L.Kunigėlis daugiau nei du dešimtmečius komentuoja krepšinio rungtynes, o pastaraisiais metais jo pagrindinis darbdavys yra Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA).
Krepšinio tarptautinių transliacijų prodiuserio pareigas per karantiną 48 metų uteniškis dabar derina su kitokia veikla.
L.Kunigėlis pats laikosi rekomenduojamų taisyklių įsitaisęs sodyboje su keliais draugais, bet kartais palieka savo karantino erdves dėl kitų darbų.
Trečiadienį jis praleido Kaune, kur teikė maistą daugiavaikėms šeimoms.
Štai kirpėja dirbanti moteris augina šešis vaikus, bet šiuo metu negali dirbti savo darbo. Šeši vaikai negauna įprasto maitinimo, nes mokyklos užvėrė duris per prasidėjusį karantiną.
„Tokių vaikų padėtis dabar ypač sudėtinga. Nors visi kalba apie senjorus ir medikus, kurie yra sudėtingoje padėtyje, labai sunku yra ir valstybės globojamiems vaikams. Uždarius mokymo įstaigas ir dienos centrus, vietoj galimybių pavalgyti tris kartus per dieną jie gauna tik vieną maitinimą, – pasakojo L.Kunigėlis. – Kai atvykome, vaikų mama reagavo labai nuoširdžiai – net pravirko.“
Kitomis dienomis krepšinio komentatorius iš sodybos dirba pagalbos skambučių linijoje. Kontaktuodamas su kolegomis internetu ir priimdamas telefonu skambučius, jis girdi graudžių ir linksmų istorijų.
„Penktadienį vakare paskambino močiutė. Sako: nėra nei pinigų, nei maisto, gyvenu viena. Antra diena neturiu ką valgyti nei aš, nei mano šuniukas, – pasakojo L.Kunigėlis. – Skambutį priėmusi mergina pati sėdėjo, klausėsi ir verkė.
Bet mums greitai pavyko išspręsti šią bėdą. Radome savanorį, kuris pats nupirko už savo pinigus maisto, nuvažiavo keliasdešimt kilometrų iki atokaus kaimo ir prisistatė viską močiutei ir šuniukui. Graudi istorija virto gražia su jausminga pabaiga.“
Kitą dieną paskambinusi garbaus amžiaus žemaitė pasidalino savo receptu, kaip išgyventi pandemiją.
„Ji man sakė taip: „Reikia nusipirkti degtinės, sumaišyti su kalio permanganatu, nuvalyti mašinas, išprausti vaikus, o tada patiems po taurelę ar dvi išgerti.“ Sakė, kad taip pati karo metais visus virusus pergyveno, kai aplinkui žmonės krito kaip musės. Padėkojau už patarimą“, – juokėsi L.Kunigėlis.
Kaip ir kiti savanoriai, L.Kunigėlis darbuojasi visuomeniniais pagrindais.
Pernai liepą jis davė Lietuvos šaulio priesaiką ir buvo bebaigiantis bazinį kovinio šaulio kursą. Karantinas sustabdė egzaminus, bet nesustabdė nuo pagalbos savo šaliai.
Tiesiog pratybos dabar kitos, kai „Pelėdų“ kuopa, kuriai priklauso krepšinio komentatorius, sugalvojo įkurti nacionalinį savanorių pagalbos koordinavimo centrą.
„Šios pratybos net naudingesnės, – sakė L.Kunigėlis. – Buvo pradėtas kitas virusas. Gerumo virusas.“
Prieš tris savaites įkurto pagalbos centro misija paprasta – per nemokamą telefono numerį 1827 sujungti karantino besilaikančius žmones, ypač senjorus, su jiems padėti pasirengusiais savanoriais. Stipruskartu.lt galima registruotis įmonėms ir savanoriams, kurie pasirengę suteikti pagalbą.
Per vieną dieną idėja virto stipriu projektu. Dabar darbuojasi daugiau nei 3 tūkst. savanorių visoje Lietuvoje. Į jų gretas įsiliejo ir Lietuvos rinktinės krepšininkai: Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis.
„Esu sveikas, jau praėjęs saviizoliacijos procesą, kažkiek atsivežęs apsisaugojimo priemonių iš Graikijos, tai geriau padėti daryti gerus darbus nei trainiotis po miestą, – sakė J.Mačiulis, anksčiau pervedęs paramos sumą medikams. – Ir pats prasiblaškau, ir galiu padėti kitiems, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali išeiti.“
Nupirkti ir perduoti maistą, nupirkti vaistų, išnešti šiukšles, – savanoriai sprendžia paprastas karantine esančių žmonių problemas. Trečiadienį L.Kunigėlis gavo projekto kapitonės žinutę, kad išspręstų klausimų skaičius per tris savaites perkopė tūkstantį.
Prie gerų darbų statistikos neskaičiuojami patarimai, pavyzdžiui, kai paskambinęs žmogus nukreipiamas į Maisto banką.
„Didžioji dalis skambučių yra senjorų, prašančių nupirkti maisto. Didelė dalis už tai patys susimoka, – pasakojo L.Kunigėlis, pats ne vieną dieną atsakinėjęs į skambučius. – Nebūna jokio kontakto, atvykdamas savanoris paskambina ir sutaria su žmogumi, kaip už maistą bus perduoti pinigai, o tada atvykęs palieka maistą prie durų, paskambina, o pats nueina.“
Visi savanoriai dirba su pirštinėmis ir veidą dengiančiomis kaukėmis, respiratoriais.
„Kai kurie senoliai paskambina tiesiog pasikalbėti. Jei linija nėra pernelyg užkrauta, pasišneki, nuramini. Bet šiaip, bent jau man susidarė įspūdis, kad mūsų senjorai yra labai šaunūs. Nors amžius solidus, jie kantriai neina į lauką ir laikosi taisyklių daug atsakingiau nei dalis jaunimo, – pasakojo L.Kunigėlis. – Skambina ne vien senjorai. Pavyzdžiui, iš Anglijos grįžo jauna šeima, saviizoliavosi. Jie turi pinigų, bet negali įsigyti maisto. Tada greitai randame savanorį, kuris greitai išsprendžia jų problemas.“
Kai kurie atvejai net neregistruojami, nes kartą senolius aplankęs savanoris paskui ir asmeniškai palaiko ryšį ir jiems padeda.
Savo pagalbą siūlo ir įmonės, ne tik stambios, bet ir smulkesnės, kurios pačios dabar išgyvena neramius laikus. Pavyzdžiui, trečiadienį L.Kunigėliui su pagalbininkais keliaujant pas daugiavaikes šeimas, viena nedidelė kepykla Kaune iškepė 9 dėžes produktų, duonos, pyragėlių ir kitų kepinių.
L.Kunigėlis mano, kad visi šie darbai tęsis iki karantino Lietuvoje pabaigos.
Skirdamas savo laiką kitiems, jis jaučia, kad daug gauna pats.
„Mes jaučiame, kad gerumo jausmas yra labai užkrečiantis. Kai matai savanorius, skautus, kurie labai stengiasi, supranti, kad esame stipri valstybė. Nepaisant negatyvių pavyzdžių ar atskirų padugnių išsišokimų, šioje neigiamoje padėtyje aš įžiūriu ir daug gražių spalvų.
Šios savaitės man padėjo atsakyti į daug klausimų: kiek mes esame brandi visuomenė, kiek turime stiprių, savo laiką ir jėgas pasirengusių naudoti piliečių, jei atsiranda proga. Šioje vietoje aš labai džiaugiuosi, nes aiškiai matau stipriąją Lietuvos pusę.“