– Kai Linas Kunigėlis po finalo interviu televizijai jūsų paklausė, kaip jaučiatės, sakėte, kad virpa širdis ir trūksta žodžių. Koks tas triumfo skonis dabar, emocijoms atslūgus?
– Tikrai yra labai daug džiaugsmo. Emocijos jau gal atslūgo, bet džiaugsmas niekur nedingo. Po viso darbo, kurį mes įdėjome su treneriu Pačėsu, tai yra labai malonus trofėjus. Sunkiai ėjosi užmigti, net ir kitą dieną per pietų miegą. Drugeliai pilve skraidė (Šypsosi.).
– Gal net kitaip nei anksčiau jautėte, kad šansas tikrai geras – „Lietuvos rytas“ pakilime, parodė puikią formą pusfinalyje, žaidėte namuose, „Žalgiris“ strigo, juolab dar neturėjo naujoko Jerome'o Randle'o?
– Namuose žaidėme tik pirmąsias rungtynes, „Siemens“ arena jau tokia labiau neutrali buvo. Pirmosios rungtynės buvo lengvos, mums po to labai gerai sekėsi ir su „Neptūnu“. Kauno „Žalgiris“ su „Vytautu“ turėjo vargti daugiau, prieniškiai pataikė daug fantastiškų metimų.
Finale labai gerai gynėmės, Eurolygos komanda įmetė tik 57 taškus – tai tikrai mūsų gynybos darbas.
Vieną kartą, kai treniruotėje buvome tarsi nesavi, niekas nesisekė, treneris mus išvarė iš treniruotės.
– Iš šono atrodė, kad „Lietuvos rytas“ dominavo finale. Kada pajutote, kad jau nugalėjote?
– Nežinau, krepšinis toks dalykas, kad visas susikrautas pranašumas gali per minutę ištirpti. Užtenka jiems įmesti tritaškius, mums kažką padaryti ne taip ir viskas gali nueiti veltui. Bet likus 30-čiai sekundžių jau jaučiau, kad laimėsime.
– „Lietuvos rytas“ juto šešerių metų titulų badą. Ar tai slėgė žaidėjus, vadovybę?
– Kasmet tas trofėjų badas buvo vis sunkesnis ir sunkesnis. Aišku, naujiems žaidėjams gal tai jaučiasi mažiau, bet pačiam klubui tikrai nebuvo lengva – Gedvydui Vainauskui, Martynui Purliui ir visai organizacijai. Jiems džiaugsmas irgi buvo didžiulis.
– Matėme, kaip džiūgavo Gedvydas Vainauskas. Turbūt tai jis buvo tas žmogus, kuriam šis titulas teikė didžiausią džiaugsmą?
– Neatsimenu, nes viskas liejosi greitai, kol suvokėme, kas įvyko. Dar vakar atsibudau ir... o! Žiūrėk! Yra! (juokiasi.).
– Kas lėmė tokį „Lietuvos ryto“ renesansą šį banguotą sezoną? Ar Tomas Pačėsas yra pagrindinis to faktorius, nuo kurio prasidėjo „Lietuvos ryto“ pakilimas?
– Negali sakyti, kad čia tik vienintelio Tomo Pačėso darbas. Taip, jis tikrai įdėjo daug, patikėjo mumis, kai mus atėjo treniruoti. Tada turbūt nelabai kas norėjo mus treniruoti: nei mes Europos taurėje žaidėme, nei gerą žaidimą rodėme. Manau, kad visi treneriai – Nicola, Jasilionis, Gronskis – kažką darė. T.Pačėsas atėjęs privertė mus dirbti. Jis moka išsireikalauti, pasako viską, ką galvoja. Jis yra atviras ir teisingas žmogus.
– Ką T.Pačėsas darė kitaip, kad sugebėjo įskiepyti kitą mentalitetą?
