vaikui nemačiau. Todėl šešerių metų ir nuvedžiau pas Liną Kaziulionį“, – prisiminė R.Butkevičius.
Tiesa, kodėl pasirinko būtent krepšinį, Arno tėtis paaiškinti negalėjo.
„Tiesa sakant, neprisimenu (juokiasi). Gal dėl to, kad arčiau namų?“ – traukė pečiais pašnekovas.
A.Butkevičiaus istorija ne iš tų, kai jau nuo pirmosios dienos galėjai pasakyti, kad prieš jus laksto būsimas rinktinės krepšininkas, LKL čempionas ir aukso medalius su jaunimo komandomis rinksiantis gynėjas.
„Absoliučiai niekuo neišsiskyrė, – tiesiai šviesiai rėžė tėtis. – Patys stebimės. Sakyčiau, buvo daug geresnių. Aišku, toli tada nesvajodavom ir, pamenu, su kitais tėvais vieni kitų klausdavom, kas iš jų išaugs? Ar bus nors vienas, kuris nors Klaipėdos „Neptūne“ ateityje žais?“
„Neturėjo Arnas kažkokių dievaičių. Net ir plakatų jo kambaryje beveik nėra, – nužvelgęs sienas atviravo R.Butkevičius. – Aišku, marškinėlius, kaip ir visi tuo metu, nešiojo su Jordano pavarde. Sesuo iš Amerikos buvo atsiuntusi. Sabonio plakatas iš „Krepšinio“ žurnalo. Jasikevičiaus. Ir tiek. Sienos, kaip pas kitus, nenukabinėtos.“
Vėlesnio brendimo A.Butkevičių į viršų galiausiai iškėlė begalinis užsispyrimas ir kibirai išlieto prakaito. Kitą mėnesį 30-metį švęsiantis gynėjas nepalūžo ir tada, kai buvo sunkiausia – karjeros pradžioje A.Butkevičių negailestingai stabdė traumos.
Tiesa, galėjo būti ir taip, kad 199 cm gynėją galbūt būtų turėjusi ne Lietuvos krepšinio, o futbolo rinktinė. A.Butkevičius ne sykį norėjo iškeisti kamuolio mėtymą į spardymą, bet sulaikė tėčio autoritetas.
„Sugrįžo sūnėnas į Lietuvą iš Vokietijos ir sako: „Einam kartu į futbolą.“ Bet man futbolas kažkaip nepatiko... Vėliau kaip paslaptį pasakojo, kad būdamas 10-ies prašė mamos mesti krepšinį ir pereiti į futbolą. „Eik tėvo prašyk“ – atsakė mama. Taip ir neatėjo“, – su šypsena dabar prisiminė R.Butkevičius.
Sužibėti tarp bendraamžių Arnui pavyko vėliau. „Iššovė jis paskutiniais mokyklos metais. Gal dėl vėlyvo brendimo? Supratimo? Negaliu pasakyti. Aišku, ir sėkmės sporte labai reikia. Nebent esi supertalentas, turi kažkokius duomenis – tada gal lengviau“, – svarstė tėtis.
Viena savybė, dėl kurios A.Butkevičius visą savo karjerą yra itin vertinamas, krepšininkui buvo diegiama nuo pat pirmų dienų. Kartais net su pykčiais.
„Aš pats – ne krepšininkas, bet visada sakydavau sūnui: „Gynyba, gynyba, gynyba.“ Stovėsena, kojos ir t. t. Pamenu, žmona pykdavo – važiuojame iš kokių varžybų namo, kitų tėvai žiūri, skaičiuoja, kiek jų vaikai taškų pelnė, o Arnas mažiausiai... „Tu čia su ta savo gynyba vaikį iš proto vedi“ – sakydavo man žmona“, – juokėsi R.Butkevičius.
Į keliones paskui sūnų jie pasileido anksti. Didžiausiais krepšininko gerbėjais tapę tėvai ir dabar nepraleidžia nė vienerių jo rungtynių. Kartais pasižiūri net po kelis kartus. „Vakar su anūke žiūrėjau, tai šiandien peržiūriu“, – prisipažino po mačo su vengrais kalbintas Raimondas.
