Kitą sezoną aukščiausiame Lietuvos moterų krepšinio divizione žais tik penkios komandos. Dviejų pastarųjų metų čempionių jame nebebus.
Viena iš būsimų dalyvių vegetuoja taip, kad iš moksleivių ir studenčių nesurenka konkurencingos komandos draugiškam turnyrui, į kurį dėl užimtumo ir kitų darbų negali išvykti jos treneris.
Kitas klubas laiku nesurenka komandos ir paskutinę minutę ruošiasi sezonui be tarptautinių varžybų patirties.
Už Arvydo Sabonio šypsenos dabar slypi tokia Lietuvos moterų krepšinio realybė.
Sekmadienį Sabas pristatė bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos moterų krepšinio projektą, kuris jungs penkias Lietuvos moterų komandas, su dar trimis iš Latvijos (tikrai žais Rygos TTT) ir Estijos.
Tai vienas iš gelbėjimosi ratų, kuriuos moterų krepšiniui bandys užmesti Lietuvos krepšinio federacija (LKF), perėmusi Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) valdymą.
Išretėjusi Lietuvos moterų krepšinio lyga kitą sezoną turės tik penkias ekipas: Vilniaus „Kibirkštį“, Klaipėdos „Fortūną“, Kauno „Aistes-LSMU“, Ukmergės „Vilkmergę“ ir „Šiaulius-Universitetą“.
LMKL neteko dviejų pastarųjų čempionatų čempionių: Marijampolės „Sūduvos“ ir Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“, kurių vadovai nusprendė mažinti finansus, investuoti į jaunimą ir persikelti į B divizioną.
„Gaila, kad nebeliko tokių stiprių komandų. Iš federacijos pusės padarėme viską, ką galėjome“, – tikino LMKL direktorius Giedrius Gustas.
Lapkričio 24-ąją startuosiantis jungtinis čempionatas vyks dviejų ratų sistema. Po jų seks ketvirtfinalio ir finalo ketverto kovos. Čempionės išaiškės simbolinėmis dienomis – kovo 8–9 d.
Tuo pačiu metu vyks ir Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės. Tarpusavyje sužaidusios bendrame Baltijos šalių projekte, o po to – dar atskirai pirmajame ir ketvirtajame LMKL rate, penkios komandos kovos dėl keturių vietų finalo ketverte, kurio finišas numatytas balandžio 12–13 d. Abiejų turnyrų kovas rodys TV6 televizija.
Bet ne turnyro formato klausimai dabar aktualiausi Lietuvos moterų krepšiniui.
Šių dviejų atskirų projektų pristatymas buvo toks chaotiškas, kad susirinkusiems žiniasklaidos atstovams buvo sunku suprasti, kaip atrodys naujoji Lietuvos moterų krepšinio pertvarka.
Po oficialios spaudos konferencijos kultūringai prie mikrofono liko naujasis LMKL direktorius Giedrius Gustas. Buvęs krepšininkas nuo šios vasaros brenda į naujus vandenis ir su komanda bandys atlikti (ne)įmanomą misiją – prikelti Lietuvos moterų krepšinį.
Išaiškinęs naujojo moterų krepšinio sezono formatą, 2016-aisiais krepšininko karjerą baigęs G.Gustas vėliau 24sek detaliau pristatė moterų krepšinio gelbėjimo planą.
Pastaruosius porą metų „Dzūkijos“ trenerių štabe ir vadovybėje dirbęs 38-erių vyras raitojasi kostiumo rankoves. Jo ir visos komandos laukia Everesto dydžio darbas.
„Jau 2008-aisiais viskas ritosi labai bloga linkme. Galiu pasakyti, kad šioje srityje pavėluota 10 metų“, – atviravo vienas LMKL vadovų.
– Kokių idėjų atsinešate į moterų krepšinį? – 24sek paklausė G.Gusto.
– Trumpalaikis mūsų tikslas – čempionate prisijungti tris Latvijos ir Estijos komandas. Jeigu „Sūduvos“ ir „Hoptrans-Sirenų“ nebelieka dėl finansinių priežasčių ir miestų savivaldybių palaikymo stokos, mūsų trumpalaikis sprendimas – prijungti kitus klubus. Galime žaisti su penkiomis Lietuvos komandomis, bet kiek ilgai tą darysi? Tad tai bus trumpalaikis tarpinis sprendimas.
Taip pat norime sujudinti pačią moterų krepšinio piramidės apačią, todėl nuo šio sezono vykdysime projektą su mergaitėmis ir 3 prieš 3 turnyrais. Vienoje komandoje turės būti 3 berniukai ir dvi mergaitės. Integruojame mergaičių krepšinį su berniukų. Penktokai yra ta amžiaus grupė, kuri gal dar nėra apsisprendusi, kuriuo sporto keliu eiti.
Mūsų vizija – stipri piramidė nuo mergaitės, iki Lietuvos moterų rinktinės narės. Tikime, kad ilgalaikėje perspektyvoje tokie sprendimai padės.
– Kokias regite pamatines Lietuvos moterų krepšinio problemas?
