Vilniaus „Lietuvos ryto“ treniruotėje prieš antrąsias superfinalo rungtynes sekmadienio vakarą buvo vienintelis žurnalistas – iš 15min.
Paprastai karščiausios krepšinio kovos Lietuvoje suburia pulką žiniasklaidos atstovų, bet jų, kaip ir žiūrovų tribūnose pirmajame mače Kaune, buvo stebinančiai mažai.
Rimas Kurtinaitis šypsosi: kai visi priprognozavo „Žalgirio“ pergalę LKL finale 4-0, 4-1, niekas nebemato reikalo ateiti į salę – nei žiūrovai, nei žurnalistai.
Tokią aiškią serijos baigtį prognozavo ne tik žurnalistai ar sirgaliai, bet ir treneriai. Trys LKL specialistai – Antanas Sireika, Gediminas Petrauskas bei Ramūnas Cvirka, prognozavo „Žalgirio“ triumfą 4-0. Žydrūnas Urbonas bei Virginijus Šeškus prognozavo serijos baigtį 4-1 (24sek laidoje „LKL finalas“ Ž.Urbonas avansu vilniečiams perrašė prognozę 4-2), o Valdemaras Chomičius nugalėtoju matė „Žalgirį“, bet tikslaus rungtynių skaičiaus nenurodė.
Tokie kategoriški spėjimai, 24sek žiniomis, įžeidė „Lietuvos ryto“ komandą. Visas tas didžiulis noras paneigti skeptikų prognozes atsispindėjo Martyno Echodo dėjime rungtynių Kaune pradžioje, kai kraudamas iš viršaus aukštaūgis išrėkė visą savo pyktį.
Bet vilniečiai pastaruoju metu išgyveno daug sunkesnių sukrėtimų nei specialistų prognozės viešojoje erdvėje.
Prieš ketvirtąsias pusfinalio serijos rungtynes Klaipėdoje krepšinio naujienų portalas Basketnews.lt išplatino žinią, kad „Lietuvos ryto“ vadovybė jau sustumdė figūrėles kitam sezonui ir Rimą Kurtinaitį pakeis Dainius Adomaitis.
Praėjusio sekmadienio popietę pasirodžiusi informacija sukėlė chaosą „Lietuvos ryto“ stovykloje. Sutrikę „Lietuvos ryto“ legionieriai nesuprato situacijos ir klausinėjo lietuvių, ar R.Kurtinaitis diriguos jiems ketvirtosiose rungtynėse Klaipėdoje, kai „Lietuvos rytas“ planavo uždaryti seriją pirmaudamas 2-1.
Kad numalšintų aistras, R.Kurtinaičiui net teko surengti specialų komandos susirinkimą.
„Pamačius jo veidą, man jo tikrai pagailo. Visada buvau už Klaipėdą, bet toje serijoje vėliau pradėjau sirgti už „Lietuvos ryto“ komandą“, – 24sek laidoje „LKL finalas“ neslėpė treneris Virginijus Šeškus.
Ramią sekmadienio pavakarę ištuštėjusio Vilniaus „Siemens“ arenoje R.Kurtinaitis šypsojosi.
Jam skaudėjo, kai tokiu svarbiu momentu į viešumą nutekėjo tokia sukrečianti informacija. Bet Rimui padėjo išgyventi tie vyrukai, kurie priešais specialisto akis klausydami fizinio rengimo trenerio Evaldo Kandratavičiaus nurodymų, tampė raumenis prieš antrąją superfinalo dvikovą su Kauno „Žalgiriu“.
R.Kurtinaitis – vienas atviriausių pašnekovų Lietuvos krepšinyje. Tad ir prieš mūšį su „Žalgiriu“ treneris įsitaisė įprastose „B tribūnose“ vietose ir pasakojo apie nepavydėtiną situaciją, į kurią buvo patekęs dar prieš savaitę.
Nueiti iki finalo buvo labai sunku. Tai buvo ilgas 10 mėnesių kelias. Varganas.