– Manau, kad čia reikia klausti krepšinio ekspertų. Mes gal pasiekėme geresnę fizinę formą prieš turnyrą, sunkiai ruošėmės ir dirbome. Tie pralaimėjimai Utenai, Pasvaliui buvo dėl to darbo, buvo didelis nuovargis. Kuo labiau pavargęs, tuo metimai blogesni, bet geriau buvo patirti tuos pralaimėjimus ir laimėti finalą Karaliaus Mindaugo taurėje. Tas didelis trenerių ir žaidėjų darbas atsipirko.
– Pralaimėjimai „Lietkabeliui“, „Juventus“ ir „Pieno žvaigždėms“ išties nustebino. Neatrodė, Ar po tų pralaimėjimų neatrodė, kad kažkas ne taip, gal dirbama blogai?
– Tokie pralaimėjimai kaip tik suvienijo komandą. Kad ir kaip tai atrodytų. Tai parodo, kur esi nedadirbęs, ką darai blogai ir kur reikia patobulėti. Minusus paversti pliusais. Viena vertus, pralaimi, bet iš kitos – laimi. Tada žinai, ko reikia, kad laimėtum tokį turnyrą kaip Karaliaus Mindaugo taurę.
– T.Pačėsą aikštėje matome labai emocingą, piktą, impulsyvų. Koks jis yra treniruotėse, už aikštės ribų? Lietuvių tokia darbo metodika tikrai neturėjo nustebinti, bet ar nesistebi tas pats Brownas, kuriam tenka daug aštrių pastabų?
– Jis labai primena mano universiteto laikų trenerį – jis buvo labai griežtas, mėgo discipliną. O tai yra svarbiausia, nes nuo disciplinos viskas ir prasideda. Kaip tik kalbėjausi su Brownu ir pasakiau: daryk viską, ką jis sako, nedaryk nieko kito. Bandė mus padaryti kaip kumštį. Nes po vieną nieko nesigavo.
Kai mato, kad kažkas negerai, Pačėsas visada sustato mus į vietą. Jei per treniruotes jis mato, kad viskas vyksta ne taip, trūksta intensyvumo, pasitelkia savo metodus, kad užvestų.
Vieną kartą, kai treniruotėje nesisekė niekas – nei užteko intensyvumo, nei pataikėme. Visi buvome lyg mirę. Tada treneris pasakė: viskas, eikit namo! Nenoriu, kad treniruotumėtės, nes iš to visai nėra naudos. O kitą dieną buvo viskas absoliučiai kitaip, su visai kita energija. Pačėsas žino, ką daro.
G.Vainauskas leido treneriui įsigyti tuos žaidėjus, kurių jam reikėjo. Suteikė veiksmų laisvę.
– Ar galima sakyti, kad T.Pačėsas buvo geriausias treneris, galėjęs paimti „Lietuvos rytą“ už gerklių?
– Šioje situacijoje, manau, treneris Pačėsas buvo geriausias pasirinkimas.
– Antanai, prie Tomo Pačėso pradėjote dažniau žaisti sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Kaip jūs pats vertinate šį persirikiavimą?
– Porą savaičių negalėjau savęs rasti. Sunkiojo krašto pozicijoje yra mažiau kontakto, todėl buvo keista, nes jo trūko. Su kontaktu žaisti įdomiau. Bet ketvirtąją poziciją reikia pajusti. Joje nežaidžiau 10 metų. Tačiau su darbu ir treniruotėmis viskas ateina.
– Po truputį ateina ir metimas, ar ne? Sirgaliai rašė, kad šaudote kaip Nowitzkis.
– (juokiasi.) Gera diena buvo, tikrai. Sukrito tie kamuoliai, nes reikėjo mesti paskutinėmis sekundėmis. Tikrai buvo geras jausmas, kai įmeti kada reikia. Būtų užtekę pramesti porą metimų ir būtų problemų. Bet tikrai pasisekė, kad sugebėjau įmesti. Bet irgi, čia yra darbo treniruotėse dalis. Dirbome daug ant metimo.
– Ar treniruočių specifika labai pasikeitė prie T.Pačėso?
– Buvo įvairių dalykų. Pavyzdžiui, Gediminas Orelikas pastumtas į trečią poziciją, kur jam patinka labiau žaisti. A.Juškevičiui, manau, labiau irgi patinka žaisti antru numeriu. Įsigijome du naujus įžaidėjus, Adamas Lapeta labai didelė galia po krepšiu.
– „Lietuvos rytas“ padarė nemažai įdomių sprendimų. Nebuvo keista, kai klubas įsigijo žaidėją iš „Dzūkijos“?
– Ne, nekeista. Kai treneris atėjo, jis pamatė, ko komandai trūksta. G.Vainauskas leido treneriui įsigyti tuos žaidėjus, kurių jam reikėjo. Suteikė veiksmų laisvę. Gal kai kuriems sprendimai atrodė neteisingi, bet treneris žiūri į priekį ir, kaip matome, tai pasiteisino.
Nieko neturiu prieš „Žalgirį“, tačiau labai norėjau laimėti su „Lietuvos rytu“, nutraukti tą badą.
– Jūsų veidas matomas „Lietuvos ryto“ reklamose mieste, ant autobusų, televizijoje. Ar jaučiatės būdamas naujas „Lietuvos ryto“ veidas?
– Ne, tikrai nesijaučiu (juokiasi.). Atvirai sakant, man tie visi plakatai niekada nepatiko (juokiasi.). Bet reikėjo taip daryti, nes taip liepė. Bet „Lietuvos ryto“ veidu ar dar kuo nors... Ne, nesijaučiu, nes yra daug kitų žaidėjų, kurie to verti.
– Užsiminėte apie G.Vainauską. Gal su juo, kaip komandos kapitonui, prieš sezoną teko susėsti prie stalo ir pasikalbėti apie planą sugrąžinti Vilniui titulus?
– Ne, tokios kalbos nebuvo. Kalbėjome prieš sezono pabaigą, paskutinį mačą su „Žalgiriu“ finale. Tada buvo užsiminta apie ateitį ir kitus dalykus.
– Ar tenka dažnai jį matyti „Lietuvos ryto“ procese?
– Jis daro labai gerai, nes nebando kištis. Yra Martynas Purlys. Jei Vainauskas nori kažką pasakyti, perduoda per Martyną. Purlys atlieka gerą darbą. Nesikišdamas jis mums tik padeda.
– Ar „Lietuvos rytas“ gali laimėti ketverių rungtynių seriją?
– „Žalgiris“ yra viso sezono favoritai. Mums tikrai labai daug reikės dirbti, kad atėjus finalui viskas išeitų į naudą.
– Skaitytojas Žilvinas „Lietuvos ryto“ rungtynes stebi nuo 1999 metų, bet pasigenda daugiau sirgalių arenoje. Jis klausia, kodėl Vilniaus publika taip silpnai, jo žodžiais, renkasi į rungtynes? Galbūt būtent trofėjai ir yra tas vienintelis būdas, kuris gali sugrąžinti žiūrovus į areną?
– Aš labai tikiuosi, kad ši pergalė Karaliaus Mindaugo taurėje buvo tas ženklas, kad mes norime laimėti, kad komanda nėra dar viena stotelė mūsų karjerose. Manau, kad man atvykus iš Ispanijos, „Lietuvos rytas“ buvo komanda, verta čempionų žiedų, tačiau su „Žalgiriu“ susitikome pusfinalyje ir pralaimėjome.
Šiuo metu viskas eina tikrai į gerąją pusę. Bet „Žalgiris“ tikrai nėra ta komanda, kuri atsuks mums kitą šoną ir leis mums laimėti. Jie įsigijo naują įžaidėją, jis rungtyniavo už Ukrainos rinktinę. Jis labai greitas, gerai meta, bus jį labai sunku stabdyti – bus tik dar įdomiau.
– Sakote, tai jums nėra tik laikina karjeros stotelė. Galbūt tas Europos taurės reguliariojo sezono pabaigoje iškeltas sirgalių plakatas žaidėjus įkvėpė susiimti dėl „Lietuvos ryto“?
– Matote, fanams lygiai tas pats, kas ir tiems visiems, kurie dirba „Lietuvos ryte“ ir šešerius metus nelaimėjo titulo. Jei mes pralaimime, ir jie pralaimi. Jiems buvo labai skaudu. Jie visur važinėja, visur mus palaiko ir už tai jiems didžiausias ačiū.
– Sezono pradžioje sirgaliai sukūrė jums skanduotę, arenoje kelia plakatus. Jei pagalvotumėte apie save paauglystėje, kai „Lietuvos ryto“ arenoje dar rungtynių metu valydavote prakaitą nuo parketo, kas tai buvo – svajonė ar utopija?
– Nežinau, tada apie tokius dalykus negalvojau. Kad turėsiu šansą žaisti „Lietuvos ryte“, būsiu komandos kapitonu.
Visada buvau už „Lietuvos rytą“, visada mylėjau šią komandą, ji man yra arčiau širdies. Nieko neturiu prieš „Žalgirį“, tačiau labai norėjau laimėti su „Lietuvos rytu“, nutraukti tą badą. Džiaugiuosi, kad pasilikau „Lietuvos ryte“ ir neišėjau kur kitur.
– Kas jums buvo mėgstamiausias „Lietuvos ryto“ žaidėjas?
– Tada – Robertas Javtokas. Tada dar prieš avariją buvo toks žaidėjas Ericas Eliottas, mėtydavo Javtokui „alley-oop'us“. Dar buvo Macijauskas, Šiškauskas, puiki chebra. Tada jie taip gerai žaidė... Tie laikai man labiausiai įstrigo. Treneris tada buvo Jonas Kazlauskas. Jau tada jis buvo didžiulis autoritetas. Jus juk, galima sakyti, geriausias treneris Lietuvoje.
– Ar pirmą kartą buvo sunku stumdytis su Robertu Javtoku? Gal jautėte jam per daug pagarbos?
– Ne, man buvo kitaip. Visada turėjau norą laimėti. Žinoma, už aikštės ribų mes esame draugai. Pirmą kartą su R.Javtoku susitikau 2007 m., kai mes treniravomės Universiadai, o gal net 2005 m., prieš važiuojant į Argentiną su jaunimu. Atsimenu, kad porą kartų į kaulus gavau gerai (juokiasi.). Žaisti prieš jį yra vienas malonumas.
– Kur sunkiau laimėti prieš Robertą: aikštėje ar žodžių dvikovoje?
– Pokštų dvikovoje prieš jį tikrai nelaimėsi. Beje, jis yra automobilių fanatas, kaip ir aš. Linksmų plaučių žmogus, prie žemės. Kad ir kiek jis tų titulų laimėjęs, jis yra savas žmogus – visada gali su juo pašnekėti. Robertas yra išskirtinis žmogus.
– Ar skaitote straipsnius apie krepšinį, „Lietuvos ryto“ klubą, save?
– Žinoma, skaitau. Vis tiek, žiūrėdamas svarbiausias naujienas paskaitai ir apie krepšinį. Būna įdomesnių straipsnių. Kaip, pavyzdžiui, šiandien apie Motiejūno sugrįžimą. Paskaitai ar apie savo rungtynes, prognozes. Ekspertų vadinamų per daug neskaitai. Komentarų – irgi. Komentaruose dažniausiai nieko protingo niekas nepasako. Vienos komandos fanai prieš kitos. Jie ten riejasi ir kalba nešvankiausius dalykus.
– Yra žaidėjų, kurie skaito komentarus, ima į širdį. Ar reiktų žaidėjus specialiai konsultuoti, kad neskaitytų, kad nekreiptų dėmesio? Juk psichologija šiais laikais krepšinyje labai svarbi.
– Manau, kad nereikia skaityti. Tai ne į naudą. Vis tiek visada apie tave kas nors turės ką blogo pasakyti. Apie ta pačią barzdą, ar kažką kitą (juokiasi.). Aš seniau skaičiau, būdavo įdomu, ką sako žmonės. Tačiau jau to nebedarau 3-4 metus. Geriau nereikia. Jei galvosi, ką apie tave visi mano, daugiau niekam nebebus laiko.
– Iš kur tiek pas žmones negatyvo?
– Komandų fanų pasiskirstymas, gal kažkoks pavydas. Prieš tuos žmones tikrai nieko neturiu. Ir jų laisvę reikšti nuomonę. Bet jei galvosi, ką kiti apie tave mano, nebus laiko galvoti ne apie krepšinį, nei apie šeimą.
– Skaitytojai jums turi klausimų. Pradėkime nuo klasikos: ar nusiskusite barzdą, jei laimėsite LKL čempionų žiedus?
– (Juokiasi.) Klasika. Ne, tikrai nesiskusiu.
– O ar turite ribą, kada skusitės? Kaip reaguoja žmona?
– Žmonai ji patinka, aš ją tvarkausi, prižiūriu savaip. Kerpama kas penkias savaites pas profesionalus. Man ji patinka, žmonai nemaišo, vaikai pažaidžia, taip kad (juokiasi.).
– Jei Antanas nebūtų krepšininkas, būtų...?
– Lenktynininkas, jei būčiau mažesnis. Tačiau, kad tilpčiau į „Formulę-1“, reiktų persipjauti į kelias dalias.
Tas plakatas buvo vau... Man net kojas pakirto, kai pamačiau.
– Svajonių automobilis?
– Net nežinau... Bondo „Aston Martin“ – tai nereali mašina. Norisi daug, bet žmona sako – stabdyk arklius (juokiasi.).
– Koks jūs vairuotojas gatvėje: tuos arklius suvaldyti sudėtinga?
– Sudėtinga, bet su protu viską ir atsargiai, su pagarba kitiems vairuotojams. Žinoma, būna, kad pramiegojus treniruotę, visi arkliai išsiveržia.
– Kas labiausiai erzina kitų vairuotojų elgesyje?
– Kai vairuoja lėčiau nei galima važiuodami antrąja juosta.
– Koks jūsų pagrindinis hobis už aikštės ribų?
– Golfas. Tai vienas mėgstamiausių mano hobių. Taip pat važiuoju į lenktynių trasas. Pradžioje su instruktoriais, paskui jie mato, kad tu gerai važiuoji ir leidžia vienam.
– Daug NBA žaidėjų mėgsta golfą. Kuo jis taip traukia krepšininkus? Norisi pabėgti nuo tos įtampos?
– Tu esi gryname ore – tas šviežumas ir gaivumas oro... Laukai užima didelę erdvę, žąsys, ežeriukai, voverytė prabėga ir paima kamuoliuką. Tas atsipalaidavimas, proto atjungimas nuo visko. Nesu labai geras, neblogas (pabrėžia.), bet tas momentas, kai pasirenki tinkamą lazdą, puikiai pataikai į kamuoliuką – tas momentas... O, gerai...
– Mėgstamiausia NBA komanda ir žaidėjas?
– Organizacija – „San Antonio Spurs“, žaidėjas – LeBronas Jamesas.
– Įsimintiniausias nutikimas su sirgaliais?
– Tas plakatas buvo vau... Man net kojas pakirto, kai pamačiau. Apšilinėjant mačiau užrašą „Ačiū už ištikimybę“, bet kai pamačiau tą plakatą – buvo kažkas nerealaus.
