„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 05 26

Adas Juškevičius – apie Rusijoje įleistas šaknis ir sprendimą, lėmusį pabaigą rinktinėje

Permė – vienintelė Ado Juškevičiaus karjeros stotelė už Lietuvos ribų, kurioje jis jaučiasi lyg namuose. Rusijos viduryje stūksanti šalies krepšinio sostinė Adui primena Kauną, kuriame, atsiraitoję rankoves, penki lietuviai vieningai kibo į darbus ir pirmą kartą istorijoje į VTB Jungtinės lygos atkrintamąsias ištraukė vietos pasididžiavimą „Parmą“. Prieš kildamas Rusijos klubų hierarchijoje į viršų, A.Juškevičius su kompanija norėtų sušokti paskutinį šokį Permėje, kokio Lietuvos rinktinėje jam jau nebebus. Kaip 15min atskleidė pats krepšininkas, galutinį tašką padėjo buvusio Lietuvos rinktinės vairininko Dainiaus Adomaičio 2019-aisiais pasiruošimo pasaulio čempionatui stovyklos pradžioje priimtas sprendimas.

Tinklalapyje 15min – išsamus interviu su 32-ejų metų amžiaus Permės „Parma“ legionieriumi Adu Juškevičiumi, kuris šiuo metu Barselonoje su šeima gydosi FIBA Europos taurės pusfinalyje patirtą, sezono pabaiga ir ašaromis ant atsarginių suolelio paženklintą kirkšnies traumą.

„Parma“ sezonas buvo permainingas ir keistas, sako Adas, akcentuodamas COVID-19 židinį klube, traumas ir nestabilų tvarkaraštį, tad VTB Jungtinėje lygoje įsitvirtinęs lietuvis jaučiasi Permėje dar neužbaigęs pradėto darbo, nors mintyse yra tikslas ateityje kilti į pirmąjį Rusijos klubų penketą.

Šį sezoną Permėje dirbo penki lietuviai – Kazys Maksvytis, Gintaras Kadžiulis, Adas Juškevičius, Eigirdas Žukauskas ir Deividas Rinkevičius.

Penkių tautiečių grupelė vienas kitam talkino ne tik ant krepšinio parketo, bet ir psichologiškai sudėtingame COVID-19 akivaizdoje vykusiame sezone, kuriame užsieniečiai iki Naujųjų metų turėjo gyventi izoliuotai, be šeimų, nors ir turėjo darbo vizas.

A.Juškevičius per karjerą užsienyje dar yra žaidęs Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir Prancūzijoje, bet būtent Rusijos glūdumoje jį supo neįprastai gausi lietuviška draugija, iš esmės keitusi visą psichologinį foną.

„Buvo sunku, bet mes nieko negalėjome pakeisti. Tiesiog teko susitaikyti. Bet Permėje turėjome penkis lietuvius, o kai tu žaidi užsienyje ir aplink save turi tiek daug lietuvių, tai keičia situaciją, – 15min pasakojo A.Juškevičius. – Viską įveikti yra daug lengviau, nes aplink yra savi žmonės, sava kalba, sava kultūra ir savas mentalitetas. Mes kartu praleisdavome visą laisvą laiką. Tai labai padėjo. Aš džiaugiuosi, kad Permėje buvo tiek lietuvių. Manau, kad visi lietuviai pasakytų, jog Permėje jautėsi, kaip namie. Mes nesijautėme legionieriais. Jausmas toks, kad rusai ar kiti kitataučiai buvo užsieniečiai, o mes – vietiniai. Niekada nebūčiau galėjęs patikėti, kad žaidžiant užsienyje gali apimti toks jausmas.“

Po Naujųjų metų pas krepšininką atvyko artimieji – žmona Simona ir sūnus Simas. Dar nė penkerių metų nesulaukusi A.Juškevičiaus atžala per pirmuosius du mėnesius darželyje jau žengė pirmuosius žingsnius mokydamasis vietinės kalbos, o savo žinias jis pademonstruoja per miegus, šypsodamasis pasakoja rezultatyviausias „Parma“ žaidėjas.

„Jis per miegus pašaudo rusiškas frazes, tarkime, „ja chačiu kampot“ (noriu kompoto) ar „gde maja mama?“ (kur mano mama?)“, – sakė A.Juškevičius.