– Labai svarbu atkreipti dėmesį į trenerius. Nuo jų priklauso, kokias grupes surenkame. Tad mūsų laukia darbas su savivaldybėmis ir treneriais, kad jiems sukurtume patrauklias darbo sąlygas ir kad jie kuo daugiau merginų pritrauktų į krepšinį.
– Kokį pamatą iš LMKL perima LKF? Akivaizdu, moterų krepšiniui sunkiausia su finansais. Kiek pinigų gali pritraukti LKF? Ką federacija suteiks tokio, ko nebuvo anksčiau?
– LKF praves visą čempionatą, nemokamai parūpins kamuolius, vandenį, mokės už teisėjų paskyrimą, prižiūrės rinkodaros dalykus. Pavyzdžiui, mėnesio rungtynes rodysime per TV6, savaitės – per „Delfi“. Taip pat imsimės socialinių projektų.
Taip pat turime B diviziono generalinį rėmėją, kurio parama bus paskirstyta visoms komandoms.
Manau, kaip pirmąjį sezoną, duodame tikrai nemažai. O po to susėsime visi ir žiūrėsime, kas buvo gerai ir blogai.
Keista, kad komandos tarpusavyje nebendrauja – atvažiuoja, sužaidžia tarpusavyje ir išvažiuoja. Galėtų komandų vadovai bent susėsti pasikalbėti prie kavos puodelio.
– Ar turite sudarę konkretų kelerių metų planą, kokie konkretūs žingsniai turi būti padėti, kad moterų krepšinis kiltų iš dugno?
– Turime strategiją. Pavyzdžiui, iki 2022-ųjų norime turėti aštuonias stiprias moterų komandas. Iki 2024-ųjų padidinti sportuojančių mergaičių skaičių. Ir ilgalaikėje perspektyvoje – 2024-ųjų olimpinės žaidynės.
Kaip ilgalaikį tikslą esame numatę padidinti lygos žinomumą. Kad komandos ir žaidėjos norėtų rungtyniauti Lietuvos moterų krepšinio lygoje.
Norime populiarinti krepšinį tarp mergaičių, akcentuosime darbą su rėmėjais. Turime nusimatę daug darbų.
– Kalbate apie lygos patrauklumą ir jos žinomumo didinimą. Kokį smūgį tokiems darbams sudavė tai, kad naudingiausia LMKL žaidėja Roberta Mizgerytė, kuriai dar vos 22-eji, nusprendė baigti karjerą dėl situacijos Lietuvos moterų krepšinyje?
– Manau, tai yra praėjusio moterų krepšinio laikotarpio problema. Per vieną naktį stebuklų neįvyks. Tikiu, kad transliacijos ir socialiniai projektai padės gerinti situaciją. Lyga bus matoma, žinoma ir patrauklesnė rėmėjams.
– Galbūt bandėte kalbėtis su Roberta ir aiškintis moterų krepšinio problemas jos akimis? Kokiomis kryptimis reikėtų dirbti labiausiai?
– Jei atvirai, pokalbis buvo, bet iš jo jokios naudos nebuvo.
– Kodėl?
– Ji nebuvo linkusi per daug apie tai bendrauti.
– O ar bandėte susėsti su moterų krepšinio bendruomene – treneriais, vadovais, žaidėjomis, ir kalbėtis, kur yra didžiausios problemos ir kaip kartu būtų galima judėti į priekį?
– Tą irgi turime planuose. Moterų krepšinis yra susiskaldęs. Keista, kad komandos tarpusavyje nebendrauja – atvažiuoja, sužaidžia tarpusavyje ir išvažiuoja. Galėtų komandų vadovai bent susėsti pasikalbėti prie kavos puodelio.
Kaip tos idėjos gims, jei nebendrausi? Labai svarbu vienyti bendruomenę.
– Pastaraisiais metais skundžiamasi, kaip sunku pritraukti mergaites į krepšinį. Kaip keisti šią situaciją?
– Bandysime pradėti nuo trenerių. Kitos sporto šakos turi dideles mergaičių grupes, turi iš ko lipdyti komandą. Bet krepšinyje nesurenkame mergaičių. Tai yra trenerių darbas. Nuo jų priklauso, kaip galima motyvuoti mergaites. Bandysime eiti tuo keliu.
Dar prisidės 3 prieš 3 projektas. Bus dvi labai svarbios taisyklės: viena mergaitė privalės būti aikštėje, o sporto mokyklų treneriai turės teisėjauti rungtynėse. Atėjęs treneris galės atrasti perspektyvių žaidėjų.
– Viskas dar atrodo labai nauja. Neseniai LKL perėmė LMKL organizavimą. Kurie žmonės priims sprendimus? Kas sudarys tą LMKL vadovų komandą?
– Tai nebus vieno žmogaus sprendimai. Bus diskusijos ir jose gims sprendimai. Yra federacija ir federacijos strategija. Pagal ją turime pasiekti tikslus. Aukščiausias taškas – Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Mūsų vizija – kad Lietuvos moterų krepšinio lygoje žaistų rinktinės branduolys.
Turime turėti stiprų 8 komandų branduolį. Kad tos komandos būtų stiprios ir finansiškai solidžios.
