1990-ųjų metų žiema, Kaunas, Sukilėlių prospektas.
Už Mačiulių šeimos buto lango – kaukiantis vasario speigas ir grėsmingas šaltukas. Jonas Mačiulis paima į rankas šiltai aprengtą penkiametį sūnų Jonuką, išneša jį į lauką, pastato už sniego pusnies ir pirštu parodo kryptį link darželio.
Tai ne tik geografinis kursas, kuriuo būsima Lietuvos krepšinio žvaigždė privalėjo sekti, bet ir ankstyvame amžiuje įskiepytas savarankiškumas, padėjęs pamatą fantastiškai krepšininko karjerai.
„Jei darai darbą, turi daryti gerai“, – vaikystėje akcentuotus tėvų žodžius mena praėjusią savaitę visam laikui ant vinies sportinę avalynę pakabinęs Jonas Mačiulis.
Septynerių metų amžiaus Jonas su šeima persikėlė gyventi į Karmėlavą, o trumpas savarankiškas keliones į darželį pakeitė sudėtingi žygiai į treniruotes.
Artimiausia autobuso stotelė nuo J.Mačiulio namų Karmėlavoje – už kilometro. Nesvarbu, žiema ar vasara, sninga ar lyja, jis kiekvieną rytą 6.40 valandą keldavosi iš lovos, mieguistas suvalgydavo pusryčius, o jau 7.10 valandą autobusu pajudėdavo link dublerių treniruotės.
Pirmasis sustojimas – Kalniečių gatvėje. Tuomet persėdimas į dvyliktą troleibusą, vežantį iki Petrašiūnų. Tik krepšinyje save matęs kaunietis į sporto salę įžengdavo 7.55 valandą ir pradėdavo rytinę treniruotę.
„Pradžioje kažkiek versdavo tėvai, vėliau pačiam būdavo nepatogu tingėti prieš trenerį. Jei praleisi treniruotę, į kitą ateisi su jausmu, lyg būtum padaręs nusikaltimą. Tai buvo įskiepyta trenerių Romualdo Petronio ir Rimanto Grigo iki tiek, kad būdavo nepatogu ir sirgti. Jie traukdavo per dantį, o aš stengdavausi to išvengti. Norėjosi daryti viską taip, kaip reikia padaryti“, –15min laidoje „PIKENROLAS“ sakė J.Mačiulis.
Keturis medalius su Lietuvos rinktine nuskynęs krepšininkas yra be galo dėkingas buvusiam treneriui Romualdui Petroniui. Šis specialistas auklėtinius vis bandydavo motyvuoti konkuruojant įvairiose srityse, tikintis, jog taip jaunųjų krepšininkų širdyse susikurs nugalėtojo mentalitetas.
Jono atveju taip ir buvo.
„Tas varžymasis išugdė norą laimėti. Norėjau būti greitesnis ir stipresnis už kitus. Varžymasis prasidėdavo nuo menkiausių dalykų, tarkime, kas greičiau nubėgs 100 metrų, tas gaus kažkokį prizą. Visi stengiasi iš visų jėgų, kad laimėtų kažkokį menkniekį, bet būtų geriausias. Laimėtojas vaikščiodavo atstatęs krutinę, nes tądien jis buvo geriausias. Tokie dalykai išugdė norą manyje visada būti geriausiu“, – pasakojo Jonas.
Kaip sako Jonas, kovingumas širdyje degė visada. Jis turi vyresnę seserį, o jauniausias buvo ir pusbrolių būryje, todėl už save pakovoti reikėdavo visada.
Savo žodį J.Mačiulio charakterio susiformavime tarė ir 1990-ųjų Kaunas bei ten egzistavusios išgyvenimo taisyklės, kai pro Kalniečių prekybos centrą tekdavo prabėgti tekinomis, jog kapeikos kišenėse liktų nepastebėtos vietinių chuliganų.
Bet labiausiai jis pabrėžia tas sudėtingas keliones iš namų į treniruotes, siekiant įgyvendinti krepšininko svajonę.
„Pirmas sezonas „Žalgirio“ dubleriuose – atvažiuoja beveik visi. Antras sezonas – dalis žaidėjų stengiasi praleidinėti rytines treniruotes. Tai jiems per šalta, tai tiltai užminuoti. Pasiteisinimų prisigalvodavo visokiausių, – juokdamasis pasakoja J.Mačiulis. – Bet tokie žmonės krepšinyje galiausiai ir nepramuša. Treneriai vertina tuos, kurie stengiasi. Tuomet duoda papildomų minučių, vietą startiniame penkete. Aš tuo šansu ir stengdavausi pasinaudoti.“
Buvusių bendražygių mintys
Penktoje klasėje Jonas persikėlė į Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnaziją, kurioje sutiko Paulių Jankūną ir Mantą Kalnietį. Ši trijulė ilgainiui tapo artimais bendražygiais ne tik tarpmokyklinėse kovose, bet petys į petį daugybę metų kovėsi ir Kauno „Žalgiryje“ bei Lietuvos rinktinėje.
„Mes vienas kitą žinojome nuo laikmečio Sabonio krepšinio mokykloje. Vėliau pradėjome ir tą pačią mokyklą lankyti, – 15min sakė Paulius Jankūnas. – Nieko naujo apie Joną nepasakysiu. Tai kovotojas, nebijantis aikštelėje iššūkių. Nuo pirmų dienų „Žalgiryje“ jis gynyboje kiekvienam varžovui keldavo siaubą. Dvigubai stipresnis už visus. Puikūs fiziniai duomenys, ilgos rankos, užsispyręs ir motyvuotas. Aikštelėje būdavo labai fiziškas ir labai agresyvus. Jis tokį savo žaidimo paveikslą bei vardą su laiku ir suformavo. Tiesiog pitbulis aikštelėje. Kai buvome jauni „Žalgiryje“, pasukta ranka ar kažkas sumušta, nebūdavo problemų eiti ir žaisti toliau. Jis žinojo, kad yra svarbus ir reikalingas komandai. Užmerkdavo akis prieš tokias traumas ir eidavo žaisti bei kautis. Jonas visada toks buvo. Skauda ar bloga diena, jis eidavo žaisti visa jėga, o jei nesiseka, tai dar labiau užsimotyvuoja ir bando perlaužti savo blogą būseną.“
„Pirmieji atsiminimai apie Joną Mačiulį yra iš mokyklos laikų, kai per fizinio pamokas prasidėjo mačai vienas prieš kitą. Aišku, tuo metu nebuvome tolygūs varžovai, nes mūsų fizinė jėga skyrėsi, – 15min pasakojo Mantas Kalnietis. – Jono charakteris nesikeitė. Kaip ir buvo, taip ir liko labai kovingas. Visada norėdavo laimėti, o treniruotėse atiduodavo visas jėgas. Mes kartais susiėsdavome. Bet labai gerai vienas kitą žinojome, tad problemų dėl pykčių nekeldavome. Tokios pagrindinės Jono savybės. Kartais išvaizda gali apgauti. Jonas giliai širdyje yra labai geras žmogus. Jeigu kam nors reikia pagalbos, Jonas tikrai visada padės.“
Kitas artimas Jono Mačiulio bendražygis – Linas Kleiza. Pirmiausiai jie buvo priešai, kai virdavo kovos tarp „Merkurijaus“ ir Sabonio krepšinio mokykloje. Bičiuliais jie tapo jaunimo rinktinėse.
„Kai išgirstu „Jonas Mačiulis“, pagalvoju, kad tai žmogus, su kuriuo galiu eiti į karą. Jonas visada buvo toks, koks ir dabar yra. Charakteris – stipriai išreikštas. Bebaimis kovotojas, kuris niekada nebijojo pasisakyti. Tai labai atsispindėdavo ir Jono žaidime. Jis yra vienas tų žaidėjų, kuris įdėdamas labai daug darbo visiškai išnaudojo savo talentą ir pasiekė tikrai daug. Nors to niekas iš jo ir nesitikėjo. Jis vėliau už kitus šovė į rinktinę, bet tapo vienu iš pagrindinių jos žaidėjų. Jonas turėjo tikrai gerą karjerą. Jis išnaudojo visą savo talentą per didelį darbą, užsispyrimą ir neišpasakytą naglumą aikštelėje, kuris yra būtinas, jei nori būti geru krepšininku“, – 15min sakė Linas Kleiza.
Martyno Pociaus keliai su Jonu Mačiuliu pirmą kartą susikirto 2006-aisiais rinktinės pasiruošimo stovykloje. Komandos draugais jie tapo 2010-aisiais pasaulio čempionate Turkijoje.
„Jis yra kovotojas. Naglas, bet iš gerosios pusės. Niekada nenusileis niekam nė žingsniu. Taip ir už aikštelės ribų – garsus, reiškiantis savo nuomonę. Bet jis už savo žodžius visada atstovėdavo. Stipraus charakterio žmogus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Kieta asmenybė, bet kai geriau jį pažįsti, esi vienoje uždaroje kompanijoje, tai labai geras ir paprastas žmogus. Galbūt ne daug žmonių jį tokį pažįsta. Jonas – šeimos žmogus, kurio kietumas ir pitbuliškumas tuo metu dingsta“, – 15min sakė M.Pocius.
„Denver Nuggets“ klube skautų personalo direktoriaus asistento pareigas einantis M.Pocius buvusį bendražygį J.Mačiulį sulygino su NBA žvaigžde Draymondu Greenu, garsėjančiu sunkiu charakteriu, bet buvusiu vienu iš kertinių tris čempionų titulus iškovojusios „Golden State Warriors“ komandos žaidėju.
„Manau, kad visiems visada sunku žaisti su tokiais žaidėjais. Jei reikėtų ieškoti atitikmens NBA, tai būtų Draymondas Greenas. Jis irgi visada pasakys viską tiesiai į akis, aprėks ir nevynios žodžių į vatą. Bet jis padaro komandą geresne, o tu su tokiais žaidėjais visada nori žaisti. Gal ne visada patinka, kad tave aprėkia ar pasiunčia toli, bet galiausiai tai išeina į naudą. Jonas tiesiog visada norėdavo laimėti, o iš tokio troškimo atsirasdavo ir šie dalykai. Bet kai geriau jį pažįsti, tai geras, paprastas ir nuoširdus žmogus“, – sakė M.Pocius.
„Tokiame palyginime yra logikos, nors aš piktybiškai nieko traumavęs nesu. Gaudydavau krentantį ir didžiausią priešą, jei jis virsdavo per mane per galvą. Dėkodavau ir varžovams, kurie taip darydavo. Krepšinis yra mūsų pragyvenimo šaltinis. Niekas nenori gauti traumos ir to netekti, – apie M.Pociaus palyginimą kalbėjo J.Mačiulis. – Bet Draymondas irgi aikštelėje už komandos draugus atiduos viską, pasaugos juos ir apgins, net jei už aikštelės ribų nesutaria. Pas mane lygiai taip pat. Aš irgi buvau toks žaidėjas. Galime žaisti vienoje komandoje, vėliau pakeisti klubus ir tapti varžovais, tai draugysčių rungtynėse nebebus. Jis irgi gaus iš alkūnės. Man keista, kai matau, jog ateina prieš rungtynes buvę komandos draugai, šnekučiuojasi, o rungtynių metu šypsosi. Aš to nesuprasdavau, nebent tai vyktų per „Žvaigždžių dieną“. Aš norėdavau laimėti, nesvarbu kaip, bet svarbiausia laimėti.“
O ar treneriai mėgsta turėti tokiomis charakterio savybėmis išsiskiriančius žaidėjus?
„Tai visada priklauso nuo požiūrio. Man tokius žmonės treniruoti yra lengva, nes jie yra sąžiningi. Sunku iš tos pusės, kad jis visada nori laimėti net ir treniruotėse, nesvarbu, kokį pratimą atliekame. Du prieš vieną, trys prieš du, metimai – jis visada nori laimėti. Būdavo, kad noriu įvesti kokius naujus taktinius dalykus ar akcentus, kuriuos pratybų metu reikia išpildyti, o Jonas naudojasi jau pirma pasitaikiusia klaida, kurią padaro priešininkas. Tokiais momentais gal kiek sudėtinga. Tačiau kalbant apskritai su tokiais žmonėmis visada lengviau ir maloniau dirbti, – 15min sakė Dainius Adomaitis, su J.Mačiuliu dirbęs Lietuvos rinktinėje 2017–2019 metais. – Jonas yra tokio charakterio, kad rūbinėje nebūdavo lengva. Pats esu turėjęs tokių komandos draugų, kurie visada norėdavo viską pasiekti maksimaliai. Tuo metu koks poelgis gali atrodyti nepriimtinas, per daug emocionalus, bet tokie žmonės nori laimėti. Pasižiūrėkite į Jono karjerą, jis – laimėtojas. Jonas norėdavo būti ten, kur komanda galėtų laimėti.“
Valia ir ryžtas – J.Mačiulio savybės, palikusios įspūdį ir D.Adomaičiui.