Permėje krepšininkas iš Kauno jaučiasi lyg būdamas gimtajame mieste, tik kad marškinėliai nėra žali. Ar žinojote, jog būtent Permė būdavo pasirenkama FIBA atrankos langams Rusijoje, nes vienintelė sklidinai užpildydavo tribūnas? Sirgaliai ten dievina krepšinį.

O dar pridėkime stiprią lygą, uždarbį ir krepšiniu kvėpuojančią organizaciją. Kaip sako Adas, sąlygos Permėje – nematytos.

VTB nuotr./Didysis Ado Juškevičiaus gerbėjas – sūnus Simas
VTB nuotr./Didysis Ado Juškevičiaus gerbėjas – sūnus Simas

Visi šie pliusai praėjusį sezoną pastūmėjo krepšininką pratęsti kontraktą su klubu iki 2022-ųjų.

Jis tiki, kad puikus dar vienas bendras ir skambus sezonas Permėje didžiųjų klubų duris atvertų ne tik jam, bet ir kitiems „Parma“ lietuviams – Kaziui Maksvyčiui ir Lietuvos sirgalių šešėlyje dar esančiam, bet vis garsiau tiksinčiam puolėjui Eigirdui Žukauskui.

Adas Juškevičius tapo pagrindiniu Kazio Maksvyčio taškų rinkėju, VTB Jungtinėje lygoje rinkęs po 13,3 taško (40,8 proc. trit.), atkovojęs po 2 kamuolius ir atlikęs po 3,7 rezultatyvaus perdavimo.

17 taškų jis buvo pelnęs dar trečiojo FIBA Europos taurės pusfinalio kėlinyje, bet tuomet besiverždamas link krepšio kirkšnies srityje išgirdo pokšt.

Adas krito iš rikiuotės dviem mėnesiams, o „Parma“ – iš Europos ir VTB turnyrų.

Keistas kovidinis „Parma“ sezonas baigėsi pralaimėjimu ketvirtojo pagal pajėgumą Senojo žemyno turnyro pusfinalyje, vėliau pralaimėjo ir kovoje dėl trečios vietos, o vietinio fronte ketvirtfinalyje K.Maksvyčio ekipa nesustabdė Sankt Peterburgo „Zenit“ volo.

Karčią sezono pabaigą atspindėjo jautrus A.Juškevičiaus momentas ant atsarginių suolelio, vos tik patyrus lemtingą sužeidimą.

„Susikaupė emocijos, nes tai įvyko svarbiu momentu. Tokių momentų laukiame visą sezoną, o aš sugriuvau. Ašaros riedėjo iš apmaudo. Skausmo nebuvo, dar buvo mintis pabandyti žaisti, bet gerai, kad nebandžiau, nes būčiau visiškai suplėšęs sausgyslę“, – 15min sakė A.Juškevičius.

FIBA nuotr./Adas Juškevičius
FIBA nuotr./Adas Juškevičius

Adui skaudėjo ir 2019-aisiais, kai su juo ir dar dviem jaunaisiais rinktinės žaidėjais jau po fizinio pasiruošimo stovyklos atsisveikino treneris Dainius Adomaitis.

Septintas kartas iš aštuonių, kai A.Juškevičius buvo „atkabintas“. Ir skaudžiausias, nes jis žaidė visose 12 rungtynių atrankoje ir buvo vienas pagrindinių ekipos vedlių.

Praėjus beveik pusmečiui po pasaulio čempionato, tuomet 31-erių krepšininkas, nusprendė padėti tašką svajonės vaikymuisi rinktinėje.

Jis „Instagram“ profilyje pridėjo prierašą „buvęs rinktinės žaidėjas“, o dar po pusmečio Adas galutinai patvirtino ir visuomenei, jog rinktinės marškinėlių jis daugiau nebeužsivilks.

Ambicijos buvo užgautos, sako triskart rinktinei atstovavęs „combo“ stiliaus gynėjas, dukart sulaukęs pakartotinio kvietimo į šalies rinktinę dėl Manto Kalniečio ir Luko Lekavičiaus traumų.

Tinklalapiui 15min jis atskleidė tokio sprendimo motyvus.

