Žydrūnas Urbonas tapo sunkiai nuo Utenos krepšinio atsiejama figūra.
Iš Zarasų kilęs puolėjas „Juventus“ klube praleido paskutinius trejus karjeros metus, tuomet dar penkerius metus prezidento bei sporto direktoriaus pareigybes derino su vyriausiojo trenerio asistento, o vėliau – ir vyriausiojo trenerio vaidmeniu.
Liepto galą Ž.Urbonas priėjo šių metų kovo mėnesio paskutinę dieną, atsistatydinęs iš stratego posto po pralaimėjimo Jonavoje.
Naujuoju gelbėtoju pretendavo tapti Rimas Kurtinaitis, bet sezoną užbaigė buvusi Ž.Urbono dešinioji ranka Nedas Pacevičius. Traumų išretinti uteniškiai ketvirtfinalio serijoje „sausu“ rezultatu 0-3 krito prieš Panevėžio „Lietkabelį“.
„Žvelgiant iš dabartinės pozicijos, galbūt man būtų buvę geriau pabaigti šį sezoną, bet aš norėjau pasielgti tinkamai. Norėjau pasielgti taip, kaip būtų geriausia komandai. Žinoma, galima buvo likti ir tikėtis, kad bus geriau. Faktas tas, jog su mano išėjimu komanda neiššovė, o žaidėjai nesimobilizavo“, – dėl pasitraukimo 15min tikino nesigailintis Žydrūnas Urbonas.
Dvi savaites prieš sprendimą pasitraukti – sirgalių klausimai: „Treneri, ar dar ne laikas?“
„Gal truputėlį keistai atrodė. Gerbiu visų nuomones, stengiuosi išgirsti ir pagalvoti. Jeigu tai logiška, kritiką priimu, bet jei nelogiška, tuomet kritikai nusijuokiu į veidą, – 15min sakė Ž.Urbonas. – Reikia pripažinti, jog šį sezoną paleidome Karaliaus Mindaugo taurę. Vienaip ar kitaip, aš turiu prisiimti atsakomybę. Ir aš ją prisiėmiau. Bet nemanau, jog man, tiek atidavusiam Utenai, šis plakatas buvo tinkamas. Kantrybės ir pagarbos aš galbūt šiek tiek pasigedau iš sirgalių pusės. Bet tai yra jų nuomonė. Jei išsakė, tai išsakė. Aš tuos nuomonės su savimi nesinešioju. Gyvenu kaip karys, esu pripratęs, nes taip jau krepšinyje būna. Sirgaliai pernai pamėtė mane į viršų, šįmet iškėlė plakatą.“
Ž.Urbonas pripažįsta, jog per penkias savaites pasiilgo treniravimo, nors tai daug daugiau streso kelianti pozicija, lyginant su sporto direktoriumi. O mintis jaukia atskriejęs pasiūlymas iš užsienio.
„Aš mąstau apie tai, dėliojuosi ir dar nesu 100 proc. apsisprendęs. Nesakau, kad imsiu ir išvažiuosiu. Mūsų klubo ateitis labai priklauso nuo to, kokį turėsime trenerį. Viešoje erdvėje jau buvo kalbama apie Rimą Kurtinaitį. Jei jis atvyktų, būtų didžiulė garbė būti šalia jo ir dar išmokti naujų dalykų bei pamatyti kitokį krepšinį. Man būtų įdomu būti šalia Rimo iš metodinės pusės“, – sakė Ž.Urbonas.
15min portale – išsamus ir atviras pokalbis su Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ prezidentu ir sporto direktoriumi Žydrūnu Urbonu – apie klubo sezoną, nepasiteisinusį sprendimą trauktis, norą treniruoti, sirgalių akibrokštą, Adreianą Payne'ą, norą auklėti sunkius charakterius, Uteną be Žydrūno Urbono, pokalbius su Rimu Kurtinaičiu, Nedą Pacevičių, Patricką Millerį ir būsimos komandos dėlionę.
– „Uniclub Casino – Juventus“ vyriausiojo trenerio kėdę palikote prieš penkias savaites, o krepšinio visuomenė pasidalino į kelias stovyklas. Vieni sako, jog pasitraukėte per vėlai, kiti – per anksti, tuo metu treti teigia, jog trauktis iš viso nereikėjo. Kaip jums atrodo ši situacija, kai mintys susigulėjo, o Utenos klubo sezonas pasibaigė?
– Įdomus klausimas. Paprasčiau kalbėti būtų faktais – mano pasitraukimas komandai nieko nepridėjo. Teigiamo postūmio nebuvo. Kas būtų, jei būtų, tai man postringauti nesinori. Man atrodo, jog su Panevėžiu atkrintamosiose būtume sužaidę geriau, jei būtume likę šeštoje vietoje, bet spėlioti nesinori.
Taip, žvelgiant iš dabartinės pozicijos, galbūt man būtų buvę geriau pabaigti šį sezoną, bet aš norėjau pasielgti tinkamai. Norėjau pasielgti taip, kaip būtų geriausia komandai. Žinoma, galima buvo likti ir tikėtis, kad bus geriau.
Jei atvirai, „Šiauliai“ ar „Lietkabelis“ būtų mums tekę ketvirtfinalyje, man visiškai vienodai. Visi dabar aukština Panevėžį. Taip, jie žaidžia neblogai, bet man šįmet jie nėra kažin kokie ypatingi. Panevėžys man įdomesnis buvo praėjusį sezoną – su Masiuliu, Valinsku ir Normantu. Toje komandoje mačiau daugiau potencialo puolime, kurį sunkiau stabdyti. Nemanau, kad Radičevičiaus atėjimas pridėjo daugiau, nei būtų davęs Valinskas su Normantu. Gal Orelikas, kaip aikštelę išplečiantis ketvirtas numeris, atrodo įdomiau. Iš tos pusės žiūrint, galėjau tikėtis, jog mes mušimės su Panevėžiu.
Faktas tas, jog su mano išėjimu komanda neiššovė. Žaidėjai nesimobilizavo, o Nedo Pacevičiaus į šią situaciją negalime traukti, nes tai yra jaunas, sąžiningas ir atviras treneris. Kiek galėjo, tiek dirbo. Kiek galėjo, tiek padėjo.
– Ar nesigailite dėl tokio savo sprendimo?
– Ne, dabar tikrai visiškai nesigailiu. Pamačiau iš šono, kaip klubas atrodo su manimi ir be manęs, pamačiau ir panagrinėjau savo darytas klaidas. Yra kaip yra, palikime visą tai istorijai. Šią situaciją tegul narplioja sirgaliai ir ekspertai.
