Apie postus FIBA ar „FIBA Europe“ organizacijose kaunietis negalvoja. „Man užteks šių trijų likusių metų. Manau pakaks, sugrįžti neketinu. Manau, jog yra daug norinčių“, – neslėpė A.Sabonis.
Paklaustas apie jaunuosius Lietuvos talentus, Sabas pavardėmis manipuliuoti nebuvo linkęs.
„Manau, kad vaikinai auga neblogi, bet bus matyti, ką turėsime ateityje. Prisiminkime Valančiūno kartą, kuri laimėjo viską. Atrodė, kad turėsime daug gerų žaidėjų, bet deja“, – svarstė LKF prezidentas.
Paklaustas, kodėl taip sunkiai vyrų krepšinyje apsiprasti sekasi jaunimo tarpe dominavusiam Jonui Valančiūnui, Sabas siūlė neskubėti. „Tikiuosi, kad tas laikas dar ateis. Dabar jo gyvenime yra svarbiausia žaisti ir tikiu, kad daugiau dirbant rezultatą pavyks pasiekti. Svarbiausia darbas ir treniruotės“, – įsitikinęs A.Sabonis.
Kur kas sunkiau legendai rinkti žodžius apie savo sūnų Domantą.
„Žinoma, kaip tėvas, aš didžiuojuosi, – neslepia jis. – Kažkada sakiau, kad jei bent vienas iš trijų sūnų žais, tai tėvas bus patenkintas. Kol kas vienas iš jų kažko siekia, nes yra rimtas vyrukas, užsispyręs, turi charakterį, tikslą ir tyliai bando jį įgyvendinti. Smagu, jog jam pasisekė su komanda, kuri jo norėjo. dabar gali žaisti starto penkete. Tai yra neįkainuojama patirtis į ateitį.“
Prezidentas neslėpė, kad keliasi naktis ir stebi sūnaus žaidimą. „Būna visaip, kartais ir trečiame kėlinuke užmiegi“, – juokėsi Sabas.
Krepšinio milžinas teigė puikiai suprantąs, kad psichologiškai nešioti Sabonio pavardę Domantui labai nelengva. „Tačiau taip jau būna. Stengiuosi pernelyg nepatarinėti. Manau jis ir taip turi pakankamai patarėjų. Yra daug trenerių, pats irgi yra imlus, peržiūrų metu pats supranta, ką blogo padaro“, – atviravo A.Sabonis.
Jis prisipažino, kad pastaruoju metu jaučia klubo skausmus ir krepšinio kamuolį į rankas paima vis rečiau. „Belieka tik minusą žaisti“, – sau būdingo humoro nestokojo legendinis krepšininkas.