Saldžiausiai jis prisimena 2011-uosius ir keliones automobiliu į Rygą.
„Ta pergalė pasaulio jaunių (U19) čempionate buvo kažkas TOKIO. Saldus buvo ir patekimas į LKL. Nesvarbu, kad „Sakalai“ buvo jau byrantys, bet vis tiek tai buvo LKL“, – pirmuosius sūnaus žingsnius vyrų krepšinyje prisiminė tėtis.
„Žinoma, dabar – LKL čempionas, pati viršūnė. Ir kas be ko – rinktinė. Visi nori į ją patekti. Aišku, kiekvienas tėvas džiaugiasi, kad sūnus tiek pasiekė, bet mes nesureikšminam.
Krepšinis yra darbas. Juodas darbas. Daug ir paaukoti reikia. Aišku, Arnas nesiskundžia ir mes nelendame, neklausinėjam, bet matosi, kad ne visada viskas būna rožėmis klota. Buvo ir labai sunkių etapų dėl traumų“, – pasakojimą tęsė R.Butkevičius.
Grumtynes su vyrais nuo Neringos „Kuršių“ (RKL) pradėjęs Arnas vėliau žaidė Vilniaus „Sakaluose“ (2010–2012 m.), trumpai buvo stabtelėjęs Panevėžio „Lietkabelyje“ (2012–2013 m.), o atsiskleidė Klaipėdos „Neptūne“ (2013–2017 m.), iš kurio vėliau persikėlė į Vilniaus „Rytą“ (2017–2022 m.), tapo kapitonu ir LKL čempionu, o šią vasarą žengė dar vieną žingsnelį į priekį – į Eurolygą ir Kauno „Žalgirį“.
„Įdomiausia, kad seniai seniai, dar Halėje, buvome „Žalgirio“ rungtynėse. Arnas dar buvo vaikas ir nupirkau jam „Žalgirio“ vėliavėlę. Visą laiką prie jo apdovanojimų ji ir kabėjo. Atsimenu, juokiausi sakydamas: „Žaidei ir „Ryte“, ir „Neptūne“, bet tos vėliavėlės vis tiek nenuėmėm.“ Taip galiausiai ir iki „Žalgirio“ gyvenimas atvedė“, – apie išsipildžiusį simbolį papasakojo R.Butkevičius.
Krepšinyje būna ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimų, tačiau Butkevičiai žino, kaip juos išgyventi. „Nereikia lįsti žmogui į dūšią. Jie jau nebe vaikai, profesionalai, patys geriausiai žino, kur kokias klaidas padarė. Kur jis suklydo, kur – draugai. Tik vėliau mes susitinkame arba telefonu prisimename, juoko forma aptariame. Tada į tą pralaimėjimą jau gali žiūrėti visai kitaip“, – kalbėjo Raimondas.
Paklaustas, ar tėčio jausmas sufleruoja sėkmingą čempionatą sūnui ir Lietuvai, R.Butkevičius prisiminė dar vieną simbolį – 2003-aisiais minioje Klaipėdoje, išlydėjusioje rinktinę į auksines Europos pirmenybes Švedijoje, stovėjo ir tuomet 10-metis Arnas.
„Kartu išlydėjome tą rinktinę iš Vasaros estrados Klaipėdoje. Arnas net prezidento Valdo Adamkaus parašą gavo. Palijo šiek tiek lietutis. Turbūt niekas tada negalvojo, kad ta rinktinė gali laimėti auksą. Jei neklystu, apie ketvirtą ar šeštą vietą buvo kalbama“, – prisiminė R.Butkevičius.
Apie pačias aukščiausias vietas tyliai svajojama ir dabar.
„Manau, po pirmųjų rungtynių su slovėnais pamatysim tikrąjį rinktinės veidą. Pasiruošimo etape turėjome varžovų ne iš krepšinio šalių, dar ir be savo lyderių. Įsibėgėjimui buvo gerai, bet dabar pamatysime tikrą kovą, atsakomybę ir susikaupimą, kai jau negalėsi šypsotis. Kai net pusė kamuolio bus svarbu, tada, manau, išryškės komanda“, – sėkmės rinktinei linkėjo Arno Butkevičiaus tėtis.
