Arvydas Macijauskas rengiasi įsimintinam vakarui.
Šeštadienį per „Betsafe-LKL“ rungtynes Vilniaus „Jeep“ arenoje planuojamas jo pagerbimas, iškeliant marškinėlius aukštyn ir taip atsidėkojant už tai, ką elitinių gabumų snaiperis davė klubui bandant įtvirtinti savo esybę 1999-2003 metais.
„Jei yra pagerbimas, tai dalyvausiu. Juk ir jei vyksta laidotuvės, žmogus, kurį laidoja, visada turi dalyvauti“, – kalbėdamas su 15min nusijuokė A.Macijauskas.
Simboliška, kad 43 metų klaipėdiečio, dabar gyvenančio Vilniuje, pagerbimas šeštadienį rengiamas per „Ryto“ ir Klaipėdos „Neptūno“ rungtynes.
Būtent Klaipėdos klube jis pradėjo profesionalaus krepšininko karjerą, o po dvejų metų persikėlė į Vilniaus „Rytą“ 1999 metais.
Judrių judesių ir drąsos aikštėje kupinas jaunuolis tada greitai užbūrė sostinės publiką savo staigiais ir taikliais tritaškiais, kuriais jis dosniai vaišino ir „Žalgirį“, ir kitus didelius Europos klubus.
Prieš pagerbimo vakarą 15min paprašė A.Macijausko sugrįžti į tuos laikus, kai azartišku krepšiniu jis padėjo iškilti sau pačiam ir Vilniaus „Rytui“.
– 1999 metais jums buvo 19 metų, kai iš „Neptūno“ perėjote į „Rytą“. Kas tada lėmė posūkį į Vilnių, o ne į „Žalgirį“, kuris stengdavosi surinkti geriausius šalies krepšinio talentus?
– Tiesą sakant, „Žalgiris“ tuo metu nelabai domėjosi perspektyviais ar talentingais žaidėjais. Jie didesnį dėmesį kreipė jau aiškiam produktui – buvo laimėję Eurolygą, išgyveno pakilimą, tad pasiūlymo iš „Žalgirio“ ir nesu sulaukęs.
Gavus „Ryto“ kvietimą, kiek pamenu, nelabai ir ką svarsčiau. Buvo du variantai – likti Klaipėdos „Neptūne“ arba važiuoti, kur plačiau ir sunkiau. „Rytas“ – didesnė komanda, platesnė perspektyva, tad ir norėjosi judėti pirmyn.
– Kas iš „Ryto“ pusės su jumis vedė derybas – tarsi nuopelnai priskiriami Jonui Vainauskui, bet, jei gerai pamenu, tada klube tokius reikalus tvarkė a.a. Algimantas Ližaitis?
– Taip, vis dėlto Jonas Vainauskas yra mano bendraamžis, gal net kiek jaunesnis. Jo tuo metu nebuvo organizacijoje, tad Algimantas viską tvarkė ir puikiai suvaldė situaciją, kai „Statyba“ virto „Rytu“, susikūrė tarsi naujas klubas. Taip sutapo, kad tuo metu prasidėjo ir Vilniaus krepšinio pakilimas.
Gal kažkiek tai buvo ir mano kartos nuopelnas, nes pradėjome gerai žaisti, arenos pradėjo pildytis žiūrovais. Mes davėme emocijas ir širdis, sirgaliai vertino mūsų kovą. „Rytas“ prabudo.
Nežinau, kas tuo metu konsultavo A.Ližaitį, nes tokių sporto direktorių kaip dabar nebūdavo. Buvo klubo vadybininkas, savininkai, kurie ir vertindavo žaidėjų perspektyvą.
– Kokią aplinką radote „Ryte“ – kas labiausiai įsiminė persikėlus į komandą, ir ten sutikus ir pakankamai patyrusius žaidėjus, kaip Ericas Elliottas, Oleksandras Okunskis ar Andrius Giedraitis, ir jaunesnius talentus kaip Ramūnas Šiškauskas?
– Sunkus buvo etapas – vis dėlto iš mažesnio miesto paauglys persikėlė į didelį miestą, kuriame iš pradžių jautiesi visiškai vienas.
Vilniuje didelė konkurencija, komandoje vyresni žaidėjai supranta, kad atėjo naujokas, kuris gali užimti ir jų poziciją. Bet toks sporto dėsningumas: sporte taip jau būna, kad jaunesnis žaidėjas auga, kad anksčiau ar vėliau išstumtų kažkurį vyresnį iš darbo ir užimtų jo vietą. Po kažkiek metų jau vietoj to išaugusio žaidėjo ateina kitas jaunesnis.
Ir man pradžioje buvo sunku, bet atsidavėme sportui ir dideliam darbui. Dienotvarkė buvo aiški – rytais treniruotė, vakarais – treniruotė arba rungtynės. Laisvo laiko nedaug ir likdavo.
Kalbant apie asmenybes, man tada įstrigo treneris Šarūnas Sakalauskas.
Krepšinio trenerių mados ir sistemos vis keičiasi, bet tada, atvykus iš Klaipėdos, kur nebuvau matęs daug trenerių, man įsiminė, kad tai treneris, kuris išmanė ir psichologiją, ir taktiką. Buvo ramus, kitokio stiliaus. Su Š.Sakalausku ir laimėjome pirmą titulą.
Konkurencija rimtame lygyje buvo, man daugiau teko konkuruoti su