„Galbūt tai ne visiems suprasti, bet kai tave atkabina septynis kartus iš aštuonių, lengva tikrai nėra, – apie uždarytą rinktinės klausimą 15min pasakojo Adas Juškevičius. – Situacija buvo tokia, kad žaidžiau visose atrankos į 2019-ųjų pasaulio čempionatą rungtynėse, buvau vienas vedančių žaidėjų, o mes laimėjome praktiškai visas dvikovas. Puikiai sutariau su treneriu Adomaičiu, turėjau gerus santykius, suprantu, kad nesu tobulas žaidėjas, bet po viso šito mane atkabinti vieną pirmųjų kartu su jaunimu, iškart po fizinio parengimo stovyklos? Taip man dar nėra buvę gyvenime, o atvykau į stovyklą būdamas jau 30-ies metų amžiaus. Nebuvo jokio asmeninio pasikalbėjimo. Pasakiau ačiū ir padėjau tašką.

Jei manęs rinktinėje nemato, nereikia kviesti ir atkabinti pirmą. Aš juk nieko nenustebinsiu, mane visi puikiai žino, ką moku ir ko nemoku. Atkabinimas su jaunimu užgavo mano asmenines ambicijas. Aš pilnai būčiau supratęs, jei vietos tiesiog nebūtų buvę. Jei nėra vietos, tai nėra. Bet ne šitaip. Visiems ateina skirtingas momentas, kai pasakai ačiū ir iki. Man jis atėjo po to atkabinimo. Man to užteko.

Galvoju, kad tokio žaidėjo istorijoje nėra buvę. Mane kvietė aštuonis kartus, o atkabino septynis. Važiavau į čempionatus dar papildomus du kartus, nes Kalnas su Lekavičiumi patyrė traumas. Tiesiogiai patekau tik į olimpiadą. Aš taip ir netapau rinktinės branduolio žaidėju. Atėjo laikas skirti dėmesį ir laiką kitiems dalykams. Netapau branduolio žaidėju, kuris turėtų vietą rinktinėje, nes neturiu kažkokių reikiamų savybių. Aš visada į viską žiūriu nuo savęs. Viskas gerai. Nutariau vasaras skirti kūno stiprinimui, šeimai ir naujų dalykų išmokimui.“

VTB nuotr./Adas Juškevičius
VTB nuotr./Adas Juškevičius

Istorinė pergalė ir fantastiškos sąlygos Permėje

– Taigi, Adai, kaip įvertintumėte antrąjį sezoną Permėje, koks būtų bendras reziumė?

– Pernai turėjome geresnį sezoną. Tuomet užbaigėme šešetuke, nors kovidas sezoną uždarė anksčiau laiko. Manau, kad turėjome ir geresnę komandą. Šįmet mes įvykdėme minimalius tikslus, kuriuos kėlė klubo valdžia.

Mes labai gerai pradėjome sezoną. Pirmosios rungtynės buvo prieš CSKA, pateikėme sensaciją ir iškovojome pergalę. Tuomet žaidėme išvykoje prieš „Avtodor“ ir laimėjome 26 taškais. Ritmas buvo labai geras. Bet po šių rungtynių visi susirgome COVID-19. Tai padarė mums didžiulę įtaką, nes ant geros bangos galėjome važiuoti ir toliau.

Po kovido vėl įsivažiuoti buvo sunku. Sezonas buvo labai banguotas. Asmeniškai jis man nelabai patiko. Nors tikslus pasiekėme, juk „Parma“ pirmą kartą pateko į atkrintamąsias. Tai didelis įvykis organizacijai ir miestui.

Mes norėjome laimėti FIBA Europos taurę, bet nepavyko. Apmaudas, žinoma. Vidutiniškas sezonas. Nei patenkintas, nei nepatenkintas.

– Pergalė prieš CSKA – bene skambiausia klubo istorijoje. Kokios emocijos buvo po rungtynių rūbinėje?

– Reikia suprasti, kad „Parma“ yra sąlyginai naujas klubas, gyvuojantis gal 7–8 metus. Per pastaruosius dvejus metus padarėme didelį šuolį, nes iki tol tai buvo paskutinė komanda Rusijoje, kurios niekas negerbdavo. Dabar užsiauginome pagarbą. Šįmet laimėjome ir prieš CSKA, ir prieš „Zenit“, ir prieš Krasnodarą. Tai didžiulis pasiekimas mūsų klubui.

– Kas dėjosi komandos rūbinėje po istorinės pergalės prieš CSKA?

– Visi sirgaliai ir valdžia labai džiaugėsi pergale prieš CSKA, tai normalu. Po rungtynių netgi gavome tokias atminimo lenteles, kadangi tai buvo pirmoji istorijoje pergalė prieš CSKA. Padėkojo ir įteikė atminimo lenteles. Tai parodo, koks iš tikrųjų tai buvo didelis įvykis Permėje.