Tikiu, kad diskusijų metu ateis geri sprendimai.
– O koks dabar Lietuvos moterų krepšinio finansinis pajėgumas?
– Negalima lyginti, nes tik penkios komandos yra finansiškai stabilesnės. Bet norime, kad lyga būtų matoma ir žinoma, kad ir pati lyga, ir klubai galėtų lengviau rasti rėmėjų. Jeigu visi kalbėsime, skleisime emociją apie lygą ir pačius klubus, tai ir rėmėjas matys perspektyvą.
Norime suteikti matomumo ir žinomumo šuolį. Nesinori vien maldauti savivaldybių, kad reikia remti komandas. Norime, kad jos pačios būtų visiems patrauklios.
– Nesmagu klausti, ar situacija moterų krepšinyje yra beviltiška, bet kiek ji dabar bloga mūsų moterų krepšinio bendruomenėje? Ar ne per vėlu gelbėtis?
– Galiu pasakyti, kad skaičiau Lietuvos krepšinio federacijos 2008-ųjų Lietuvos moterų krepšinio strategiją. Buvo ir situacijos analizė. Tai jau 2008-aisiais viskas ritosi labai bloga linkme. Galiu pasakyti, kad šioje srityje pavėluota jau 10 metų. Bet kiek viskas blogai, dabar sunku pasakyti.
Sakau, turime strategiją ir planą, kaip pasiekti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Pradėsime nuo trumpalaikių – reikia viską įgyvendinti.
– Atrodo, yra tiek daug sričių, kurias reikia gerinti. Ar dar nesunku susigaudyti, nuo ko pradėti?
– Be abejo. Bet bandysime tą padaryti. Kaip sakau, lengviausia nieko nedaryti. Iššūkis nemažas, tačiau reikia akcentuoti, kad per dieną stebuklų neįvyks. Jeigu kas nors nepasiseks, gal atsiras, kas sakys, jog dirbame blogai. Bet mes nesame burtininkai ir stebuklų per naktį nepadarysime.
Tačiau jei priimsime gerus strateginius sprendimus, padidinsime žinomumą, atsiras rinktinės rezultatai... Jeigu rinktinė žaidžia gerai, iškart atsiranda finansinis dėmesys. Turime nusimatę daug tikslų, bet tikimės, kad juos įgyvendinsime.
– Į moterų krepšinį ateinate kaip buvęs krepšininkas, taip pat „Dzūkijos“ klubo vadovybės dalis. Kas jus nustebino atėjus į moterų krepšinį?
– Nežinau, pernelyg niekuo nesistebiu. Sporto vadyba ir strategija yra universali. Taip, moterų ir vyrų krepšinis skiriasi, bet principai išlieka panašūs: žinomumas, rinkodara, derybos, sprendimai. Visur viskas taip pat.
– Kaip jums kilo idėja nerti būtent į moterų krepšinį?
– Sėdėjome ir išsikalbėjome, kad yra tokia situacija. Federacija susigrąžino teises į moterų krepšinio lygą ir aiškiai matėme, kad reikia kažką keisti, reikia kažką daryti. Taip ir išėjo.
Aišku, pats esu žaidęs krepšinį, baigiau verslo administravimo studijas, turiu magistrą rinkodaros ir pardavimo srityse. Manau, sporto ir vadybos mišinys yra tikrai geras.
– O moterų krepšinio virtuvė turi savą specifiką, savas taisykles?
– Galbūt bus galima daugiau apie tai kalbėti ilgiau padirbus šioje srityje. Dabar vyksta įvairūs užkulisiniai derinimo darbai, kurių plika akimi nematyti.
Nuo dabar prasidės visas moterų krepšinio viešinimas. Iki tol vyko visi nematomi darbai, todėl natūralu, kad kyla klausimų: kur čia, kaip čia?
– Pačiam nebuvo dvejonių, kad moterų krepšinio iššūkiai jums gali būti per sunkūs?
– Visada lengviausia nieko nedaryti. O man norisi iššūkių.
Man, kaip visą gyvenimą praleidus krepšinyje, norisi likti šiame sporte – nesvarbu, tai moterų ar vyrų krepšinis. Jeigu turime stiprų vyrų krepšinį, norisi, kad ir moterys būtų tokios.
Kai moterys 1997-aisiais tapo Europos čempionėmis, buvo tas pats. Buvo sudėta visa krepšinio aplinka ir visi šventėme. Noriu, kad Lietuvoje vėl taip būtų.
– Kada jums kilo idėja eiti būtent šiuo keliu baigus krepšininko karjerą?
– Paskutiniais metais neturėjau konkretaus sprendimo, bet buvo minčių: dirbti treneriu arba vadovybėje. Mąsčiau, kas, kur ir kaip būtų, jeigu būtų.
– Kur jūs save matote ateityje?
– Man dabar svarbiausia įgyvendinti tikslus moterų krepšinyje, o po to žiūrėsime. Žmonės turi keistis – visi turi atnešti naujų idėjų. Negali vienas žmogus vadovauti lygai 15–17 metų.
