Atvestas iš Lietuvos rinktinės rūbinės Mindaugas Kuzminskas turėjo dešimtį sekundžių susidėlioti mintims apie nacionalinės komandos vizitą Pietų Korėjoje. Tačiau jų neužteko.
Įjungus kameras, puolėjas nuleido galvą ir susimąstė.
„Palaukit, dar reikia truputį pagalvoti“, – paprašė 29-erių krepšininkas.
Po draugiško keturių komandų turnyro Pietų Korėjoje Lietuvos krepšinio bendruomenė irgi, ko gero, trumpam susimąstė, kas čia mūsų laukia pasaulio čempionate Kinijoje.
Pietų Korėja yra viena stebimiausių šalių pasaulyje. Žmonių judėjimą čia seka net 8 milijonai kamerų. Jų pilna visur – arenose, kavinėse, ant kas antro stulpo gatvėje, liftuose, gerai, kad dar ne tualetuose.
Kinijoje tų kamerų dar daugiau – per 200 milijonų. 2018-aisiais po vieną kamerą šalyje užteko septyniems žmonėms stebėti. Tačiau milijonai jų neprilygsta lietuviškai – aštriausiai Lietuvos krepšinio sirgaliaus kamerai, kiaurai veriančiai kiekvieną nacionalinės komandos žaidėją.
Per trejas rungtynes Pietų Korėjoje ji užfiksavo nemažai nemalonių akimirkų.
Kankinantį dviejų kėlinių klampinėjimą po žaidimo pelkes su krepšinio nykštukėmis Angola ir Pietų Korėja. Kovą taškas į tašką su Čekija, kuriai jau didžiulis laimėjimas bus vien įveikti grupės etapą.
Vietomis prakiurusią gynybą, kai varžovai atakuodavo tokie laisvi, kad dar turėdavo akimirką akimis susirasti fotografą prie šoninės linijos, jam nusišypsoti ir krauti iš viršaus.
Komunikacijos chaosą, kai komanda „viską keisti“ virsta net ir patikimiausių gynybos specialistų sprendimu nesikeisti.
Rungtynių su Angola metu D.Adomaitis skėlė kalbą, kad jo netenkina toks žaidėjų nusiteikimas ir su tokiu nėra ko važiuoti į pasaulio čempionatą Kinijoje.
Lyg žaidimą susirinkus iš kiemo, kai dėl perdavimo po krepšiu susipeša du savi žaidėjai, taip išleisdami jį iš rankų.
Spūstis po krepšiu, kai norint rasti kelią krepšio link, reikia dar apžaisti ir kelyje pasimaišiusį komandos draugą.
Tačiau kai jau atrodo, kad net užsilipęs į Seulo „Lotte World“ bokštą – penktą pagal aukštį 123 aukštų ir 555 metrų aukščio pastatą pasaulyje, sunkiai rasi džiaugsmingų dalykų Lietuvos rinktinės horizonte, iš tikrųjų reikia akimirką stabtelėti ir atsikvošėti.
Dažnai pirmas akių testas ir žaidėjų kūno kalba apgauna. Tačiau rungtynių vaizdo peržiūra niekada nemeluoja.
Pasiruošimo pasaulio čempionatui finišas Pietų Korėjoje nebuvo toks prastas, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
| Data, Vieta | Rungtynės (6 pergalės, 3 pralaimėjimai) |
|---|---|
| Rugpjūčio 2, Pamplona | Lietuva – Ispanija 70:78 |
| Rugpjūčio 4, Klaipėda | Lietuva – Suomija 80:60 |
| Rugpjūčio 10, Belgradas | Lietuva – Serbija 68:72 |
| Rugpjūčio 12, Kaunas | Lietuva – Serbija 91:95 |
| Rugpjūčio 16, Espas | Lietuva – Suomija 87:46 |
| Rugpjūčio 17, Espas | Lietuva – Rusija 88:72 |
| Rugpjūčio 24, Seulas | Lietuva – Pietų Korėja 86:57 |
| Rugpjūčio 25, Seulas | Lietuva – Angola 91:56 |
| Rugpjūčio 27, Seulas | Lietuva – Čekija 82:79 |
Su korėjiečiais mūsiškiai baisiai nepataikė. Trečią dieną sportininkai dažniausiai išgyvena pačią didžiausią aklimatizacijos duobę. Galbūt todėl rinktinė taip sunkiai kilnojo kojas ant „Samsan“ arenos parketo, o iš po krepšio pramesdavo net ir tūkstančius tokių metimų per savo karjeras pataikę nacionalinės komandos veteranai. Su šeimininkais teko pasibėgioti koja kojon beveik tris kėlinius, bet galiausiai meistriškumas padarė savo.
Su Angola – atvirkščiai, tai jau afrikiečiai labai gerai atakavo krepšį ir laikėsi kovoje. Aišku, pusę rungtynių tampytis su pasaulio čempionato autsaideriais menkas malonumas ir tai gali kelti natūralų erzelį. Tačiau paprastai vertinant krepšinį, afrikiečiai nelabai turėjo šansų, ką parodė ir 35 taškų skirtumas mačo pabaigoje.
Tik Čekijos rinktinė išryškino Lietuvos komandos komunikacijos problemas, už kurias baudė taikliais metimais ir greitomis atakomis. Jos galbūt prieš pasaulio čempionato startą ir kelia didžiausią nerimą.
Staiga aikštės matymą buvo praradę ir Lietuvos rinktinės centrai, trijų varžovų apsuptyje pamiršę komandos draugus. Tame mače labai trūko geresnių sprendimų, bet, vėlgi, komanda išniro su pergale 82:79.
Į akis dar krenta veiksmai du prieš du savo aikštės pusėje ir Manto Kalniečio bei Luko Lekavičiaus žaidimas prieš agresyvų priešininkų spaudimą.
Problemų yra, bet potencialo turime dar daugiau.
Normalu, kad per mėnesį sunku atgaminti ir užmegzti ryšius su komandos draugais.
Labiausiai tai kol kas atsiliepia gynyboje, kur ar dėl individualaus meistriškumo, ar prasto gynybos skaitymo, ar nesusikalbėjimo į lietuvių krepšį vis įkrenta skaudūs taškai.
Kita vertus, kai galbūt mostelėjo ranka stoję į akistatas prieš ne pirmo ryškumo komandas, oficialiose rungtynėse mūsiškiai jau turėtų maksimaliai susitelkti žaidimo plano vykdymui.
Pavyzdžiui, rungtynių su Angola metu Dainius Adomaitis skėlė kalbą, kad jo netenkina toks žaidėjų nusiteikimas ir su tokiu nėra ko važiuoti į pasaulio čempionatą Kinijoje.
Savo duos ir vieningas žaidimas kartu. Net ir prasčiausiomis turnyro Seule akimirkomis komanda išliko vieninga. Štai Jonas Mačiulis ant atsarginių suolo pamatė susikrimtusį Mindaugą Kuzminską ir veteranas jį ėmė kalbinti ir raginti nenuleisti rankų. Grįžęs Kuzia sužaidė puikią atkarpą su čekais.
Šios aplinkybės leidžia tikėtis, kad tarpusavio ryšys lietuvių stovykloje bus stiprus ir išvysime geriau besiginančią Lietuvos komandą.
Kartais susidarydavo įspūdis, kad tai lietuvių priešininkai regzdavo kur kas įdomesnį puolimą. Tačiau nemažai puikių trenerių sumanymų tiesiog sugriaudavo netaiklūs, nors ir gerų situacijų metimai.
Dar kažkur kažkas žingsniu atsilieka, kažkur kažkas pamiršta derinį ir nepaeina metru į šoną. Tai ir plano išpildymo, ir išsidėstymo aikštėje reikalai.
Kalbant apie žaidėjų išsidėstymą, pirmą kartą vienu metu aikštėje tiek daug laiko praleido Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis. Su Angola jiedu žaidė 15 minučių ir komandai tai atnešė 9 taškais daugiau nei varžovams.
Iš viso per 6 valandas žaidimo laiko, kurias rinktinė praleido ant parketo per 9 kontrolines rungtynes, šis duetas kartu žaidė 48,5 minutės, o Lietuvos rinktinė jiems esant aikštėje įmetė 30 taškų daugiau nei varžovai. NBA bokštai kartu žaidė vidutiniškai po 10 minučių per susitikimą.
Šis skaičius pasaulio čempionate gali šiek tiek ūgtelti, bet atrodo, kad D.Adomaičiui labiau patinka rotacijoje visada turėti po vieną NBA centrą, jį apsupant žemesniais žaidėjais. Nors, reikia pripažinti, Paulius Jankūnas su Čekija turėjo gerų atkarpų ir smarkiai prisidėjo prie rinktinės sugrįžimo į rungtynes, būtent užimdamas atsarginio centro vaidmenį.
J.Valančiūnas buvo rezultatyviausias rinktinės žaidėjas pasiruošimo cikle su 14,2 taško vidurkiu. Tačiau 52 proc. taiklumu krepšį atakuojantis JV gali būti dar efektyvesnis.
Jis turi dar agresyviau ir techniškiau irtis arčiau krepšio. Tačiau jo metimai neretai skrieja iš vidutinio nuotolio, kartais – net praradus pusiausvyrą.
Minkštas lietuvio riešas leidžia tikėtis, kad tokie metimai įkris, bet jų procentas kol kas žemas, toks metimo pasirinkimas sumažina varžovo vargus gynyboje, o atkovotas priešininkų kamuolys gali suteikti greito išpuolio galimybę.
D.Saboniui dar taip pat stinga to „Indiana Pacers“ klube rodyto solidumo. Jo taškų vidurkis kol kas tesiekia 11,7 taško. Nors atakuoja krepšį 53,3 proc. taiklumu, 23-ejų aukštaūgis gali būti dar labiau dominuojanti jėga baudos aikštelėje. Jo ir visos komandos žaidimą palengvintų metimai tolėliau nei baudų metimo linija, bet jo taiklius šūvius iš distancijos galima suskaičiuoti tik ant vienos rankos pirštų.
Kad šis duetas turėtų daugiau erdvės po krepšiu ir būtų sėkmingas, jiems reikalingi metikai.
Kol kas Lietuvos rinktinė tritaškius metė beveik 39 proc. taiklumu.
Jį smarkiai kėlė puikus Mariaus Grigonio (56,3 proc.) ir Roko Giedraičio (43,8 proc.) pataikymas. Tačiau yra eilė išsirikiavusių žaidėjų, kurie tikrai gali mesti taikliau. Pavyzdžiui, Lukas Lekavičius tritaškius metė tik 33,3 proc., Mindaugas Kuzminskas – 29,4, Edgaras Ulanovas – 23,1 proc. taiklumu.
Tie nesumesti tritaškiai iš gerų padėčių yra labai reikšmingas potencialas mūsų puolėjams. Kol kas nė vienas iš jų nežaidžia taip gerai, kad nacionalinėje komandoje turėtume tvirtą trečiąjį numerį.
M.Kuzminskas renka 8,1 taško, Jonas Mačiulis prideda 4,1, E.Ulanovas – tik 3,8. M.Kuzminskas prieš dvejus metus Europos čempionate vienas rinko beveik tiek (15,3 tšk.), kiek šie visi trys puolėjai dabar kartu sudėjus (16 tšk.).
Nesolidus jų žaidimas pakurstė teoriją, kad galbūt Arnas Butkevičius iš galutinio rinktinės dvyliktuko turėjo išstumti ne centrų saugiklį Martiną Gebeną, o vieną iš aukštesnį statusą komandoje turinčių krepšininkų.
Bet galima numanyti D.Adomaičio argumentus.
M.Kuzminskas rinktinėje daugiausiai žaidžia ketvirtu numeriu, todėl A.Butkevičius jo nukonkuruoti nepretendavo.
Jonas Mačiulis yra vienas labiausiai patyrusių žaidėjų rinktinėje, o su tokia patirtimi didžiausiuose turnyruose nebedreba rankos. Patys krepšininkai pripažįsta, kad tokių trumpų distancijų čempionatuose patirtis tampa reikšmingesnė, nei gali pasirodyti iš šalies. Be to, J.Mačiulis yra kol kas taikliausiai iš toli šaudantis puolėjas, o D.Adomaičiui labai reikia tokio puolėjo, kad jis galėtų plėsti aikštę toliau už baudos aikštelės ribų nepataikantiems JV ir Domui.
Tuo metu Edgaras Ulanovas yra labai protingas žaidėjas, kuris visada atstovės gynyboje, o puolime ieškos ne taškų, o geriausio sprendimo savo komandai. Gal todėl jo rezultatyvumo skaičiai kol kas tokie kuklūs.
Joks kitas Lietuvos rinktinės puolėjas per pastaruosius dvejus metus nežaidė tokiame aukšto lygio ringe kaip Edgaras. Be to, „Žalgirio“ atstovas yra svarbiausių rungtynių meistras – jis išnirdavo su geriausia forma finaluose, taip pat, pavyzdžiui, Eurolygos ketvirtfinalyje Stambule.
Nesiveždamas į čempionatą M.Gebeno D.Adomaitis rizikuoja, bet jis suvokia, kad centro poziciją pridengs bent trys galingi vyrukai.
Arnas Butkevičius žaidė taip gerai, kad būtų buvę neteisinga išsiųsti jį namo į Vilnių. „Ryto“ atstovui užtekdavo 12,7 minutės, kad per jas pelnytų 4,8 taško (68,8 proc. met.), atkovotų 3,1 kamuolio, iš kurių – 1 puolime, ir dar perimtų 1,1 kamuolio.
Kita vertus, iš dvyliktuko iškritęs M.Gebenas vertas atskiros eilutės.
Neregistruotas paskutinėms pasiruošimo rungtynėms su Čekija, jis labiausiai džiaugėsi dėl Arno Butkevičiaus tritaškio, nors kiekvienas tas metimas prastūmė puolėją į dvyliktuką ir iš jo išstūmė žalgirietį. Centras savo didžiuliu palaikymu nuo suolo parodė, kad nacionalinės komandos žaidėjai jam ne konkurentai, o broliai.
Martinas pasiruošimo cikle turėjo ir gerų atkarpų. Jis buvo daugiausiai blokų (1,3) ir tik per 11 minučių išrašęs žaidėjas Lietuvos rinktinėje.
Sezonas Kauno „Žalgiryje“ apšlifuos jo kampus, kurie dar kartais nepralenda pro griežtus aukščiausio lygio rėmus. Tik centro, kuriam spalį sueis 25-eri, gaila dėl spūsčių Lietuvos rinktinės priekinėje linijoje. Priešais jį esančius Joną Valančiūną, Domantą Sabonį ir Artūrą Gudaitį, ko gero, bus sunku pastumti dar bent kokius 7 metus į priekį.
Reikia tikėtis, kad M.Grigonio nebekamuos skrandžio problemos ir jis atgaus savo greitį bei jėgą dar prieš pasaulio čempionato startą.
Mantas Kalnietis ir Lukas Lekavičius turi reikalų tiek prieš agresyvią varžovų gynybą, tiek patys gynyboje du prieš du vaikydamiesi priešininkų gynėjus. Bet rinktinės kapitonas visada pasiekia savo piką būtent čempionato metu, o L.Lekavičius pastaruoju metu vis gerina savo žaidimą.
Vertėtų prisiminti pasiruošimo etapą 2017-ųjų Europos čempionatui ir kaip ruošdamiesi turnyrui lietuviai klupo tris kartus iš eilės. Bet tada siūlyčiau nepamiršti, kaip solidžiai komanda atrodė grupės varžybose.
Ar jums neramu dėl rinktinės? Taip, neramu ir man. Bet prieš šį pasaulio čempionatą ramūs gali būti, turbūt, tik serbai.
Po skrydžio iš Pietų Korėjos į Kiniją, kelias nuo oro uosto iki Donguano vedė tarp miškų ir apsamanojusio greitkelio. Panašiai sunkus ir varginantis lietuviams jis bus ir grupės varžybose.
Po paskutinių rungtynių su Čekija Lietuvos rinktinės krepšininkai atrodė lyg būtų pralaimėję Senegalui ir neįveikę pasaulio čempionato grupės varžybų barjero.
Tačiau nacionalinės komandos dejonė Seule buvo kiek apgaulinga. Šiai rinktinei trūksta nedaug ir ji gali šturmuoti Donguaną.
| Min. | Tšk. | Met.% | Trit.% | Kam. | Puol.k. | Perd. | Kl. | Per.k. | Blk. | |
| Domantas Sabonis | 22 | 11,71 | 32/60 | 0is4 | 6 | 1,57 | 1,43 | 2,14 | 0,57 | 1 |
| Mantas Kalnietis | 21,13 | 8,75 | 25/50 | 8/23 | 1,5 | 0 | 4,38 | 1,38 | 0,63 | 0 |
| Renaldas Seibutis | 16,29 | 5,29 | 14/27 | 3/6 | 1,57 | 0,43 | 2 | 0,71 | 0,43 | 0,29 |
| Jonas Mačiulis | 17,38 | 4,13 | 10/30 | 8/22 | 2,88 | 0,5 | 0,5 | 1,13 | 0,5 | 0 |
| Jonas Valančiūnas | 20,83 | 14,17 | 31/59 | 1/2 | 9 | 2,5 | 1 | 2,67 | 0,67 | 1 |
| Lukas Lekavičius | 15,44 | 7,33 | 18/36 | 6/18 | 1 | 0,22 | 2 | 1,22 | 0,67 | 0 |
| Rokas Giedraitis | 15,11 | 6,78 | 27/59 | 14/32 | 2,33 | 0,67 | 1,11 | 0,67 | 0,78 | 0,22 |
| Edgaras Ulanovas | 19,75 | 3,75 | 9/26 | 3/13 | 2,75 | 0,75 | 1,63 | 1,5 | 0,25 | 0 |
| Paulius Jankūnas | 11,75 | 5,38 | 11/23 | 2/4 | 2,5 | 0,25 | 0,75 | 1,5 | 0,13 | 0,38 |
| Mindaugas Kuzminskas | 18,43 | 8,14 | 21/42 | 5/17 | 3,29 | 1 | 0,86 | 1,29 | 0,71 (5per7) | 0,29 |
| Arnas Butkevičius | 12,63 | 4,75 | 11/16 | 3/6 | 3,14 | 1 | 0,43 | 0,71 | 1,14 | 0,29 |
| Marius Grigonis | 21 | 11,5 | 21/37 | 9/16 | 2,67 | 0,5 | 2,17 | 1,5 | 1 | 0 |