VIDEO: Maxim Grigoryev Game-Winning Shot vs CSKA!

– Esate rezultatyviausias „Parma“ žaidėjas. Kokį dėmesį komandos sirgaliai rodo pagrindinėms klubo žvaigždėms?

– Keistai skambės, bet žaisdamas Permėje jaučiuosi panašiai, kaip žaisdamas Kaune. Visi puikiai mus atpažįsta, myli, gerbia ir palaiko. Ir po pralaimėjimų, ir po pergalių. Tikrai jaučiame meilę. Todėl praėjusį sezoną pasirašiau naują dvejų metų kontraktą. Mes jaučiamės labai puikiai. Tikras krepšinio miestas. Rusijoje nėra tokio miesto, kuris rinktų tiek sirgalių. Ne veltui Rusijos rinktinė visus FIBA langus žaidžia Permėje, nes ji visada surenka pilną salę žiūrovų.

– Tai jus Permėje tikrai išvysime ir kitą sezoną?

– Kontraktą turiu, bet gyvenime pasitaiko visokių dalykų. Kartais atsiranda kitas klubas, kuris nori tave išpirkti ar dar kažkokie kiti niuansai. Bet kontraktą su klubu turiu, tad veikiausiai mane ir kitą sezoną matysite Permėje.

– Mantas Kalnietis 15min duotame interviu minėjo, jog vienintelis minusas Krasnodare yra tarptautinės mokyklos nebuvimas. Ar tai yra neigiamas momentas jūsų šeimai Permėje?

– Aš laikausi tokios nuomonės, jog nereikia tarptautinės mokyklos ar darželio, nes jis angliškai išmoks bet kur ir bet kada. Aš noriu vesti jį į pilnai rusišką darželį, kad jis išmoktų kalbėti rusiškai. Angliškų mokslų kokybė čia nėra pati geriausia, bet jis anglų išmoks kitur. Geriau tegul palavina savo smegeninę. Jis du mėnesius ėjo į rusišką darželį ir jau kažką kabina rusiškai. Jam patiko. Manau, kad kitąmet jis Permėje jau bandys kalbėti rusiškai.

Jis per miegus pašaudo rusiškas frazes, tarkime, „ja chačiu kampot“ (noriu kompoto) ar „gde maja mama?“ (kur mano mama?).

VTB nuotr./Adas Juškevičius
VTB nuotr./Adas Juškevičius

– Kokius darbo ir gyvenimo pliusus bei minusus įžvelgiate Permėje?

– Pliusai yra krepšinio miestas, stipri lyga, uždarbis, sirgaliai, organizacija, kuri palaiko žaidėjus, ir penki lietuviai klube.

Miestas tikrai nustebino. Čia nesitikėjau rasti tiek daug skirtingų restoranų. Puikus maistas, puikūs barai. Viskas patiko. Apgyvendinimo ir gyvenimo sąlygos yra geros, atlyginimai nevėluoja. Dar yra tokių pliusų, kaip maitinimas dukart per dieną ar nemokamas kirpimas. Dar nemokami „VIP Lounge“ įėjimai oro uostuose. Nežinau, kuris dar klubas sukuria tokias sąlygas. Nelabai girdėjau.

Minusas – pernai turėjome patekti į Čempionų lygą, bet mums neužskaitė taškų. Todėl žaidėme FIBA Europos taurėje. Daugiau minusų nematau. Tolimos kelionės? Jos nėra įspūdingai sunkios. Iki Maskvos dvi valandos, o iš ten skirsk tu kur tik nori. Nematau jokių problemų. Šaltis? Priprantame.

– Ne vienas Rusijoje šį sezoną dirbęs lietuvis minėjo psichologinį aspektą, neva sunku visą sezoną išbūti be šeimos, kadangi per pandemiją artimieji negavo leidimo atvykti. Kiek tai palietė jus?

– Situacija visuose Rusijos klubuose buvo vienoda. Šeimų į šalį neįleido iki Naujųjų metų. Klubai niekaip negavo leidimų, nors mes ir turėjome darbo vizas. Žinoma, buvo sunku, bet mes nieko negalėjome pakeisti. Tiesiog teko susitaikyti. Bet Permėje turėjome penkis lietuvius. Kai tu žaidi užsienyje ir aplink save turi daug lietuvių, tai keičia situaciją. Viską pernešti yra daug lengviau, nes aplink yra savi žmonės, sava kalba, sava kultūra ir savas mentalitetas.

Mes praleisdavome visą laisvą laiką. Tai labai padėjo. Aš džiaugiuosi, kad buvo tiek lietuvių Permėje. Manau, kad visi lietuviai pasakytų, jog Permėje jautėsi kaip namie. Mes nesijaučiame legionieriais. Jausmas toks, kad rusai ar kiti kitataučiai yra užsieniečiai, o mes esame vietiniai. Nebūčiau galėjęs patikėti, kad užsienyje gali būti toks jausmas.

VIDEO: „urBONUSas“: Šaro perliukai, „Barcos“ šansai laimėti Eurolygą ir rinktinės klaustukai

„Lietuviškas LeBronas“ ir ūgtelėjęs Kazys

– Antrasis Jūsų sezonas su Kaziu Maksvyčiu. Kokį įspūdį apie šį trenerį susidarėte?

– Manau, kad mums pasisekė su visu trenerių štabu ir visais lietuviais.

Kalbant apie Kazį, rezultatai jo karjeros metu viską pasako patys. Reikia suprasti, kokia yra komanda „Parma“. Pagal biudžetą ji yra kokia dešimta VTB Jungtinėje lygoje. Neturime topinių rusų, jie žaidžia pirmose šešiose komandose, bet pavyko surinkti neblogus europiečius.

Esmė tokia, kad Kazys visada pasiekia iškeltus tikslus. Nepamenu sezono, kad jam nebūtų pavykę to padaryti. Tai parodo puikų Kazio darbą.

Kaip žmogus? Nebuvau sutikęs tokio trenerio, kuris turėtų tokį kontaktą su žaidėjais. Mano karjeroje nėra buvę tokio trenerio, kuris kiekvieną rytą individualiai pasisveikintų su kiekvienu žaidėju. Ar tu esi po gerų rungtynių, ar po blogų. Būna, kad nuotaikos tragiškos, nenori žiūrėti vienas kitam į veidą, bet jis visada visus pereina, žiūri į akis ir sveikinasi.

Tai yra didelis dalykas. Kiti treneriai tokio kontakto su žaidėjais neužmezga. Tai momentas, kuris parodo Kazio gebėjimą suformuoti psichologinį ryšį su žaidėjais. Žaidėjai automatiškai nori už jį kovoti.

15min duotame interviu K.Maksvytis minėjo, kad naujiems strategams Rusijoje sunku užsitarnauti pagarbą ir autoritetą, pirmosios 56 vietos praktiškai yra iš anksto garantuotos. Jūsų akimis, kiek Kazys per šiuos dvejus metus ūgtelėjo?

– Sunku pasakyti dėl šio sezono, nes jis buvo labai keistas.

Pradėkime nuo pradžių, kai jis legionieriaus karjerą pradėjo pernai. Pradžioje Kaziui buvo labai sunku, bet paskui jis persilaužė. Mes pradėjome puikiai žaisti. Manau, kad pernai po Naujųjų metų jis ypač ūgtelėjo. Jis perprato rinką ir situaciją, kaip elgtis su vietiniais žaidėjais ir valdžia. Didžiausias Kazio augimas buvo pernai po Naujųjų metų.

– Kaip manote, ar Kaziui jau laikas kilti aukštyn, ar dar vertėtų tęsti darbus Permėje? Koks būtų jūsų patarimas?

– Nėra ko patarinėti. Bet manau, kad Kazys liks Permėje. Sezonas buvo neaiškus, niekam jis nepatiko. Galvoju, kad Kazys norės likti Permėje, turės gerą sezoną, o po gero sezono bandys keltis į stipresnį Rusijos klubą. Darbai nėra pabaigti, jis pats tai supranta.

Manau, kad ir jis pats supranta, kad po gero sezono jo akcijos rinkoje dar labiau kiltų. Nėra ko skubėti iš Permės. Ten viskas yra gerai, jį visi myli, sąlygos yra geros tiek finansinės, tiek gyvenimo. Gera vieta darbui. Tiesiog reikia apturėti dar vieną gerą sezoną, kokį turėjome pernai, tuomet visiems atsivers daug durų.

VTB-League.com nuotr./Kazys Maksvytis ir Gintaras Kadžiulis
VTB-League.com nuotr./Kazys Maksvytis ir Gintaras Kadžiulis

– Ar kitą sezoną Permėje išvysime ir Eigirdą Žukauską?