„Prieš pasaulio čempionatą medikai sakė, jog Jonas negalės žaisti, o jis man užtikrintai: „žaisiu, treneri, jeigu reikia, tikrai žaisiu“. Man imponuoja tokios charakterio savybės. Jeigu reikia, tai jis ir su viena koja žais. Bet jeigu to reikia. Tai labai gerai apibūdina jo kovotojo charakterį, kuriuo jis garsėjo visos karjeros metu. Daug žaidėjų po traumos pasakytų sakytų: „ačiū, treneri, bet noriu skirti dėmesį sau“. Bet Jonas sakydavo, kad jei reikia, tai rinktinėje jis žais. Tai geriausiai jį apibūdina“, – sakė buvęs rinktinės strategas.
Svajonės išsipildymas Kauno „Žalgiryje“
Jono talentas ryškėti pradėjo jaunimo gretose. Tačiau, kad jis turės tokią sėkmingą karjerą, niekas nesitikėjo.
Jis stipriai prisidėjo prie pasaulio jaunių (U18) čempionato sidabro (2003 m.), Europos jaunimo (U20) bronzos (2004 m.), o 2005-ųjų vasarą jis iškovojo du medalius – tapo ir pasaulio jaunimo (U20) čempionu ir Europos jaunimo (U21) vicečempionu.
Kauno „Žalgiris“ pasirašė sutartį su perspektyviu savo sistemos auklėtiniu, bet paragauti LKL duonos nuomos sąlygomis pirmiausia išsiuntė į Kėdainių „Nevėžį“.
Adaptacija vyrų krepšinyje ilgai netruko. Debiutiniame sezone LKL J.Mačiulis rinko po 13,6 taško ir atkovojo po 5,8 kamuolio, o tai užtarnavo grįžimą į „Žalgirį“. Neprapuolė Jonas ir stipriausioje Lietuvos komandoje, greitai radęs vietą po saule.
„Pirmajame sezone „Žalgiryje“ tris kartus persirašiau kontraktą. Klubas norėjo mane prisirišti kuo ilgiau, o atlyginimą kėlė tris kartus per metus, nes buvo atėjęs dėmesys iš kitų klubų“, – sakė J.Mačiulis.
Žaidimas „Žalgiryje“ – Jono vaikystės svajonės išsipildymas. Jis dažnai lankydavosi „Žalgirio“ rungtynėse namuose, dalyvaudavo komandos pasitikimuose Karmėlavos oro uoste.
Vaikystės dievukai – Mindaugas Timinskas ir Saulius Štombergas. Jis visada labiau mėgo vietinius žaidėjus.
Antrasis Jono sezonas „Žalgiryje“ buvo galingas. Jis Eurolygoje fiksavo po 12,7 taško, 5 atkovotus ir 2,4 perimto kamuolio, 1,6 rezultatyvaus perdavimo. Puikus 21-erių puolėjo žaidimas privertė ant stalo pinigus dėti ir karališkąjį Madrido „Real“, tačiau jis pasirinko likti „Žalgiryje“, kuris irgi papurtė kišenes.
„Pažiūrėjau, kad Madride mano pozicijoje žaidė Alexas Mumbru ir Charlesas Smithas. Kam man ten važiuoti ir sėdėti ant suolo? Vėliau jie patyrė traumas ir gal būčiau sulaukęs šansų žaisti daug, bet „Žalgiris“ pasiūlė panašius pinigus ir nusprendžiau likti, – pasakojo J.Mačiulis. – Pamenu, jog susipykome su agentu Maurizio Balducci. Jis nuvažiavo derėtis į „Real“ biurą Madride, o aš išjungiau telefoną ir išskridau atostogauti. Maurizio klausė, ar jį laikau durniumi, kadangi jis sėdi biure, bet negali susisiekti su savo klientu.“
J.Mačiulis su „Žalgiriu“ sudarė dvejų metų garantuotą sutartį, bet po pirmo sezono turėjo išvykti į Milano „Olimpia“, nes Kauno klubą skandino didžiulės finansinės problemos.
„Situacija buvo sunki. Tuo metu buvome negavę septynių mėnesių atlyginimų, o dar dviejų reikėjo atsisakyti. Kai visi susimažinome atlyginimus, padėjome parašus, į sąskaitą po kelių dienų įkrito visa skola. Aš padėjau „Žalgiriui“ susimažindamas algą ir neprašydamas kompensacijos už antrą sezoną. Tik paprašiau paleidimo rašto į Milaną. „Žalgiris“ žinojo, kad tai gera situacija klubui, nes būtų reikėję išmokėti dviejų sezonų atlyginimus, ko jie negalėjo padaryti“, – sakė J.Mačiulis.
Nors merdėjantis Kauno klubas skendo skolose, legionieriai pasirinko išvykti, tačiau lietuvių branduolys komandoje turėjo gerą laiką ir negaudami atlyginimų.
„Mes aikštelėje mėgavomės krepšiniu. Spaudimo nebuvo, sirgaliai mus palaikė, nes žinojo situaciją. Senoji valdžia slėpė, o atėjęs Paulius Motiejūnas pasakė tiesiai šviesiai, kaip viskas yra. Sirgaliai suprato ir buvo dėkingi, kad mes neišvažiavome ir likome. Mes buvome apsisprendę, jeigu važiuojame – tai visi. Jei ne – tai visi ir liekame. Agentai spaudė išvykti, bet mes, kvaili patriotai, nusprendėme likti, nes mums „Žalgiris“ buvo svarbus. Halėje atmosfera tuomet buvo neįtikėtina. Nors turėjome sutriuškinimų, legionierių nebuvo, o mes buvome jauni ir ne Eurolygos lygos žaidėjai, bet mus sirgaliai labai palaikė“, – sakė J.Mačiulis.
Keista legionieriaus pradžia Italijoje
Milano „Olimpia“ ir Kauno „Baltai“ yra vienintelės J.Mačiulio karjeros komandos, su kuriomis jam nepavyko tapti čempionu.
Nors ambicijų Italijoje buvo daug. „Olimpia“ – įspūdingais finansiniais resursais disponavęs klubas, tačiau lietuviai Jonas Mačiulis ir Marijonas Petravičius per dvejus metus madų sostinėje liko nieko nepešę.
„Milane tuomet buvo daugiau vaikomasi garsių vardų, o ne naudos aikštelėje. Dabar klubai komplektuodamiesi žiūri, kas ant parketo turės gintis, pulti ar žaisti lemiamuose rungtynių momentuose, bet Milane taip nebuvo. Sužaidi gerą sezoną ir važiuoji į Milaną, o ar būsi naudingas ir treneriai tave išnaudos, niekam neįdomu“, – pasakojo Jonas.
Krepšininkas negali pamiršti istorijos, kai treneris Piero Bucchi buvo nepatenkintas dėl per gero Jono žaidimo, kuris vertė prastai jaustis komandos draugus, todėl turėjo keliauti į suolo galą.
„Atėjus iš „Žalgirio“ į Milaną mane ištiko šokas. Kaune visada stengėmės ir visada norėjome laimėti, bandydami lipti ir per galvą, o Milane man sakė, jog žaidžiu per gerai ir verčiu blogai atrodyti veteranus. Nesupratau to. Mano charakteris visada buvo žaisti kuo geriau, o dėl gero žaidimo mane užsodino trims mėnesiams ant suolo. Žaisdavau po penkias minutes su trimis keitimais, o vasario mėnesį pasikvietė valdžia ir sakė eiti lauk. Turėjau dvejų metų kontraktą, pinigai sutarti, sakiau tartis su agentu ir galiu padėti parašą. Jie tuomet klausė, kodėl taip lengvai noriu išvykti ir prasidėjo ilgi debatai“, – keistą situaciją pasakojo J.Mačiulis.
Valdžia persigalvojo, o Jonas ir antrąjį sezoną žaidė Milane, kol visko nesustabdė sudėtinga trauma. Antrojo Italijoje reguliaraus sezono pabaigoje, dvikovoje su Kremonos „Vanoli-Braga“, krepšininkas iš Lietuvos patyrė dešiniojo kelio priekinio kryžminio raiščio traumą, dėl kurios nežaidė beveik metus, praleidęs ir 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje.
Itin nemaloni situacija. Dvikovos rezultatas jau buvo aiškus, „Olimpia“ pirmavo triuškinama persvara, o treneris P.Bucchi visus pagrindinius žaidėjus pasodino ant suolo. Deja, bet Jonas turėjo kilti ir užbaigti paskutinių kelių minučių atkarpą aikštelėje, nes visi vidurio puolėjai susirinko po 5 pražangas.
„Praradome kamuolį, varžovai bėgo į greitą ataką, o aš likau paskutinis gynyboje. Komandos draugai perėmė kamuolį, atliko staigų ilgą perdavimą, pagavau jį, pasileidau bėgti ir sustojau prie krepšio stabtelėdamas ant dviejų kojų. Bandžiau atsispirti ir taip plyšo raištis. Aš net permečiau kamuolį per lentą. Pamenu, jog pribėgo komandos draugas Davidas Hawkinsas ir ėmė šaukti: „what the f*ck, what the f*ck???“. Rungtynės sustojo, kai visi suprato, kas iš tikrųjų įvyko“, – sakė J.Mačiulis.
Šias rungtynes stebėjo ir Madrido „Real“ sporto vadovas Alberto Herreros, vėl taikydamasis į Joną Mačiulį. Deja, bet karališkajam klubui įsigyti geidžiamą lietuvį nepavyko ir antruoju bandymu. Trečias kartas nemelavo, bet prieš tai – reabilitacija ir traumos gydymasis tėvynėje, žaidimas Kauno „Baltuose“ už dyką, titulu paženklinta sezono pabaiga „lietuviškoje“ Sienos „Montepaschi“ bei dveji ryškūs, bet ir keisti metai Atėnų „Panathinaikos“.
Komiška istorija, kaip Jonas pakeitė agentą
Karjeros pradžioje J.Mačiulis dirbo su agentūra „Interperformances“ ir garsiuoju italu Luciano „Lucky“ Capicchioni. Bendradarbiavimas ilgai nesitęsė, jis nutrūko, kai Kauno „Žalgiris“ išvyko į Malagą žaisti Eurolygos rungtynių su vietos „Unicaja“.
Rytinis žaidėjų pamėtymas į krepšį, į kurį atėjo ir vienas iš L.Capicchioni padėjėjų. Jis sveikindamasis spaudė rankas visiems „Interperformances“ klientams lietuviams Mantui Kalniečiui, Pauliui Jankūnui, Dariui Šilinskiui... Jonas Mačiulis liko nepastebėtas.
„Aš tiesiu ranką, o jis sako, kad tu ne mūsų klientas ir nuėjo. Palauk, kas čia dabar ką tik atsitiko?! Grįžau namo ir išsiunčiau agentui paleidžiamąjį raštą. Eik velniop! Įsižeidžiau, nes manęs neatpažino mano agentas“, – prisiminė krepšininkas.
„Interperformances“ dirbo ir su krepšininkais, ir su futbolininkais, ir amerikietiško futbolo žaidėjais. Klientų tiesiog buvo per daug, jog visus įsimintų.
Jonas pradėjo naujo agento paieškas, kurios irgi vyko netradiciniu būdu.
„Nuvažiavau pas Vytenį Jasikevičių, nes girdėjau, jog Šaro agentas neblogas. Paprašiau telefono numerio. Paskambinau Maurizio Balducci ir paklausiau, ar jis nori tapti mano agentu (juokiasi). Jis tarp agentų buvo žvaigždžių žvaigždė ir nesuprato šito mano bajerio. Sakė, kad perskambins, matyt, norėjo patikrinti situaciją, ar taip gali būti, jog krepšininkas pats prašosi. Ir taip mes pradėjome darbą su Maurizio. Man patiko, kad Maurizio turėdavo iki 25 žaidėjų, kuriuos asmeniškai galėdavo aplankyti. Per sezoną sulaukdavau bent dviejų vizitų“, – sakė J.Mačiulis.
M.Balducci klientais buvo visa gausybė lietuvių – pirmuoju tapo Dainius Adomaitis, o vėliau prisijungė ir Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Robertas Javtokas, Donatas Slanina, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Rimantas Kaukėnas, Mindaugas Kuzminskas.
„Jį mėgo, nes jis darė gerą darbą. Galiu pasakyti, kodėl nemėgo. Mėgti galėjo tik tokie žmonės, kaip aš, kurie neįsižeisdavo dėl gautos pylos. Pamenu, kai „Žalgiryje“ buvau pagavęs gerą bangą, žaidžiau gerai, jis paskambino ir paklausė mano adreso. Registruotu laišku atsiuntė kompaktą, kuriame buvo sudėjęs mano prastus epizodus – ginčus su teisėjais ir kitus neigiamus dalykas. „Turi tai pabaigti arba toliau aukštyn nekilsi. Jei susipyksi su visa krepšinio visuomene, tave pradės sodinti, o tu nervinsiesi tik dar labiau“. Jaunoji karta nesuprastų, jog agentas ant tavęs rėkia ir moko, bet Maurizio niekada nebijojo prarasti kliento“, – sakė Jonas.
Kitas įsimintinas Maurizio skambutis lietuviui – kai šis po operacijos gydėsi traumą, patirtą Milane. „Ar žiūrėjai kokias rungtynes?“ – klausė Maurizio. „Žiūrėjau“, – atsakė lietuvis.
„Ar dabar supranti, jog be Jono Mačiulio krepšinis nesustos? Tu turi stengtis, kad grįžtum į tas pačias vėžes. Jie tave jau pamiršo ir nurašė, suprask, kad tu dabar esi niekas. Pasakė tiesiai šviesiai. Kažkas užpyktų, o mane tai motyvavo. Ėjau žaisti į „Baltus“ už dyką ir ruoštis sugrįžimui“, – pasakojo J.Mačiulis.
Neįtikėtina patirtis Graikijoje
„Atmosfera, galimybė žaisti su Dimitriu Diamantidžiu ir sirgaliai. Graikai tikrai supranta krepšinį“, – dvejų metų etapą Atėnų „Panathinaikos“ mena J.Mačiulis.
Pirmajame sezone vilkint Graikijos grando žalius marškinėlius J.Mačiulis buvo rezultatyviausias „Panathinaikos“ žaidėjas Eurolygoje, rinkęs po 10,1 taško. Antrajame sezone – 8,1 taško, 4,2 atkovoto kamuolio ir 1,7 perimto kamuolio statistiniai rodikliai.
Kas Jonui labiausiai įsiminė iš derbių su Pirėjo „Olympiakos“?
Atsakymas daugiau nei akivaizdus – įkaitusi atmosfera ir audringi sirgaliai, dažnai peržengiantys ribas.
„Fanų sukeltos traumos, padegimai ir bombos. Iki tokių beprotybių viskas nueidavo, kad sirgaliai Michaeliui Bramosui į petį pataikė iš obuolio, prikišto britvutėmis. Tam pačiam M.Bramosui vėliau pataikė ir iš signalinės raketos į šlaunį ir uždegė šortus. Nelaimėlis Mike'as. Jis nematė, kad dega. Bėgdamas iš paskos šaukiau: „Mike'ai, tavo šortai dega!“. Teko mautis juos viduryje salės ir gesinti kojomis, – juokdamasis pasakoja J.Mačiulis. – Tokios nesuvaidintos emocijos. Tai karo sąlygos. Kareiviai gal juoksis, bet buvo tokių situacijų, kai prieš rungtynes vyksta prasitampymas, o tu išgirsti šūvį. Guliu ant parketo ir matau, kad raketa atskrenda man į veidą. Pamenu, Diamantidis iškart sureagavo, užsidengė galvą, o man signalinė raketa praskrido vos pro veidą. Guliu ir galvoju, o jeigu būtų pataikę? Būtų viskas.“
Pasiutėliškų Graikijos sirgalių istorijų netrūksta ir daugiau, kurias vieną po kitos pyškina J.Mačiulis.
„Sprogimai ir nutrauktos rungtynės. Pamenu, jog atsistojome nuo suolelio dėl to, jog kažkas po kojomis pradėjo šnypšti. Nesupratau, kas darosi. O sprogo bomba, kartu išnešdama visą suolelį. Nežinau, kas iš manęs būtų likę, jei būčiau toliau sėdėjęs. Bėgu iš salės, Kostas Tsartsaris mane traukia už nugaros, vėl kažkas sprogsta. Bėgame į tunelį, pro mus prabėga riaušių policija, o kažkas iš sirgalių į tunelį meta gesintuvą. Tik dėl atsitiktinumo jis niekam nepataikė į galvą. Gesintuvas sprogo, o iš tunelio visi išėjom balti balti, kaip seniai šalčiai. O kas, jei gesintuvas būtų pataikęs kažkam į galvą? Būtų užmušę žmogų. Beprotnamis. Rimtų traumų išvengėme tik dėl visiško atsitiktinumo“, – sakė J.Mačiulis.
Dar viena absurdiška situacija iš Jono laiko Atėnuose – žmogus su ramentais ir sugipsuota koja.
„Tik pasirodė policija ir į ją skriejo gipsas, o ramentais pasidaliję sirgaliai juos naudojo kaip kovos įrankį. Tokių dalykų negali sukontroliuoti. Žmogus atėjo traumuotas su kastiliais, o, pasirodo, ten buvo pasiruošęs aktorius“, – pasakojo Jonas.
Nors lietuvis Graikijoje žaidė solidžiai, turėjo dar vienerių metų garantuotą sutartį, tačiau sunkiai prognozuojamas „Panathinaikos“ savininkas Dimitrios Giannakopoulos nusprendė jį atleisti.
„Nežinau, kodėl mane paleido. Beveik viską laimėjome, statistika buvo gera, bet sugalvojo atleisti. Dar išmokėjo neblogą kompensaciją, o aš nuėjau į „Real“ ir tapau Eurolygos čempionu“, – šyptelėjęs sakė J.Mačiulis.
Peštukų komanda Madride ir Eurolygos titulas
2014-ųjų vasarą Jonas jau buvo beveik padėjęs parašą po sutartimi su Kazanės UNIKS, alga – kosminė, bet galiausiai atėjo pasiūlymas iš Madrido „Real“. Nors pinigai – bene dvigubai mažesni, bet trečią kartą paleisti šios karališkos galimybės puolėjas sau leisti nebegalėjo.
„Žinojau, kad Madride mano minutės kris. Ispanai ten yra vedliai ir yra labai gerbiami. Mano pozicijoje žaidė Rudy Fernandezas. Nebuvo klausimų, kad būsiu bent jau pakaitinis žaidėjas. O dar turėjome KC Riversą. Mums reikėjo pritapti, bet su vėjo malūnais kovojęs KC išvyko po pirmo sezono, o aš likau“, – sakė J.Mačiulis.
Madride lietuvis išbuvo pusketvirto sezono. Pirmajame sezone Eurolygoje lietuvis žaidė po 14 minučių, pelnė po 3,9 taško ir atkovojo po 2,4 kamuolio.
Bene geriausią mačą jis sužaidė finale prieš Pirėjo „Olympiakos“, kai devyniais taškais antrajame kėlinyje prisidėjo prie esminio „Real“ spurto, lėmusio pergalę. Europos viršūnę „Real“ pasiekė pirmą kartą po 20 metų pertraukos.
„Jis Madride nebuvo pagrindinis žaidėjas, bet Eurolygos finale jis patraukė „Real“ ir jie nutolo. Parašiau, kad džiaugiuosi ir baltai pavydžiu, nes ne kiekvienas gauna tokį apdovanojimą“, – apie bičiulio pasiekimą sakė M.Kalnietis.
„Visi sako, kad sėdi ant suolo ir laimi titulą. Sakydavo, grįžk į „Žalgirį“, ko ten Madride sėdi ant suolo. Kad aš nesėdėjau, pirmus du sezonus žaidžiau po beveik 20 minučių. Aš padariau tą atkarpą antrajame kėlinyje Eurolygos finale, kai „Real“ atitrūko. Visus taškus pelniau iki pertraukos, – pasakojo Jonas. – Eurolygos titulas su „Real“ man yra maloniausias per karjerą klubiniame krepšinyje. Gal tik NBA titulas pasauliniame kontekste turėtų didesnę vertę. Eurolygos titulu galima ir pasigirti truputį.“
Jei žaidi kaip čempionas, turi ir švęsti kaip čempionas, – kasmet po „Žalgirio“ triumfo LKL sakydavo Šarūnas Jasikevičius ar Darius Songaila.
„Jei moki laimėti, mokėk ir švęsti, – Jonas Mačiulis cituoja trenerį Rimą Kurtinaitį. – Tame tikrai yra tiesos. Emocijas reikia išlieti, atšvęsti ir su komanda, ir su draugais bei artimaisiais. Sezoną uždarantys titulai atidaro ir vasarą. Išlieji daug energijos, įdedi darbo. Eurolygos titulą šventėme beveik savaitę! Na, gerai, gal keturias dienas. Išskirtinis šventimas, didelė pagarba treneriui Pablo Laso. Vėliau važiavome į Vitoriją ir ten pralaimėjome 30 taškų (juokiasi). Pablo visus susisodino ir sako, kad užteks, nes turime nebaigtų darbų. Reikia laimėti dar vieną titulą. Visi nustojome ir laimėjome ACB.“
Madride – karališkos sąlygos žaidėjams, treniruotėse – aršūs mūšiai, dažnai peraugdavę ir į komandos draugų muštynes.
„Treniruotėse, užklasinėje veikloje po treniruočių ir rungtynių – nuostabi komanda. Visus gimtadienius švęsdavome kartu, – tęsė J.Mačiulis. – Treniruotėse konkurencija buvo nesveika. Visi tylūs. Mes su Andresu Nočioni žaidėme vienoje pozicijoje. Jis naglas, eina ir stumia, o aš jį irgi. Vieną ataką jis verčia mane ant grindų, kitą – aš jį. Tai buvo metai, kai įvyko daugiausiai muštynių treniruotėse. Viskas nueidavo iki didelių muštynių.“
Prieš ketvirtą Jono sezoną buvo daug gandų, o juos rašė „Real“ artimos žiniasklaidos priemonės, kaip „Marca“. Jis turėjo pasiūlymą grįžti į „Panathinaikos“, bet klubas neišleido, garantavęs, jog J.Mačiulis žais.
Krepšininkas žaidė tuomet, kai traumos išpjovė „Real“ sudėtį – iškrito Gustavo Ayonas, Anthony Randolphas, dėl mamos ligos ilgam į JAV išskrido ir Trey Thompkinsas. Nors komanda laimėjo trylika rungtynių iš eilės, o Jonas buvo svarbi žaidimo dalis, bet grįžus traumuotiems žaidėjams jis vėl sėdosi ant suolo.
„Mačiau, kad esu nereikalingas. Kaip lengvai atėjau, taip ir išėjau“, – sakė J.Mačiulis, sezoną užbaigęs Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipoje.
Po trijų mėnesių „Real“ iškovojo Eurolygos titulą, kuris Jonui būtų buvęs antrasis karjeroje. Retas lietuvis gali pasigirti tokiu pasiekimu.
„Buvo abydna dėl titulo. Finansine prasme buvo tik išlošta. Karjeros prasme – nežinau, nes ilgą laiką iš jokio Eurolygos ar Europos taurės klubo pasiūlymų nebuvo sulaukta“, – teigė Jonas.
Viltis – durnių motina
Paskutinius trejus metus Jonas praleido Atėnų AEK klube. Nors visada svajojo paskutinį mačą sužaisti vilkint žaliai baltą aprangą. Pabaiga įvyko Graikijos lygos kovoje dėl bronzos, kurioje AEK įveikė Patrų „Promitheas“.
Taip sutapo, jog paskutinį karjeros mačą sužaidė ir graikas Nikos Zisis, dar prieš rungtynes paskelbęs savo sprendimą.
„Emocijų nebuvo daug. Visa komanda žinojome, jog tai paskutinis Niko mačas. Jis turėjo daug emocijų. Galime sakyti, jog 38-erių vyras perdegė paskutinėse karjeros rungtynėse. Pirmavome 15–20 taškų, o jis klydo, nepataikė ir nervinosi. Jį pabaigoje pakeitė, paplojome ir mes, ir sirgaliai, o Nikos apsiverkė ant suoliuko, – pasakojo Jonas. – Aš žinojau, jog 99 proc. tai bus paskutinės ir mano rungtynės. Bet tai priėmiau kaip natūralų dalyką. Tam ruošiausi dvejus metus. Šeima viską žinojo. Jau pernai galvojome likti Kaune ir nieko nebedaryti, nežinodami, ar AEK patrauks finansinę naštą. Turėjome susitikimą ir su Pauliumi Motiejūnu „Žalgirio“ arenos biure, kalbėjome, kad galėčiau likti ir kažką daryti. Minčių buvo gvildenama, tačiau žinodami mano charakterį, visi galvojo, jog žaisiu ir toliau. Man žmona sako, kad karjerą baiginėju nuo 30 metų. Baigi ir baigi, bet nebaigi.“
Užsienio klubams duris užvėrusį Joną šią vasarą kvietė ne viena LKL komanda, bet bendradarbiavimas buvo sunkiai įmanomas. Lietuvos klubams tiesiog trūksta profesionalumo, rėžė J.Mačiulis.
„Turėjau dar viltį dėl „Žalgirio“, bet viltis yra durnių motina. Norėjau ir tikėjausi, nes jau buvau pasakęs, jog grįžtu gyventi į Lietuvą. Turėjau pasiūlymų iš LKL. Bet jie tiesiog užsidėjo pliusiuką, jog kažką pasiūlė. Aš buvau nustatęs konkrečias sąlygas, nes esu profesionalas. Jei norite, kad Jonas Mačiulis žaistų, turi būti priežiūra, vitaminai, poilsis. Turiu tris vaikus, negaliu kasdien po kartą ar du važinėti į treniruotes. Reikia kažkur gyventi, kažkur ilsėtis. Iš klubų buvo nesupratimas, ko aš čia noriu. Jeigu taip, tuomet ne, – pasakojo J.Mačiulis. – Lietuvos klubams trūksta profesionalumo. „Žalgiris“ ir „Rytas“ – jie dar atsižvelgia į žaidėjų priežiūrą, atsistatymo priemones, medicininį personalą. Visi kiti klubai iš varguoliškumo nenori į tai investuoti. O mane komandoje matytų kaip vedlį. Jie norėtų, kad mesčiau po 14–15 taškų, o tai reikalauja pasiruošimo ir pasiaukojimo. Turi susikoncentruoti treniruotėse, prisižiūrėti save. Daug dalykų. Jei to nebus, spauda rašytų, kad šitas asilas nepažaidžia, o dar į „Žalgirį“ norėjo. Prasidėtų nervų kamuolys, kuris ridentųsi ir ridentųsi. Niekam nuo to geriau nebūtų. Man investuoti pinigus ir sveikatą, eiti į minusą , bet dėl nieko nekovoti?“
Klubinė karjera – fantastiška. Lietuvos (2006 ir 2009 m.), Italijos (2012 m.), Graikijos (2013 ir 2014 m.) ir Ispanijos (2015 ir 2016 m.) čempionas bei triumfas Eurolygoje (2015 m.). Tai ryškiausi laimėjimai, nors netrūksta ir kitų vietinių taurių.
Jonas Mačiulis – Lietuvos rinktinės legenda
Apie karjeros pabaigą paskelbęs J.Mačiulis yra bene tituluočiausias savo kartos krepšininkas Lietuvoje. Prie įspūdingos klubinės karjeros pridėkime keturis medalius atstovaujant Lietuvos rinktinei – Europos čempionato bronzą (2007 m.), du sidabrus (2013 ir 2015 m.) bei bronzą pasaulio pirmenybėse (2010 m.).
Jis niekada rinktinei nepasakė „ne“, tačiau „ne“ jam pasakė treneris Darius Maskoliūnas, šios vasaros pradžioje neįtraukęs veterano į rinktinės sudėtį olimpiniam atrankos turnyrui Kaune, taip uždarydamas ir Jono svajonę paskutinį kartą išbėgti ant parketo su ant krūtinės degančia trispalve.
„Žiauri pagarba Jonui. Tai vienas labiausiai suprantamų žaidėjų aikštelėje per visą mano karjerą. Mes turėjome žiauriai gerą ryšį. Renaldas, Paulius, Jonas. Tai tie žmonės, kuriais galėdavai pasitikėti. Žinojau, kad padaręs klaidą už nugaros turiu Joną, kuris sutvarkys reikalus, vienu metu pažiūrės du žmones ir sucementuos gynybą. Jonas, kaip ir aš, neturėjo įspūdingo talento, bet jis visada buvo tas, kuriuo gali pasitikėti. Žinojome, kad jis negrybaus, sunkiu momentu nepasislėps į kampą, o kovotojo charakteris vis tiek išlįs. Jis niekada nebijojo imtis iniciatyvos. Apie Joną – tik geriausi žodžiai. Žiauriai smagu buvo žaisti kartu“, – apie ilgametį komandos draugą rinktinėje kalbėjo M.Kalnietis.
„Jonas visada buvo labai svarbus žaidėjas rinktinei. Žinai, ką iš jo gausi, žinai, kad jis visada kovos, atiduos 100 proc. ir niekada tavęs nepaliks sudėtingiausiose situacijose. Tai visada buvo didelis „X faktorius“ rinktinėje. Dėl to ir žaisdavome gerai. Jonas niekada nepasiduodavo, visada pasiginčydavo, o noras laimėti visada buvo labai ryškus. Jonas įsirašė save tarp rinktinės legendų. Nėra abejonių“, – pridėjo L.Kleiza.
Lietuvos rinktinėje J.Mačiulis debiutavo 2007 metais, kai po triumfo Vasaros Universiadoje Bankoke sulaukė Ramūno Butauto skambučio.
Žvaigždėmis perpildyta nacionalinė komanda tuomet klupo tik kartą, skausmingame pusfinalyje prieš Rusiją ir Andrejų Kirilenką, o bronzos medalis finišo tiesiojoje buvo labai malonus 22-ejų Jonui.
Gan netikėtai rinktinėje atsidūręs puolėjas debiutavo sužaisdamas 11 minučių prieš Turkiją, prieš Italiją – 19 minučių, pusfinalyje – 10, kovoje dėl trečios vietos prieš Graikiją – 12 minučių ant parketo.
„Tikrai geras turnyras. Ir man asmeniškai neblogas turnyras. Tuomet žaidžiau daugiau nei 2008-aisiais Pekine ar 2009-aisiais Lenkijoje. Treneris Ramūnas Butautas ir aš debiutavome iškovodami medalį. Super!“ – prisiminė J.Mačiulis.
Saldžiausias medalis su rinktine J.Mačiuliui – 2010-ųjų metų pasaulio taurėje.
„Niekas po 2009-ųjų nenorėjo važiuoti. Važiavo jaunimas. Buvau pridalinęs interviu, jog dinozaurai neatvažiuoja, tai mes laimėsime. Bet niekas nesitikėjo. Tai vis dar vienintelis pasaulio čempionato medalis Lietuvos istorijoje. Mes jį paėmėme. Tai buvo mūsų kartos ženklas, kad mes galime“, – ramiai dėstė Jonas.
Turnyre Jonas rinko po 9 taškus, 2,9 atkovoto ir 1,4 perimto kamuolio, 1,8 rezultatyvaus perdavimo. Geriausias mačas – 19 taškų į Prancūzijos krepšį, bet nepamirštamas tapo jo pasirodymas prieš Ispaniją, kai Jonas dviem dėjimais inicijavo pergalingą spurtą.
J.Mačiulis visada buvo solidus gynyboje, bet jo pastangos prieš Keviną Durantą pusfinalyje buvo bevaisės. Tai geriausias individualus pasirodymas, kokio liudininku Jonas buvo per visą karjerą.
„Kevino Duranto šou pasaulio čempionato pusfinalyje. Stovi arti jo, bet meta tau į veidą. Gintis bandžiau aš, Jankūnas. Ir Jasaitis kažką bandė. Bet nieko. Aukštas, ilgos rankos ir puikus metimas. Žudantis combo“, – NBA superžvaigždės žaidimu žavėjosi Jonas.
Skambus buvo Lietuvos rinktinės šventimas 2010-aisiais metais Turkijoje, kurį užkūrė pagrindinis komandos vedlys.
„Lino Kleizos maršas, – šyptelėjo prisiminęs Jonas. – Pamenu, kad važiavome švęsti į klubą, o ten prie stalo sėdėjo Serbijos krepšininkai. Linas per stalą perlipo pirmasis, o mes visi iš paskos. Serbai nesuprato, kas čia darosi. Reikėjo aplink apeiti, bet yra kaip yra. Tiesiog perlipome.“
Gyvenimo rungtynės
J.Mačiulis nuskynė sidabrą su rinktine 2013-ųjų Europos čempionate, bet karjeros metais tapo 2015-ieji.
Į rinktinę jis jau atvyko kaip Ispanijos ir Eurolygos čempionas po pirmojo sezono Madride, o su nacionaline komanda iškovojo dar vieną sidabrą bei kartu su Jonu Valančiūnu, Sergio Rodriguezu, Nando de Colo ir Pau Gasoliu sudarė simbolinį turnyro penketą.
„Šito nesitikėjau. Simbolinis penketas yra iš fantastikos zonos“, – sakė J.Mačiulis.
Karmėlavos pitbulis Europos čempionate rinko po 13,8 taško (58,3 proc. trit.), 6,3 atkovoto ir 1,9 perimto kamuolio bei 1,8 rezultatyvaus perdavimo.
Vyšnia ant torto tapo mačas aštuntfinalyje prieš Sakartvelą, kurį Jonas sutvarkė vienas pats.
„Gyvenimo rungtynės, – komandos draugo pasirodymą prisiminė M.Kalnietis. – Mums labai sunkiai sekėsi, vos išsikapstėme. Tik Jono pastangomis patekome į ketvirtfinalį, iki kurio nueiti buvo labai sunku. Jis žaidė visose pozicijose – ir kamuolį įžaidinėjo, ir metė, ir kovojo. Nerealiai.“
„Atstovauti Lietuvai ir sužaisti tokį mačą yra įspūdinga. Tuo metu maudyti vandenyje mados nebuvo, bet pasveikinome Joną su puikiu pasirodymu. Pagyrėme, kad geros rungtynės. Eurolygos finalas irgi yra nepamirštamas. Nors vaidmuo jau buvo kitoks, bet tos Jono rungtynės irgi įsimintinos visam gyvenimui“, – sakė kitas bendražygis P.Jankūnas.
50 naudingumo balų – tiek kartvelams atseikėjo tuomet Jonas Mačiulis. Jis per 38 minutes pelnė 34 taškus (8/9 dvit., 3/4 trit., 9/9 baud.), atkovojo 6 ir perėmė 4 kamuolius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, blokavo 2 metimus, po 2 kartus suklydo ir prasižengė.
„Jie turėjo slaptą svajonę prieš mus laimėti. Labai ramus atvažiavau į rungtynes, kurios vyko stadione. Pamenu, jog kalbėjome prieš mačą su Viktoru Sanikidze, su kuriuo buvome pažįstami nuo Milano laikų. Karjeros rungtynės“, – sakė J.Mačiulis.
Metų pabaigoje jis buvo išrinktas ir Lietuvos metų krepšininku, kai įprastai šią poziciją užimdavo NBA rungtyniaujantys lietuviai ar Europos krepšinio žvaigždės.
„Jeigu būtume Sakartvelą sutriuškinę 20 taškų skirtumu, būtų dingęs ir Lietuvos metų krepšininkas. Visi prisiminė tas rungtynes. Lietuvos metų krepšininko apdovanojimas yra tikrai pamaloninantis širdį. Tai įeina į metraščius. Karjeros pabaigoje tu vaikaisi ne pinigų, o nori istorinių pasiekimų ir rekordų“, – sakė J.Mačiulis.
„Ką daugiau jam dar atiduosi, jei gavo geriausio Lietuvos krepšininko įvertinimą? Labai stiprus pripažinimas. Geriausi Jono karjeros metai. Visur, kur žaidė, rezultatai žiaurūs, o ir paties pasirodymas solidus. Jonas turėjo įspūdingą karjerą“, – pridėjo M.Kalnietis.
2021-ųjų metų rugsėjo 9-ąją dieną Jonas Mačiulis oficialiai paskelbė apie karjeros pabaigą. Bet nuo krepšinio jis nenutolsta ir tapo konsultantu Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ klube.
„Krepšinis man davė daug, bet jei nebūčiau stengęsis ir pats ėjęs žaisti, tai ir tokių pinigų nebūčiau uždirbęs. Tai gal pinigus davė klubų vadovai, o ne krepšinis? Krepšinis davė malonumą ir draugų būrį. Sporto šaka, kuri vienija. Per krepšinį atsirado draugai, žmona, su kuria susipažinome krepšinio aikštelėje. Bet jei ne aš pats, mano pastangos, važinėjimai į treniruotes, tai nieko ir nebūtų buvę“, – sakė Jonas Mačiulis, legendinis Lietuvos krepšininkas.
Išskirtinė 15min laida „PIKENROLAS“ su Jonu Mačiuliu:
