Remigijus Milašius pasitinka ypatingą savaitę.
Nuo 2013-ųjų Lietuvos krepšinio lygai vadovaujantis prezidentas pagaliau įgyvendino savo svajonę ir vieną pagrindinių tikslų – dvylikos komandų turnyro modelį.
Jubiliejinį 30-ąjį sezoną pasitinkanti LKL žada istoriškai įdomų ir intriguojantį sezoną – Kauno „Žalgiris“ sieks susigrąžinti nuo galvos numuštą karūną, o naujas bangas viliasi sukelti ambicingasis projektas Alytaus „Wolves“, surinkęs antrą pagal dydį biudžetą mūsų šalyje.
Nors darbų daug, Remigijus Milašius nepraleido pagrindinės metų šventės Europoje – Senojo žemyno pirmenybių, kurios Lietuvai vėl baigėsi ašaromis ir neviltimi.
Triskart kritusi grupių etape, Kazio Maksvyčio treniruojama rinktinė prasileido smūgį ir aštuntfinalyje nuo vėliau čempione tapusios Ispanijos, galutiniame variante likusi rekordiškai žemoje 15-oje vietoje.
Krepšinio visuomenė pasiskirstė į dvi puses – vieni kalba apie pozityvius pralaimėjimus ir nesėkmių turinį, kiti akcentuoja neišpildytus tikslus ir atsakomybes.
Prie pastarųjų prisijungė ir R.Milašius.
„Patinka mums ar nepatinka, bet pagal FIBA skaičiavimo formulę mes su 2-4 pergalių ir pralaimėjimų rezultatu užėmėme 15 vietą Europos čempionate. Kaip aš tai vertinu? Lietuvos komanda buvo viena geriausių turnyre – ir priekinė linija, ir perimetras mūsų buvo puikus. Ši komanda galėjo kovoti dėl medalių, o prie tam tikrų aplinkybių – žaisti finale.
Aš nesu krepšinio specialistas, daugiau suprantu rinkodaroje, marketinge ir vadovavime. Girdėjau jūsų laidą PIKENROLAS su Linu Kleiza ir Mindaugu Balčiūnu. Girdėjau ir Tomo Pačėso pasisakymą, ir kitų žmonių mintis... Linas ir Tomas yra arčiau krepšinio, puikiai pažįsta visą virtuvę, jie yra buvę žaidėjai ir buvę medalininkai ir jiems užrašas Lietuva ant krūtinės nėra nesvarbus, kaip ir 8 tūkstančiai buvusių sirgalių Vokietijoje bei gal milijonas žiūrovų prie televizijos ekranų. Jie abu, kaip ir aš, yra LKF viceprezidentai. Tikriausiai M.Balčiūnas ir Vydas Gedvilas ne veltui juos pasikvietė į strateginio vystymo komandą. Jei viceprezidentai mato problemas ir kalba apie reikalingus pokyčius, aš palaikau jų poziciją.
Mes negalime rizikuoti. Nors aš labai gerbiu Kazį Maksvytį, jis yra LKL trenerių elite, toks rezultatas Europos čempionate yra neatleidžiamas ir nepateisinamas dalykas. Nieko nepadarysi – sutiko dirbti, tikėjosi pasiekti pergales, bet galiausiai didelė dalis žmonių liko nusivylusi“, – 15min dėstė Remigijus Milašius.
Paklaustas, kas turėtų perimti K.Maksvyčio kėdę, jei šis bus nuimtas ar pats nuspręs pasitraukti, R.Milašius nurodė dvi pavardes – „Wolves“ vairininką Rimą Kurtinaitį ir pastaruosius penkerius metus trenerio darbo nedirbusį Tomą Pačėsą.
Bet esminė mintis – bet koks ėjimas, palikti K.Maksvytį ar ieškoti naujo generolo, bus tik LKF galvų Vydo Gedvilo ir Mindaugo Balčiūno atsakomybė.
„Kaip aš atsakingas už LKL, taip V.Gedvilas ir M.Balčiūnas atsakingi už LKF. Nors aš negaunu atlyginimo, visada prisiimu atsakomybę. Visada pirmas asmuo atsako už viską. Jei V.Gedvilas ir M.Balčiūnas mato Kazio potencialą, jie turi tai pasakyti ir prisiimti atsakomybę.
Jei K.Maksvytis pats nuspręstų palikti rinktinę, tokiu atveju matau dvi realias kandidatūras – Rimą Kurtinaitį ir Tomą Pačėsą. Reikia suprasti, kad Eurolygoje dirbantys treneriai į rinktinę neateis. Aš negaliu suprasti, kaip treneris gali dirbti ir Eurolygoje, ir rinktinėje. Jam reikia ruošti ir rinktinę, ir Eurolygos komandą, o dar žaisti FIBA languose... Tai man yra nesueinami dalykai. Aš to sau niekada neleisčiau. Tai tiesiog per didelė prabanga. Mano suvokimu, treneris turi būti laisvas nuo klubo, kad galėtų treniruoti rinktinę. O Rimas ir Tomas žiūrint į ateitį kažkuria prasme yra laisvi treneriai. Jie galėtų treniruoti rinktinę. Visi kiti turi Eurolygos kontraktus, yra kažkur išvažiavę arba dirba su mūsų klubais. Jei gautų pasiūlymą, jie turi klubo atsisakyti“, – sakė R.Milašius.
LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas 15min laidoje PIKENROLAS teigė, jog nėra atsakingas už trenerio pasirinkimą, kadangi pastarąjį renka Vykdomasis komitetas.
Vis dėlto R.Milašius su šia mintimi griežtai nesutiko.
„LKF administracija teikia trenerio pasiūlymą, o vykdomasis komitetas yra tik formalus dalykas. Visą atsakomybę prisiima prezidentas ir generalinis sekretorius. VK šiame reikale yra kaip padėjėjas, kuris neprieštarauja pateiktai kandidatūrai, – aiškino R.Milašius. – Kai Arvydas Sabonis buvo prezidentas, jam visada sakydavau, kad prabalsuosime už jo pateiktą kandidatą, nes jis žino, ką daro ir ką siūlo, bet jis tokiu atveju prisiima ir visą atsakomybę. Jei visi 16 VK narių pradės teikti savo kandidatūras, kas tuomet už tai bus atsakingas? Prezidentas su generaliniu sekretoriumi pateikia kandidatūrą, kažkokia VK diskusija vyksta, bet realių alternatyvų nebūna. Treneris yra administracijos pasirinkimas, už kurį ji ir atsako.
Jie sako, kad nurimus aistroms susirinks pasikalbėti dėl rinktinės pasirodymo Europos čempionate. Nuomonių įvairovė šiuo klausimu yra, diskusija reikalinga, bet jei jie galvoja, kad reikia tęsti darbą su K.Maksvyčiu ir toliau, jie prisiima atsakomybę. Vydas Gedvilas ir Mindaugas Balčiūnas prisiima visą atsakomybę už būsimą pasaulio čempionatą. Nereikia sakyti, kad VK kažką skiria ir daro. Už mus kalbėti nereikia.“
– LKF Strateginio valdymo tarybą sudaro septyni viceprezidentai. Kokios jūsų atsakomybės? Ką pavyko nuveikti per pirmuosius metus postuose?
– Jei aš vadovaučiau federacijai, aš taip nedaryčiau. Pagal mane turėtų būti kokie keturi viceprezidentai, kurie būtų ir VK. Dabar strateginio planavimo organizacija savo funkcijų neatlieka. Visas funkcijas atlieka VK – ir pinigai, ir biudžetas, ir trenerių skirstymas. Viceprezidentai daugiau dirba patariamuoju balsu. Aš nematau kažkokių daugiau funkcijų, kurias jie atliktų.
– Ar, jūsų nuomone, Lietuvos rinktinės rezultatas buvo prastas tik dėl trenerio, ar buvo ir kitų priežasčių?
– Viską galime sudėti į krūvą. Nesakau, kad kaltas trenerių štabas. Kaltos yra aplinkybės. Gal trūko kažko viduje, gal buvo per daug laisvės, o gal disciplinos žaidime per mažai. Sunku pasakyti.
Rungtynių pabaigas reikia sužaisti, o mes turime su kuo tai padaryti. Gal trūko ir sėkmės, nors Kazį visada labai lydėjo sėkmė. Jis buvo ypač sėkmingas treneris.
Deja, bet šįkart visas rungtynes mes paleidome pabaigoje.
– Kokį apskritai įspūdį paliko Europos pirmenybės?
– Pradžia buvo sunki, bet visiems reikia laiko pasiekti piką, kadangi komandos suvažiuoja pasitreniravę 20 dienų. Pirmos rungtynės daug ko pasakyti negali, pajėgumo tai neparodo. Bet kas krito į akis, kad mūsų pogrupis buvo sunkiausias. Kitos komandos aštuntfinalį ar ketvirtfinalį pasiekė palengvintu keliu. Nemažai atkrintamosiose žaidusių komandų mums lygiu nusileido. Nėra ką kalbėti, kad esame 15 pagal realų pajėgumą. Mes tikrai esame aštuntuko komanda. Deja, tokie yra burtai.
Man buvo labai keistas šeimininkų pasirinkimas imti mus į grupę. Turėtų būti sudaryti burtų krepšeliai. Taip, vokiečiai laimėjo atlikę šį pasirinkimą. Kodėl? Nes arena talpina beveik 20 tūkstančių, o joje buvo gal 8 tūkstančiai lietuvių. Jie išpirko bilietus, o dar pajungti ir kiti sektoriai – viešbučiai, alus ir restoranai. Fantastinis vokiečių pasirinkimas. Jie į tai pasižiūrėjo iš finansinės pusės.
Deja, tai toleruoja FIBA. Mano nuomone, Europos ir pasaulio čempionatai turi būti paremti tik sportiniu principu. FIBA vis kalbėjo, kad Eurolyga nesiremia sportiniu principu, bet jie irgi daro šiuos žingsnius ir rinktinių turnyruose, ir Čempionų lygoje pasirašinėdama sutartis su klubais.
– O kokį įspūdį paliko organizacinė Europos čempionato pusė?
– Aš vidaus gerai nežinau. Viešbutyje per televiziją mes neradome galimybės pasižiūrėti rungtynių. Galbūt mes nežinome kanalo, su kuriuo pasirašė sutartį FIBA, bet jį rasti atvažiavusiam į Vokietiją buvo labai sudėtinga, o tai yra vienas iš minusų, kurį pastebėjau.
Profesionalumo lygis organizacijoje man irgi kelia šiokių tokių klausimų. Nežiūrėkime į sales, apsaugą ir darbuotojų skaičių, kuris leido prieš, per ir po rungtynių nesusidaryti arenoje ar prie arenos spūstims. Trūkumų turnyre tikrai buvo, bet tai yra FIBA vidiniai dalykai. Visi daro klaidų, atsakingi žmonės tai sužiūri, kaip mūsų Rasa Liuimienė buvo deleguota į Prahoje vykusį grupių etapą. Bet jei pažiūrėjus iš šono – sausa, tikrai sausa.
Vienintelis dalykas, kuris man tikrai labai patiko – Dirko Nowitzkio pagerbimas. Tai verta visiems pamatyti. Vokietijos prezidentas atvažiavo padėkoti garsiam vokiečių krepšininkui, kuris niekada neatsisakydavo atvažiuoti į rinktinę, nereikalaudavo draudimo, o prezidento kalbos metu aš negirdėjau nė vieno švilpimo. Tai parodo žmonių lygį ir intelektą. Kai pagerbiame žmogų, švilpimo nereikia. Dalyvavo FIBA prezidentas, dalyvavo ir Vokietijos krepšinio federacijos prezidentas. Tikrai buvo gražu pažiūrėti. Iškelti čempionato metu žvaigždės marškinėlius į arenos palubes yra tikras atsidėkojimas už rezultatus ir indėlį į Vokietijos krepšinį.
– Prieš čempionatą ir čempionato metu daug dėmesio sulaukė natūralizacijos tema, kai staiga ispanu tapęs Lorenzo Brownas nuvedė šią rinktinę iki Europos čempionų titulo. Matydamas sėkmingus kitų rinktinių pavyzdžius, ar vis dar neprisileidžiate minties, jog šiuo pavyzdžiu turėtų pasekti ir Lietuva?
– Aš esu prieš. Mes turime pakankamai gerą rinktinę, gerą turėsime ir ateityje. Auga puiki karta žaidėjų – ir Paulius Murauskas, ir Mantas Rubštavičius, ir Motiejus Krivas. Daug perspektyvių žaidėjų, nors ne visi perspektyvūs žaidėjai iššauna.
Galbūt problema šiek tiek buvo įžaidėjai. Rokui Jokubaičiui – vos 21-eri metai. Manau, kad po metų ar dvejų jis bus tikrai geras įžaidėjas, užaugs ir naujų krepšininkų. Lietuvos rinktinė visada pasižymėjo lietuviškumu. Šiai dienai mums tikrai nereikia natūralizuoto krepšininko.
Kalbant plačiau, tai Europos Sąjungoje yra laisvas prekių ir žmonių judėjimas. Man būna keista, kai sako, kad teisėjas negali atvykti dirbti į kitą lygą. Jei judėjimas laisvas, tai jis bet kada gali sudaryti sutartį ir dirbti kitur. Jei tai vyktų tik Europos Sąjungos sudėtyje, tuomet viskas gerai, kadangi tai yra praktiškai viena šalis. Mes visi esame Europos Sąjungos piliečiai.
Slovėnai jau du amerikiečius natūralizavo, ispanai patys nežino, kiek turi tų žaidėjų. Aš esu prieš. Jeigu FIBA turi tam įtakos, šį klausimą turime uždaryti, kadangi žaidžiame ir nacionaliniame čempionate. Deja, pilietybės gavimas kai kuriose šalyse nėra toks sudėtingas klausimas.
– Neskaičiuojant Lietuvos rinktinės ir jos atstovų, kurios komandos ir žaidėjai Europos čempionate jums patiko?
– Šiandien man paskambino bičiulis, su kuriuo buvau Europos pirmenybėse Berlyne. Jis dar tuomet manęs paklausė, kaip įsivaizduoju rinktinių išsidėstymą, o aš atsakiau, jog ispanai taps čempionais. Nuojauta, gilios tradicijos, o svarbiausia – labai geras treneris. Treneris – tikras strategas. Jis praktiškai neklydo. Jis moka dirbti su rinktinėmis. Tai ir yra svarbiausia. O kas keisčiausia, jis nėra ispanas. Jis – italas, bet daug metų dirbo Ispanijos klubuose, tad yra laikomas savu. Sergio Scariolo kasmet duoda rezultatą, tad nėra tikslo ir keisti.
Man patiko ispanai. Man patiko ir vokiečiai. Bet slovėnai – nelabai. Ar jūs matėte, kaip stipriai išsidirbinėja Luka Dončičius? Tai matoma plika akimi. Jis per daug susireikšminęs. Tai ir buvo slovėnų fiasko rezultatas. Turi būti komanda. Vokiečiai, kaip ir ispanai, suvažiavo jauni ir alkani, todėl pasiekė ir rezultatą.
Aš nemačiau, kaip žaidė Nikola Jokičius. Neturėjau tokios galimybės. Bet mačiau Giannį Antetokounmpo pasiruošime prieš čempionatą. Man jis paliko didžiulį įspūdį.
Mes visas rungtynes pralaimėjome, kai nesustabdėme varžovų lyderių. Varžovų lyderiai lėmė pergales. Mūsų gynyba jų neuždengė.
– Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas – puikūs žaidėjai. Bet kada Lietuvoje gims tikra pasaulinė superžvaigždė?
– Jūs kalbate apie Arvydą Sabonį? (juokiasi). Tokių žaidėjų neišugdysi. Jie gimsta itin retai ir tai yra išskirtiniai talentai ir tikros legendos. Tos valstybės didelės, tai ir talentų galima rasti daugiau. Manau, kad ir pas mus kažkada atsiras.