– Jis turi kontraktą su galimybe jį išpirkti. Nežinau, ar Eigirdas bus Permėje. Manau, kad jam irgi būtų į naudą likti Permėje ir visiems turėti patį geriausią sezoną. Tiek komandiškai, tiek individualiai. Tuomet visi galės kilti į geresnę komandą su geresniais biudžetais, Rusijoje ar kur kitur.

– Eigirdas Žukauskas Lietuvoje dar yra kiek mistinė figūra, kuri ryškiausiomis spalvomis atsiskleidė būtent Permėje, atvykęs iš Prienų. Jūsų akimis, koks tai žaidėjas ir žmogus?

– Kai atvažiavau į Permę, aš jo beveik nepažinojau. Buvau žaidęs gal tik kartelį ar du. Pradžioje man atrodė, kad jis stokoja pasitikėjimo, bet turi įspūdingus duomenis.

Aš su juo praleidžiu daug laiko, kalbuosi daug, jau pernai nuo sezono starto sakiau, kad tokio kūno Lietuvoje neturi nė vienas žaidėjas. Esu žaidęs su geriausiais Lietuvos krepšininkais rinktinėje, galiu pasakyti, kad Eigirdo kūnas yra be klausimų stipriausias šalyje. Jis man yra lietuviškas LeBronas Jamesas.

Jis labai daug dirba individualiai, kad sutvirtintų savo kūną. Jis pats viską sukūrė. Buvo liesas, vėlyvo brendimo, bet tikrai labai sunkiai dirba. Šiemet jis pakėlė pasitikėjimą savimi. Manau, kad jis patikėjo manimi, ką jam vis kartojau. Jis pats tai pamatė. Tai atsispindi geresniame žaidime, pagerėjo ir fiziniai rodikliai. Jis dėjo žingsnį į priekį. Lietuvos sirgaliams vertėtų atkreiptų dėmesį į jį, nes Eigirdas tampa labai įdomiu žaidėju.

Koks žmogus? Ramus, išlaikytas ir protingas vaikinas, su kuriuo malonu leisti laisvą laiką. Jis turi puikų humoro jausmą. Mūsų auros ir humoro jausmas labai atitinka. Puikus komandos draugas.

FIBA nuotr./Eigirdas Žukauskas
FIBA nuotr./Eigirdas Žukauskas

Tikslai likusiai karjeros daliai ir planai po jos

– Koks jausmas buvo žaisti VTB Jungtinės lygos „Visų žvaigždžių“ rungtynėse?

– Pernai galbūt buvo geriau. Man asmeniškai nepatinka žaisti tokiuose renginiuose. Nesu atletiškas žaidėjas, kuris ką nors fantastiško sukurtų. Nubėgimas ir trajako mėtymas... Aš nekaifuoju ten žaisdamas. Bet malonu, kad įvertina sirgaliai ir išrenka į tokį renginį. Bet tik tiek.

– Ar turite išsikėlęs sau dar kažkokių karjeros tikslų bei siekių, ką norėtumėte dar pasiekti?

– Mano svajonė yra paprasta. Galvoju, kad neblogai sujudėjau Rusijos rinkoje. Mano tikslas – pakilti į Top5 klubą Rusijoje, su kuriuo galėčiau siekti geresnių rezultatų ir rimtesnių pergalių. Man Rusijos rinka ir lyga patinka. Galvoju, kad gerai įleidau šaknis. Reikia pabaigti darbus Permėje, o tuomet žiūrėti šansus kilti į didesnį klubą, kuris turėtų didesnį biudžetą ir galimybes.

– Jums jau 32-eji, ar pamąstote, kiek dar žaisite profesionalų krepšinį?

– Sunku pasakyti. Bet mano žaidimo stilius ir traumų istorija, galvoju, man leis žaisti ilgai. Aš prisižiūriu kūną, esu disciplinuotas žaidėjas. Bent iki 36 ar 38 metų tikrai planuoju pažaisti. Gal net 40.

– Ar jau pagalvojate, ką norėtumėte veikti po karjeros? Ar svajojate likti krepšinyje?

– Šiuo metu tikrai nematau savęs krepšinyje po krepšininko karjeros pabaigos. Labiau matau kitose srityse. Man patinka visokie dalykai, susiję su nekilnojamuoju turtu, investavimai įvairūs, vystymas ir bendravimas su šio rato žmonėmis. Manau, kad su savybėmis, kurias turiu, galėsiu gerai save realizuoti ten.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Adas Juškevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Adas Juškevičius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs