Klaipėdos klubas vietą tarp aštuonių stipriausių „Betsafe-LKL“ komandų užsitikrino gana seniai. Uostamiesčio komandos žemiau geriausiųjų aštuoneto tikrai neišstums nei Pasvalio „Pieno žvaigždės“ (8-19), nei Kėdainių „Nevėžis-Optibet“ (7-20), nei Prienų „Labas GAS“ (3-25).
LKL.lt kalbėjosi su „Neptūno“ vyr. Trenerio Dainiaus Adomaičio asistentu, ilgamečiu krepšinio treneriu ir specialistu Mindaugu Braziu. Treneris patikino – toks vaizdas, kurį sirgaliai dabar mato Klaipėdoje, turbūt netenkina nieko.
„Dabar jau tenka pripažinti, kad neatlikome viso savo darbo taip, kaip norėjome ir planavome (…) Absoliučiai suprantu kiekvieną sirgalių. Ištuštėjusios tribūnos tikrai nėra atsitiktinumas, juk žmonės nori pergalių“, – sakė M. Brazys.
„Neptūnas“ dar balandžio pradžioje iškovojo didžiausią sezono pergalę, kai namuose 95:61 sutriuškino Kėdainių klubą. Vis dėlto tai buvo labai retas komandos triumfas prieš savus sirgalius.
Iš visų 12 sezono pergalių, „Neptūnas“ tik 4 iškovojo namuose. Štai ir paskutinė namuose žaista dvikova baigėsi pralaimėjimu – 91:95 teko pripažinti Pasvalio ekipos pranašumą.
„Čia yra didžiausias klaustukas – bandome suprasti, kodėl taip nesužaidžiame, kodėl taip nesiseka būtent namuose. Ar tai psichologija, ar tai techniniai aspektai. Namie mes žaidžiame kur kas prasčiau nei išvykose“, – atvirai dėstė M.Brazys.
Plačiau apie dabartinę „Neptūno“ komandą, jos tikslus, vidinę atmosferą ir laukiančius iššūkius bei asmeninę M.Brazio trenerio karjerą – interviu.
– Treneri, rezultatai patys iš savęs byloja, kad „Neptūno“ žaidimas šiame sezone labai banguoja. Kaip jūs įvertintumėte, koks yra tas dabartinis „Neptūnas“?
– Nuotaikos komandoje labai keičiasi. Pergales keičia pralaimėjimai, todėl ir džiaugsmą keičia pyktis, liūdesys. Ko tikrai šiemet pasigendame, tai stabilumo. Viso pasirengimo ir pačių rungtynių prasme. Atrodo, nuolat gerą pasirodymą keičia blogas ir atvirkščiai. Rungtynėse tikrai irgi trūksta pastovumo. Dažnai turime ir, pavyzdžiui, 20 taškų persvarą, bet pabaigoje turime paskutiniu metimu spręsti savo likimą.
Šiame sezone nepavyksta išgauti stabilaus žaidimo. To dar nepagauname. Tikrai sprendžiame ir galvojame, ieškome priežasčių, bet taip, kaip norime, nepavyksta. Kažkurioje vietoje ryšys, atrodo, nutrūksta. Sezonas dviprasmiškas ir banguojantis, todėl turime ir tokius rezultatus. Sirgalių jie pernelyg džiuginti, manau, irgi neturėtų.
– Sakote, kad aiškiai trūksta pastovumo. Ką tokiu atveju daryti? Atkrintamosios jau čia pat – ar įmanoma dar suspėti ištaisyti šias klaidas?
– Kelias čia yra vienintelis – analizuoti savo žaidimą, kalbėtis, tikėtis, kad žaidėjai tose vietose, kuriose prašome, pasitaisys. Vis dėlto matome, kad pavyksta ne viskas. Nesame iki galo patenkinti. Dar vienas svarbus akcentas, kuris labai kliūna – vaizdas namų rungtynėse. Iš visų mūsų šio sezono pergalių tik 4 iškovotos namie. Čia yra didžiausias klaustukas – bandome suprasti, kodėl taip nesužaidžiame, kodėl taip nesiseka būtent namuose. Ar tai psichologija, ar tai techniniai aspektai.
Namie mes žaidžiame kur kas prasčiau nei išvykose. Kalbame, ieškome atsakymų, bet kol kas jų nerandame. Šitas dalykas mus pasiveja nuo pat tos akimirkos, kai pradėjome darbus „Neptūne“. Anksčiau, kokiais 2016-2017 metais, namų arena ir namų sirgaliai mums labai ryškiai būdavo kaip šeštas žaidėjas aikštėje. Dabar atvirkščiai – kartais ne tai, kad padeda, bet net ir trukdo kažkuria prasme. Labai keista.
– Galbūt toks komandos žaidimas namuose turi įtakos ir žaidėjų psichologijai bei sirgalių skaičiui arenoje?
