|
Auksinis triumfas Argentinoje
Vilniuje gimęs 34-erių krepšininkas subrendo Jungtinėse Valstijose. Į šią šalį jis atvyko 2003-aisiais mokėdamas vos tris žodžius: „Yes, no ir Okay“. Vos per tris mėnesius išmokęs anglų kalbą aukštaūgis pradėjo mokytis ir žaisti Bartono koledžo komandoje. Čia buvusios tinklininkės sūnus tapo savarankiškesnis, priaugo svorio (dažnai kirsdamas mėsainius „McDonald's“ restoranuose) ir pradėjo rungtyniauti vidurio puolėjo pozicijoje.
Po dvejų metų Bartone A.Kavaliauskas persikėlė į Teksaso A&M universitetą. Būtent 2005-ųjų vasarą aukštaūgis pasiekė svaiginančių aukštumų jau vilkėdamas ir marškinėlius su užrašu „Lietuva“.
Argentinoje vykusiame pasaulio jaunimo (iki 21 metų) čempionate lietuviai iškovojo auksą, finale 65:63 laimėję nervų trilerį prieš Graikiją. Lemiamame mače A.Kavaliauskas pelnė devynis taškus ir atkovojo penkis kamuolius.
Ramūno Butauto treniruotoje auksinėje komandoje pagrindiniais smuikais griežė Renaldas Seibutis, Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas ir Stepas Babrauskas.
Netikėtas šansas
2012-aisiais A.Kavaliauskas išgyveno vieną įsimintiniausių vasarų. JAV su šeima laiką leidęs krepšininkas jau buvo nusiteikęs per televizorių stebėti Londono olimpines žaidynes, kai sulaukė skambučio iš Lietuvos ir kvietimo pakeisti traumą patyrusį Robertą Javtoką.
Tuomet 27-erių vidurio puolėjas neabejojo nė akimirkos. Jis grįžo į komandą, iš kurios turėjo pasitraukti po kontrolinių varžybų maratono dar prieš olimpines atrankos kovas.
| A.Kavaliausko karjera | |
|---|---|
| 2007–2008 | Atėnų „Panionios“ (Graikija) |
| 2008–2009 | „Kavala“ (Graikija) |
| 2009–2010 | „Juvecaserta“ (Italija) |
| 2010–2011 | „Societa Veroli“ (Italija) |
| 2011–2013 | Rygos VEF (Latvija) |
| 2013–2014 | „Bilbao Basket“ (Ispanija) |
| 2014–2016 | Vilniaus „Lietuvos rytas“ |
| 2016–2019 | Kauno „Žalgiris“ |
Tuometinis rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra prisipažino, kad buvo svarstoma ir Donato Motiejūno kandidatūra, tačiau šis krepšininkas tuo metu buvo susikoncentravęs ties NBA ir būtų atvykęs tik „kritinės situacijos atveju“.
A.Kavaliauskas, skirtingai nei D-Mo, sutiko sugrįžti į komandą ir jai padėti netgi nebūdamas tikras dėl vietos sudėtyje, o, be to, buvo parankus K.Kemzūrai, nes puikia žinojo visas žaidimo schemas.
Galiausiai R.Javtokas pasveikti nespėjo, A.Kavaliauskas pateko į galutinį dvyliktuką ir Londone žaidė solidžiai, rinkdamas po 4,6 taško bei atkovodamas 3,2 kamuolio.
Nacionalinės rinktinės marškinėlius Antanas vilkėjo ir po ketverių metų Rio de Žaneiro olimpiadoje, o vienintelį medalį su nacionaline komanda iškovojo 2015-aisiais, kai Europos čempionate Prancūzijoje laimėjo sidabrą.
„Ryto“ didvyris
2016-ųjų vasarį Vilniaus „Lietuvos rytas“ po 300 savaičių iškovojo trofėjų – triumfavo sostinėje vykusiame Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.
Finale sostinės klubas sugebėjo paneigti visas išankstines prognozes ir nugalėjo savo principinį varžovą Kauno „Žalgirį“ – 67:57. A.Kavaliauskas buvo pagrindinis šios pergalės kaltininkas, pelnęs 20 taškų, atkovojęs 7 kamuolius bei atsiėmęs turnyro MVP prizą.
„Kasmet tas trofėjų badas buvo vis sunkesnis ir sunkesnis. Pačiam klubui tikrai nebuvo lengva“, – nutraukęs šešis metus užsitęsusį klubo titulų „badą“ tuomet kalbėjo triumfuojantis A.Kavaliauskas. Tai buvo savaitgalis, kurio metu vidurio puolėjas turbūt žaidė geriausią krepšinį savo karjeroje.
Kontroversiškas karjeros posūkis
Bet jau po kelių mėnesių buvęs „Žalgirio“ duobkasys apsivilko žalius marškinėlius.
A.Kavaliauskas buvo tik trečiasis „Lietuvos ryto“ žaidėjas, perėjęs į „Žalgirį“ iškart po sezono Vilniuje. Prieš tai taip nutiko su Artūru Javtoku (2003 m.) ir Dariumi Songaila (2014 m.), bet jie nebuvo tokie sostinei prisiekę krepšininkai.
Tuo tarpu A.Kavaliausko atvaizdas puikavosi Vilniuje ant reklaminių stendų. Jis buvo „Lietuvos ryto“ veidas – žmogus, reprezentavęs visą komandą.
„Niekada nežaisiu „Žalgiryje“ – karjeros piko Vilniaus komandoje metu buvo netgi pareiškęs A.Kavaliauskas, bet po poros metų buvo priverstas kardinaliai pakeisti savo nuomonę.
„Žinojau, kad bus reakcija, daug pasipiktinimo ir panašiai. Viskas buvo laukta ir tikėtasi. Tos visi monetos, žiebtuvėliai... Suprantu, kad Vilniaus sirgaliams pikta. Bet tai ne mano pasirinkimas. Nebuvo taip, kad aš paėmiau ir sugalvojau pabėgti. Norėjau laimėti su ta komanda, bet dabar labai džiaugiuosi, kad esu „Žalgirio“ dalimi. Žinai, aš tikrai nė kiek nesigailiu ir labai džiaugiuosi, kad ir kokios pasekmės bebūtų“, – pasitikdamas paskutinę savo karjeros stotelę, kalbėjo A.Kavaliauskas.
Bronzinis Belgradas
Persikėlimas į didžiausio priešo teritoriją nebuvo lengvas. Buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ kapitonas ilgai ieškojo kelio į žalias „Žalgirio“ gerbėjų širdis.
Kurį laiką vidurio puolėjas buvo bene labiausiai kritikuojamas žalgirietis Kaune, tačiau jį globojo Šarūno Jasikevičiaus skydas. Treneris, pasitaikius menkiausiai progai, stengėsi pagirti vilnietį ir galiausiai šis kantrus pasitikėjimas atsipirko.
Bėgant mėnesiams A.Kavaliauskas tapo vis svarbesne „Žalgirio“ sistemos dalimi ir 2018-aisiais pasiekė klubinės karjeros viršūnę – Belgrade laimėjo Eurolygos trečią vietą.
Pasibaigus šiemetiniam sezonui tie patys „Žalgirio“ gerbėjai jau norėjo, kad patikimas Šaro karys dar bent metams liktų komandoje ir padėtų jai tomis sunkiomis akimirkomis, kai reikia ieškoti atsarginio varianto, tačiau pirmadienio rytą A.Kavaliauskas nusprendė išplatinti atsisveikinimo laišką, kuriuo savo karjeroje padėjo tašką.