„Aš atidirbsiu iki galo. Būsiu, nebūsiu – aš turiu savo tikslus. Net pagalbos man nereikia“, – 24sek pasakojo R.Kurtinaitis.
Susigyvenęs su ta informacija R.Kurtinaitis nenukrypsta nuo savo tiesioginės užduoties – jis kaip niekas kitas tiki, kad „Lietuvos rytas“ gali įkąsti „Žalgiriui“ ir nustebinti Lietuvos krepšinio visuomenę.
– Ar pirmosios finalo rungtynės su „Žalgiriu“, kuriose žengėte koja kojon su favoritais, nuteikė jus geriau, nei tikėjotės po tokios sunkios serijos su „Neptūnu“? – 24sek paklausė R.Kurtinaičio.
– Kaip mano dukra šiandien (sekmadienį. – aut. past.) pasakė – toks vaizdas, kad likai vienas, 60-metis, kovoti prieš visus.
Aš visada tikiu komanda. Jei mes gyvenime turime nors mažiausią šansą, mes turime už jo kabintis. Priminsiu vieną pavyzdį iš savo gyvenimo.
1996-aisiais su „Žalgiriu“ finale iki 3 pergalių atsilikome nuo „Atleto“ 0-2. Visi jau buvo palaidoję „Žalgirį“, nes net ir sezono metu nebuvome prieš „Atletą“ laimėję nė vienerių rungtynių.
Treneris Jonas Kazlauskas prieš paskutiniąsias rungtynes davė komandai laisvą dieną. Visi jau buvo nuleidę rankas. O mes su Lukminu nuėjome į salę ir per dvi valandas, nežinau, kiek ten išmetėme metimų.
Atėjome ir laimėjome tas rungtynes, o po to – ir seriją 3-2.
Jeigu turi bent menkiausią šansą, reikia už jo kabintis. Nes esi profesionalus sportininkas. Jeigu galvoji taip, kaip dabar daug kas galvoja – esi mėgėjas.
„Žalgiris“ yra labai stipri komanda. Ji klupdė visus Eurolygoje ir mes tą suvokiame. Bet mes jų nebijome.
Aš tikiu savo komanda. Matau, kaip mes žaidžiame. Žinau, kaip mums buvo sunku perlipti „Neptūno“ barjerą psichologiškai. Ten net nebuvo krepšinis. Ten buvo psichologinė kova.
Nenorėčiau nieko sakyti, bet, manau, kad nugalėjo stipresnė komanda, nors yra trenerių, kurie sako, kad stipresni buvo kiti. Manau, todėl ir rengiamos varžybos. Juk senovėje irgi buvo vienas riteris ir kitas riteris – abu stiprūs. O kad išsiaiškintų, kas stipresnis, padarė dvikovą. Kas nugali – tas stipresnis. Negali pralaimėjusysis sakyti, kad jis buvo stipresnis. Manau, mes buvome stipresni ir todėl patekome į finalą.
Labai gerai, bet aš nenoriu nusiraminti. Aplinkui jaučiu, kad visiems lyg ir viskas gerai, nes reikalai kaip ir atlikti, mes jau finale ir panašiai... Man – ne.
Stengiuosi nuteikti komandą, kad mums šito neužtenka. Nueiti iki finalo buvo labai sunku. Tai buvo ilgas 10 mėnesių kelias. Varganas.
Klupome, kėlėmės, klupom. Traumos, lūžiai... Šiemet kaip niekad daug lūžių. Lemiamose rungtynėse Europos taurėje neturėjome žaidėjų.
Tas kelias buvo labai nelygus, bet mes atėjome iki galo. Ir dabar nepasinaudoti tuo šansu... Aišku, sunku. „Žalgiris“... Nenoriu sakyti, kad geresnė ar blogesnė komanda, nes geresnė ta, kuri laimi. Bet „Žalgiris“ yra labai stipri komanda. Ji klupdė visus Eurolygoje ir mes tą suvokiame. Bet mes jų nebijome. Mes stengiamės, kovojome.
Esmė, kad turi tikėti iki galo. Kitaip nieko nebus. Kuo tada skiriesi nuo žmogaus iš gatvės?
Aš, kaip treneris, po pralaimėjimų prisiieškau visokių vinukų. Kaip ir dabar mes matėme videoįrašą – yra daug tų taisytinų klaidų, bet tai daugiau ne strateginės klaidos, o individualaus meistriškumo ir sprendimų sudėtingose situacijose.
Aš prisimenu tuos laikus, kai žaidė Linkevičius. Jis nebuvo labai kalbus. Bet kai jo paklausdavo, ko trūksta, tai jis visad atsakydavo: meistriškumo! Nes jis nesigilindavo – metimas ar driblingas... Meistriškumo!
Kai kuriais atvejais to meistriškumo mums pritrūksta, bet noro ir kovingumo iš mūsų neatimsi. Tą mes darėme ir darysime.
Visus žiūrovus galiu patikinti: gal mes laimėsime, gal pralaimėsime, bet garantuoju, kad atiduosime visas jėgas.
– Sakėte, su Lukminu ėjote pamėtyti į salę pralaimėdami „Atletui“ 0-2. O kokią išvydote savo komandą po nesėkmės „Žalgiriui“?
– Gal kiekvienas priima individualiai. Tada su Lukminu žinojome, kad viskas gula ant mūsų pečių, kadangi esame pagrindiniai žaidėjai. Išeis arba ne.
Esmė, kad turi tikėti iki galo. Kitaip nieko nebus. Kuo tada skiriesi nuo žmogaus iš gatvės? Tada nėra reikalo eiti į profesionalų sportą. Pagrindas yra pergalė.
Mes galime pralaimėti, mus gali smerkti, ką daugelis dabar ir daro, bet tie vyrai yra puikūs.
Mūsų laikais, kai žaisdavome naktį su Arvydu Saboniu kortas ar biliardą, neidavom miegoti, kol nelaimėdavom.
Jis toks pat, ir aš toks pat. Iki 5 ryto sėdėdavome prie tų kortų. Tiesiog negali pralaimėti. Aš paskui paryčiais Arvydui tyčia pralošinėdavau, kad greičiau eitume miegoti, nes kitaip nebūtume nuėję. Mes tokie buvome.
Noriu čia viską perduoti. Nemažai komandų man yra pavykę tai padaryti. O šie vyrai yra puikūs. Mes galime pralaimėti, mus gali smerkti, ką daugelis dabar ir daro, bet jie yra puikūs, treniruojasi, yra paklusnūs.
Taip, jie kai ko nemoka, bet tai čia ne jų problema. Tai tų trenerių, kurie jų neišmokė dar sporto mokykloje. Bet žinant savo galimybes, ką gali „Lietuvos rytas“ ir ką galėjome susikomplektuoti, manau, subūrėme gerą komandą.
Kitąmet kai kas keisis, persiformuos, bet pagrindas yra. Manau, tas pagrindas davė vaisių.
Taip, mes gal nepasislinkome Europos taurėje, bet mes pakilome LKL, Karaliaus Mindaugo taurėje. Aišku, norėtųsi pažengti 10 žingsnių. Mes pažengėme nedidelius žingsnelius, bet svarbiausia, kad į priekį, ne atgal. Ir aš tuo patenkintas.
– Kalbant apie tikslus, prieš sezoną jums kėlė užduotį vietiniame fronte žaisti finaluose. Tačiau dar nesibaigus sezonui, nors patekote į KMT finalą, dabar grumiatės dėl LKL aukso žiedų, girdime naujienas, kad į jūsų vietą jau išrinktas kitas treneris. Ar nenuvylė, kad staiga taip pasikeitė komandos vizija?
– Apie tikslus aš visada turiu savo nuomonę.
Dar kai padėjau Lietuvos rinktinėje Ramūnui Butautui, nematydavau kito tikslo, kaip rinktinei būti ketverte. Visos kitos vietos man nepatinka – visų amžių grupėse. Man tegul nepasakoja, kad esame maža šalis, gerai vien dalyvauti olimpiadoje, aštunta vieta... Negerai! Niekas! Mes turime kovoti dėl medalių. Visos rinktinės. Visi kiti rezultatai – negeri.
Čia, klube, yra tas pats. Man nesvarbu, ko nori klubas ir ką jie sako. Aš žinau – ko aš noriu. Ne visada pavyksta, bet visada noriu būti pirmas. Noriu, kad jie (rodo pirštu į sportuojančius žaidėjus) būtų pirmi.
Aš atidirbsiu iki galo. Būsiu, nebūsiu – aš turiu savo tikslus. Net pagalbos man nereikia. Man reikia tik duoti ramybės.
Noriu, kad mūsų santykiai aikštėje būtų darbiniai, o už jos... Dabar susitinkame ir su Babrausku, ir Valančiūnu, su kuriais senais laikais padarėme tokį didelį darbą, nuvažiuojame, kartu pažvejojame. Nors yra amžių skirtumas, tas sunkus bendras darbas ir jų profesionalumas mus suvienijo. Su tuo mes iškovojome tas taures, laimėjome LKL'us, ir dabar mes draugai.
Aš nenoriu, kad mes būtume dešimti, bet neįžeistume ko nors, „geri santykiai“. Tai ne man. Rezultatas ir darbas turi viską įvertinti. Už tai mes vienas kitą ir gerbiame.
Pavyzdžiui, šitie žaidėjai nesipriešina. Jie atlaiko mano spaudimą. Pavyzdžiui, Giedraitis... Jis turi tokį potencialą... Tokį neišnaudotą potencialą. Praradęs kokius 5 metus. Gaila, kad pas mane nepateko prieš 5 metus...
Pažiūrėkite, kokį šuolį jis padarė šiemet, bet koks pas jį dar likęs potencialas... Jeigu nespausi, nedarysi, tik tapšnosies, tai ir liks taip...
– Kalbant apie tarpusavio pagarbą su žaidėjais, kai tik pasklido naujienos apie jūsų pakeitimą po sezono, kilo sujudimas tarp krepšininkų, ypač legionierių. Ar tai kalba apie „Lietuvos ryto“ komandos vienybę?
– Taip. Turėjau daug komandų. Kai išėjau iš „Chimki“, tai ta chemija jau buvo pabyrėjusi.
Mes pakeitėme daug žaidėjų, bet nebeturėjome rūbinės. Mes praradome Lončarą, Marko Popovičių, kurie laikė rūbinę. Jie buvo pavyzdys savo žaidimu aikštėje ir vienydavo užkulisiuose. Taip pat Monia buvo labai geras, Vialcevas labai laikė rūbinę. Bet paskutinį sezoną mes praradome tą chemiją, nes pakeitėme kelis žaidėjus ir nesulipome.
Chemijos atžvilgiu, ši „Lietuvos ryto“ komanda surinkta idealiai: draugiški, darbštūs, dukart kartoti nereikia, varinėti nereikia, užkulisiuose nieko blogo negirdėti. Tikri profesionalai.
Daugeliui iš jų gal trūksta meistriškumo, kad pasiektume tuos tikslus, apie kuriuos tyliai galvojame: būti pirmiems Europoje, LKL ir panašiai. Bet tą galima pasiekti kovingumu.
Ne visi gal įmetame kamuolį į krepšį, bet gal galima jų daugiau atkovoti, perimti. Ši komanda yra tokia.
– Treneriai Žydrūnas Urbonas ir Virginijus Šeškus 24sek laidoje „LKL finalas“ prisipažino, kad po tų didžiųjų naujienų pusfinalyje jie pradėjo sirgti ne už „Neptūną“ kaip mažesnį klubą, o „Lietuvos rytą“. Ar pajutote didesnį žmonių palaikymą po to sukrėtimo?
– Pasikalbame, bet, žinote... Visi procesai visada vyksta, bet jiems yra laikas.
Net ir CSKA. Jiems buvimas Eurolygos finalo ketverte nėra rezultatas. Tik pirma vieta yra rezultatas. Niekas ten nenori matyti kitos vietos. Bet jie niekada nekalba nei su žaidėjais, nei treneriais, kol nesibaigia sezonas.
Nes investuota tiek daug pinigų ir negali nurašinėti likus mėnesiui iki sezono pabaigos, įnešti panikos, dvejonių. Juk mes šiemet įdėjome 4 milijonus. Negalime visko palikti paskutinį mėnesį.
Bet kas įvyko, tas įvyko. Mes, treneriai, žinome, kad tas ne treneris, kurio neatleido iš darbo. Toks yra trenerių posakis. Tik manęs niekas neatleido iš darbo – tiesiog baigiasi mano sutartis.
Taip, prarijau aš tą. Nemaloni situacija. Visiškai ne laiku. Komandai ne laiku. Bet prarijau ir su manimi viskas gerai.
Taip, esu brangus treneris. Ir aš esu brangus, nes esu pasiekęs. Yra jaunų perspektyvių, kurie tiek nekainuoja. Ir čia sveikintinas dalykas. Bet yra laikas ir kada tą daryti.
Visi treneriai jaučiame tą patį. Juk laidotuvėse nereikia atėjus pasakoti, kaip dabar skaudu. Aš palaidojau daug labai svarbių man žmonių. Atėję draugai man nesako, kad užuojauta, laikykis, būk stiprus, kaip dabar skaudu. Juk mes visi jaučiame tą patį.
Čia – lygiai tas pats. Treneriai jaučia ir žino. Greičiausiai, tie treneriai teisingai persimetė, nes mano situacijoje gali būti kiekvienas.
Bet nenoriu diskutuoti. Čia yra klubo reikalai. Aš atidirbsiu iki galo. Būsiu, nebūsiu – aš turiu savo tikslus. Net pagalbos man nereikia. Man reikia tik duoti ramybės.
Aišku, toks ažiotažas aplinkui nėra geras. Ir komandai nėra gerai, nes prieš rungtynes su „Neptūnu“ teko daryti specialų susirinkimą, kad paaiškinčiau komandai, jog vis tiek kažkaip turime žaisti.
Manau, tai tikrai nepadėjo prieš svarbias pusfinalio kovas. Bet aš labai dėkingas vyrams. Susitvarkėme su visomis tomis problemomis užkulisiuose, susitvarkėme ir aikštėje su „Neptūnu“. O dabar žengiame toliau. O kaip toliau bus, taip bus.
Pamenu tokią situaciją, kai 2010-aisiais turėjome Aroną Baynesą. Labai gerą žaidėją, bet tik pradedantį. Prieš finalo seriją su „Žalgiriu“ jam pasakė, kad neliks „Lietuvos ryte“, nors jis turėjo sutartį ir kitam sezonui. Tai aš valandą laiko turėjau su juo kalbėti. Sakiau, kad nežinau, ar aš liksiu, mums visiškai nesvarbu, bet tu turi užtrenkti durimis kaip reikiant. Būsi tu komandoje, ar nebūsi.
Nes jis tikrai išgyveno. Jam tai buvo pirmas sezonas Europoje. Ir man pavyko – jis sužaidė geriausią seriją per visą sezoną.
Jeigu esi vyras, tokie dalykai grūdina ir motyvuoja. Taip, prarijau aš tą. Nemaloni situacija. Visiškai ne laiku. Komandai ne laiku. Bet prarijau ir su manimi viskas gerai. Kaip matau, su komanda irgi viskas gerai. Nėra problemų.
– Sakėte jaučiatės lyg aplinkiniams atrodytų, kad patekus į finalą visas darbas jau padarytas. Tai atslūgus įtampai po serijos su „Neptūnu“ pasigedote žaidėjų ugnelės ir tikėjimo?
– Ne, nepasigedau. Aš pasigedau trupučio disciplinos.
Mes gerai kontroliavome rungtynes Kaune, laikėmės kaip reikiant. Bet kaip minėjau prieš rungtynes žaidėjams, jie turės laisvės. Net toks patyręs žaidėjas kaip Mavrokefalidis po serijos su „Neptūnu“ dūsavo, kad jam reikia atsipalaiduoti. Sakau ne ne, gali paimti tik poilsio, o atsipalaidavimo – ne. O jis man sako, kad po tokios kovos jis nebegali. Nors toks patyręs ir tiek daug matęs žaidėjas.
Tai aš tik įsivaizduoju, kas vyksta tokio Echodo galvoje... Įsivaizduojate, kas buvo tose galvose.
Bet dabar mes esame geroje situacijoje, koncentracijos mums pakanka. Tik Kaune pritrūko teisingesnių sprendimų nestandartinėse padėtyse. Bet žaidėjai turi energijos, noro, yra užsispyrę.
Sakau, labai gera komanda, labai geri vaikinai. Darome, ką galime. Kartais pavyksta, kartais ne, bet dirba jie puikiai.
– Kaip pastarųjų metų „Žalgirio“ dominavimo priežastį daugelis įvardija stiprų Lietuvos krepšininkų branduolį. Tokių kaip Paulius Jankūnas, Artūras Milaknis, kylantis Edgaras Ulanovas, kiti. Kas tokiais žmonėmis galėtų tapti „Lietuvos ryte“?
– Kaip sakė kažkoks politikas, kai pasakai dvejopai, žmonės paprastai supranta ne taip (šypsosi.).
Mums sezono pradžioje priekaištavo, kad turime per daug legionierių, kad mums reikia daugiau lietuvių. Kaip dabar matote, neturime per daug užsieniečių. Lietuvoje turbūt jų turime mažiausiai.
Mes su Jonu Kazlausku esame kalbėję – mes žaistume su 12 lietuvių. Kodėl? Jokie kiti žaidėjai pasaulyje nėra taip lengvai treniruojami kaip lietuviai. Jie paklusnūs, atsiskaito, laikosi autoriteto, kultūringi, darbštūs. Jie – idealūs.
Bet yra meistriškumas. Kai Dušanas Ivkovičius atėjo į CSKA ir jam priekaištavo, kad nėra rusų, tai jis pasakė: jei vaikaisi rezultato, tai nacionalybės nebeegzistuoja. Egzistuoja žaidėjai, kurie gali išpildyti schemas ir trenerio nurodymus. O tada juodų, baltų, rusų ar ne rusų nebėra – yra tik sugebantys tą padaryti.
Ta pati situacija buvo ir mums. Per sezoną surinkome Mockevičių, Girdžiūną, Butkevičių. Dabar tai geras rinkinys, o prieš sezoną mes neturėjome gerų lietuvių. Mums reikėjo kažkuo užkimšti tas skyles.
O dabar klubas apsirinko lietuvius, kurie liko. Tų, kurių noriu, žaidžia NBA. Kaip ir Jasikevičius sakė – norėtų žaisti su lietuviais, bet jie dabar kažkur toliau.
Lygiai tas pats ir su mumis. Dabar su lietuviais susitvarkėme. Nežinau, kas geriau – turėti du užsieniečius, kai užsienio komandos Europos taurėje žaidžia su aštuoniais. Turėti 3 ar 5 sprendžia klubas.
Pažiūrėjau, „Chimki“ žaidė su UNIKS. Ten iš viso nemačiau rusų – žaidė kaip NBA. Visi striksi virš tos lentos, nes visa kova vyksta metras virš lanko. Deda arba nuima kamuolį – Lasmės ir visa kompanija.
O rusai juk tuo klausimu labai dideli nacionalistai. Jie turi vieną Švedą ir moka jam 4 milijonus, nes tokį turi, kad išsaugotų. O jei nėra, tai nieko negali padaryti.
Užaugs nauji jasikevičiai, šiškauskai, tai tada bus gerai. Dabar turime Deividą Sirvydį, paaugs jis, Marekas Blaževičius. Kaune žaidžia daug gerų žaidėjų ir tada bus tų lietuvių.
Tik yra kita problema – nuo 16 metų juos veža į Italiją, Ispaniją, tada vėl tų lietuvių nelieka. Gerai, galbūt Grigonis grįš į „Žalgirį“, bet jie ten užauga. Ir jeigu užauga toks kaip Dončičius, tai jis ir lieka „Real“ – jo nebesusigrąžinsi į Lietuvą.
Jeigu žaistum tik LKL su lietuviais – tai taip. Bet jei nori žaisti prieš Europos komandas...
– Užsiminėte apie Šarūną Jasikevičių. Daugelis mėgsta sakyti, kad jūsų akistatos su šiuo treneriu yra kaip šachmatų partijos. Ar iš tikrųjų šios dvikovos kitokios nei su kitais specialistais?
– Taip, taip. Ir mes matome visai kitokį krepšinį.
Nenoriu nieko įžeisti, tikrai, bet, pavyzdžiui, kai žaidi su Utena, tai jie atsistoja autobusu 40 minučių ir mėtyk. Jeigu įmeti 120 – tai 120, o jei nepataikai tądien, tai laimi 5–6 taškais.
O su šito lygio komandomis yra kitaip. Mes žinome, ką žaidžia Jasikevičius, jis žino, ką žaidžiame mes.
Žinomi variantai, bet kokybė – kokybė prieš kokybė, o ne loterija, įmesi ar ne. Yra žaidėjų su kuriais mes du prieš du einame per apačią. Yra, su kuriais eina jie. Yra tokių mažų savybių, bet visuma visai kita.
Man labai patikdavo žaisti prieš Kazlauską, kai jis dirbdavo CSKA. Mūsų komandos buvo labai apylygės. O šiai mūsų komandai trūksta šiek tiek pajėgumo. Gali tuos šachmatus dėlioti kaip nori, bet išpildymas ne toks.
O ten man patikdavo. Su Kazlausku labai patikdavo. Ten – aukščiausios klasės žaidėjai. Pasakai jam milimetrą ir jis tą milimetrą išpildys. Tu matai, kaip veikia. Čia kartais irgi užgalvojimas geras, bet atlikimas ne toks, kokio reikia.
Šaras – gerai, gerai. Užvedęs jis tą savo visą mašiną kaip reikiant. Mes paprovokavom pirmosiose rungtynėse mesti Micičių, ir jis jau už sekundės ant suolo (juokiasi). Šarui nepatinka tokie dalykai (juokiasi.).
Tai yra disciplinos siekimas. O kai žaidi su 8, negali šitaip. Gerai Rokas (Giedraitis. – aut. past.) žaidžia, ar blogai žaidžia, gerų dalykų jis turi daugiau, bet negaliu sodinti jo ant suolo, nes neturėsiu, kas žaidžia.
– Ką galvojate apie Šarūno Jasikevičiaus galimybes dirbti NBA?
– Buvo laikai, kai NBA nebuvo europiečių, bet dabar ten vis daugėja ne amerikiečių. Matome ir Messiną, matome ir Blattą, ten antrais trečiais treneriais dirba daug serbų. Va, pasiėmė „Phoenix Suns“ Kokoškovą.
Kodėl ne? Aišku, abejoju, kad taip staiga pastatys pirmu treneriu. Abejoju. Bet šansus turi labai gerus. Jaunas, perspektyvus.
NBA jau pradėjo žiūrėti į europiečius kaip į mėsą. Penkerius metus dirbau NBA talentų stovykloje Trevize. Ten susitikdavau su NBA treneriais ir pakalbėdavome. Jie vis paprašydavo manęs papasakoti apie tarptautinį krepšinį. Jie ten užsidarę, savo NBA daro, bet žiūri, kad tas mūsų tarptautinis krepšinis jau mums čia duoda.
Tai jie pradėjo nuo žaidėjų, dabar žiūri į perspektyvius trenerius. Šarūnas yra perspektyvus ir, manau, turi gerus šansus.
Laikas jau nuėjo. Nebėra tos pertvaros, kaip prieš 30 metų, kad du skirtingi pasauliai. Dabar jau viskas.
Linkiu Šarui, kad jis ten patektų. Ir mums, Lietuvai, visai krepšinio visuomenei, tai svarbu. Jis tikrai turi šansus. Duok Dieve, jam sveikatos.