– Faktas, kad tai turi įtakos ir sirgalių skaičiui arenoje. Kiekvienas, atėjęs į rungtynes, nori pergalės. Jei vieną, antrą kartą jos negauni, turbūt dažnai tiesiog nustoji eiti. Absoliučiai suprantu kiekvieną sirgalių. Ištuštėjusios tribūnos tikrai nėra atsitiktinumas, juk žmonės nori pergalių, nori, kad jų komandai sektųsi. Kai taip nėra – mažėja ir palaikymas.
Žaidėjų psichologijos, tikiu, tai neturėtų labai paveikti. Kiekviena pergalė yra kone vienodai džiaugsminga ir kiekvienas pralaimėjimas yra beveik taip pat liūdnas. Nelabai yra skirtumas, kur laimėti ar pralaimėti. Juk mūsų komandoje žmonės – profesionalai.
– Iki reguliariojo sezono finišo jums liko trejos rungtynės. Kokius konkrečius tikslus sau esate užsibrėžę, tiek reguliariajam sezonui, tiek atkrintamosioms?
– Labai aiškius tikslus komandoje užsibrėžėme maždaug prieš mėnesį. Pradėjome žiūrėti būsimus varžovus, skaičiuoti, planuoti. Faktas, kad norėjosi įsisprausti 4 arba 5 vietoje. Tokiu atveju atkrintamųjų starte išvengtume trijų šiuo metu akivaizdžiai stipriausių Lietuvos komandų – Panevėžio „Lietkabelio“, Vilniaus „Ryto“ ir Kauno „Žalgirio“.
Dabar jau tenka pripažinti, kad neatlikome viso savo darbo taip, kaip norėjome ir planavome. Buvo ir pergalių išvykoje, tikrai sunkių, bet namie pralaimėjome Jonavai, Pasvaliui. Tai komandos, kurias, norėdamas kilti aukštyn, privalai įveikti. Kitaip esi ten, kur esi. Kuo arčiau sezono finišas, tuo mažiau šansų įgyvendinti tą tikslą. Reikia bandyti, kabintis, niekada neturi pasiduoti. Laikas parodys, bet mes tikime, kad pavyks duoti kovą. Kiekviena pergalė dabar tikrai labai svarbi.
– Artimiausios rungtynės jūsų laukia su Kauno „Žalgiriu“. Koks jūsų akimis šiemet yra „Žalgiris“?
– „Žalgiris“ Eurolygos kontekste ir „Betsafe-LKL“ čempionato kontekste yra visai skirtingos komandos. Visi matome, kad klubas padarė klaidų komplektuodamas sudėtį, tai ypač atsispindėjo Eurolygoje, klubas ir pats tą pripažino. Jeigu lygintume kelis pastaruosius sezonus, tai taip, „Žalgiris“ dabar silpniausias. Bet Lietuvoje tos klaidos jaučiasi ne taip stipriai. Bet kokiu atveju, tai didžiausią biudžetą turinti komanda ir aš manau, kad vis dar turinti aukščiausio lygio žaidėjus.
Trenerio pasikeitimas tikrai įneš tam tikrų pokyčių, emocinę naudą žaidėjai pajaus, po permainų taip būna visada. Jie susiims ir tikrai liks labai sunkiai įveikiamas varžovas. Reikia pripažinti, kad tai stipriausia Lietuvos komanda.
– Pakalbėkime apie jus, kaip trenerį. Profesionaliame krepšinyje dirbate jau virš 10 metų. Kaip jūs pats manote, ar stipriai per šį laikotarpį pasikeitėte, atradote naujų būdų dirbti tą patį darbą?
– Mano tėvas buvo treneris, todėl aš nuo pat vaikystės vienaip ar kitaip gyvenau krepšiniu. Nelabai dar ką suprasdavau, bet vis tiek matydavau, būdavau šalia, jausdavau, kas aplinkui vyksta. Vėliau ir pats būdamas krepšininku išmokau tikrai nemažai, tuo metu teko pabūti šalia Eurolygą laimėjusių trenerių, pačiam žaisti „Žalgirio“ dublerių komandoje, vėliau Lenkijoje ir LKL. Tokia patirtis irgi duoda labai daug, ypač ateičiai.
Sabonio krepšinio mokykloje pirmą kartą tapau vyriausiuoju treneriu, nors ir vaikų komandos, bet vyriausiuoju treneriu. Vėliau dar skauto patirtis, darbas su vaizdo įrašų analize. Vėlgi, tai visai kas kita ir tai didelė paspirtis į priekį, didelė motyvacija dar tobulėti. Tada prasidėjo kelias vyr. trenerio asistento srityje. Kiekvieni metai kažką prideda, tik visko paragavęs gali augti kaip treneris, nes krepšinis yra visoks, jis keičiasi, reikalingi ir skirtingi įgūdžiai.
– Pernai jums teko garbė dirbti krepšinio apžvalgininku televizijoje. Kaip vertinate tokią patirtį, ką ji suteikė?
– Toks darbas man buvo visiška naujovė, bet labai patiko. Darbas su didele auditorija, bandymas nupasakoti sudėtingus reiškinius paprasta, kiekvienam žiūrovui suprantama kalba. Tas laikotarpis tikrai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, vėlgi, pridėjo ir naujų įgūdžių. Nuoširdžiai siekiau praplėsti krepšinio žiūrovų akiratį, leisti suprasti sudėtingesnius procesus, pasigilinti į žaidimą. Jeigu pavyko – labai dėl to džiaugiuosi. Palaipsniui tu taip ir formuojiesi, tiek kaip asmenybė, tiek kaip treneris.
– O kaip per tuos pačius 10-12 metų jūsų akimis pasikeitė krepšinis?
– Krepšinis labai pasikeitė ir jis keičiasi pastoviai. Dabar jis tapo labiau dinamiškas. Matome, kad išnyko tikrų įžaidėjų rolė. Dabar visi, kaip traktuojama, yra žaidėjai, kūrėjai su kamuoliu. Mažai komandose liko tų tikrų centrų, jeigu ir turi komandos tokių, tai po vieną. Visi nori žaisti greitai, dinamiškai, atletiškai. Tai akivaizdu ir „Betsafe-LKL“ čempionate.
Krepšinis nuėjo į greičio ir dinamiškumo pusę. Kai komplektuoji komandas, privalai atsižvelgti į tai, su kuo tau teks žaisti, kaip tu nori pats atrodyti. Neįmanoma praleidus, pavyzdžiui, penkerius metus be krepšinio, tiesiog grįžti ir daryti tą patį, ką darei anksčiau. Iš senos medžiagos nieko doro nesulipdysi. Turi sekti tendencijas, prisitaikyti. Viskas eina į priekį, turi su tais procesais eiti kartu.
– „Neptūną“ su D.Adomaičiu perėmėte jau prasidėjus sezonui, kai komanda krito į duobę. Kiek sunku, o galbūt lengva yra atvykti gelbėti jau iš anksčiau kitų trenerių suformuotos komandos?
– Teko ir anksčiau, 2013-2014 metų sezone perimti komandą jau įsibėgėjus sezonui. Atvykome į Panevėžio „Lietkabelį“, tada jie labai prastai pradėjo sezoną ir ėmėsi permainų. Pradžia buvo gana sunki, nes komanda sukomplektuota ne pagal tave. Teko atlikti pakeitimų sudėtyje, tada prireikė kokių 3-4 mėnesių ir įsivažiavome. Turėjome gerą atkarpą, bet į atkrintamąsias nepatekome, pritrūko vienos pergalės. Laiko, atvykus į komandą, tikrai reikia.
Esmė yra komplektacijoje. Jei atvyksti į jau suformuotą komandą, belieka tikėtis, kad joje atrasi kažką netikėto ir tau labai tinkančio. Taip būna, bet pasitaiko ir situacijų, kur matai, kad tikrai pats būtum komandą rinkęs kitaip. Kita vertus, tai yra normali trenerio profesijos praktika. Normalu, kad komandos keičia trenerius, tokia jau realybė. Svarbiausia suburti gerą kolektyvą.
– Sakote, kad esmė yra komplektacijoje. Tai kaip jums sekasi dabar – Klaipėdoje?
– Tikrai nesakysiu, kad viskas yra labai gerai, viskas vyksta taip, kaip mes norime. Tikrai turime problemų. Mūsų, kaip trenerių, situacija žinoma netenkina. Kažką atrandame, kažkas nustebina iš blogosios pusės. Suprantu ir sirgalius, jų tokie rezultatai negali tenkinti. Bandome dirbti, bandome taisyti, tikrai nenuleidžiame rankų ir bandome eiti į priekį.
– Ko palinkėtumėte savo komandos žaidėjams šiame sezone?
– Palinkėčiau nenuleisti galvų, ypač tokiu sunkiu momentu. Atrodo, kad sezonas slysta iš po kojų, bet taip nėra. Reikia žiūrėti į artimiausias rungtynes ir daryti viską, kad surinktume tuos reikiamus taškus. Net jeigu ir nepavyks užimti 4-5 vietos, tai bet kokiu atveju žaisime atkrintamosiose. Jose visko būna, juk čia sportas. Reikia nenustoti tikėti. Tiek žaidėjams, tiek treneriams, tiek sirgaliams. Turime eiti ir žaisti. Po visko kartu pasikalbėsime ir pažiūrėsime, ką pavyko padaryti. Nepabandęs nežinosi.
